Prieš kelis metus Albinos anūkės Livita ir Laura šoko su parašiutu. Tai pamačiusi Albina nusprendė pati išmėginti šuolį. „Viską, ką darė kiti, tą norėjau išbandyti pati“, – pasakojo senjorė.
Livita prisimindama tą laikmetį kalbėjo, kad dauguma giminėje buvo prieš senelės norą. Dėl šios priežasties šeima sugalvojo alternatyvą – skrydį oro balionu. Tačiau senelė po šio skrydžio šeimai pasakė, kad oro balionu jau skrido, tad liko tik su parašiutu iššokti.
„Tai šiemet per senelės gimtadienį visų paklausiau ar ne prieš, jeigu užsakysiu šuolį parašiutu, – pasakojo Livita. – Kelis kartus paklausiau močiutės ir įsitikinau, kad ji nori“. Taip buvo nuspręsta, kad močiutės svajonė bus išpildyta.
Po šuolio šiek tiek pykino
Albina dalijosi prisiminimais, jog kai Livita paskambino, tuomet senjorė dar buvo poliklinikoje. „Liepė greitai susiruošti, nes atvažiuoja manęs paimti“, – prisimena Albina.
Paklausta, ar nebuvo nustebusi dėl tokio anūkės skambučio, senjorė atsakė, jog ne. „Važiavau, nes pati norėjau šokti“, – teigė Albina ir pridėjo, kad tuo metu nors ir nebuvo pasiruošusi šuoliui, tačiau džiaugėsi staigmena.
Nors šokti su parašiutu drįstų ne kiekvienas, tačiau Albina šuolio nebijojo. Ji dalijosi, jog šuolis jai – tik dar vienas išbandymas. „O jau kai skrendi, tai bijai ar nebijai, nėra kito pasirinkimo“, – kalbėjo Albina.
Po šuolio iš pradžių pašnekovę šiek tiek pykino. Tačiau ji pridūrė, kad pakako parvažiuoti namo ir viskas buvo gerai.
Už šuolį parašiutu Albinai buvo įteiktas „Pirmojo šuolio pažymėjimas“. Ji yra vyriausia parašiutu šokusi moteris Pociūnuose įsikūrusiame Kauno parašiutininkų klube.
Paklausta, kaip instruktoriai reagavo į jos atvykimą, senjorė kalbėjo, kad prieš ją vyriausias šokęs vyras buvo 92-ejų metų. Tačiau vyriausios šokusios su parašiutu moters titulą gavo ji.
Instruktoriai po šuolio Albiną pasveikino ir perspėjo, kad apie šuolį sužinos visa Lietuva. „Aš jiems atsakiau, kad jau kaip bus, taip bus“, – nesutriko Albina.
Šuolis parašiutu – tik viena iš avantiūrų
Livita apie Albinos gyvenimą pasakojo, jog senelė gyveno paprastai. Albina užsiimdavo ūkiškais darbais: melžė karves, augino kiaules, dirbo valytoja, kirpdavo.
Paklausta apie gyvenimo avantiūras, Albina pasidalijo savo moto: ji pati norėjo pasidaryti viską, ką darė kiti. Dėl šios priežasties pamačiusi, kaip kaimynas skiepija paršiukus, ji nusprendė paskiepyti savuosius. „Aš sudurnavojau, – juokėsi Albina. – Tai vienas paršiukas buvo silpnas, neatlaikė, o kiti išgyveno“.
Kitas panašus įvykis buvo tuomet, kai reikėjo pjauti kiaulę. „Vyras įdūrė ir pabėgo šaukti kaimynus, – prisimena senjorė, – o aš pasakiau, kad ateisiu, jei palaikyt reikia. Bet paskui pati papjoviau kiaulę“.
Albinos anūkė Livita papildė senelę, jog ši užsiima įvairiausiomis veiklomis. Gyvenimo moto Albiną skatino išbandyti naujas veiklas.
Livita atskleidė, kad senelė ne tik nemėgsta būti namuose, tačiau ir važinėja dviračiu į mankštas, kurias rengia Miklusėnų bendruomenė. Taip pat yra aktyvi Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos narė – kartu su kitais nariais dažnai važinėja į įvairias veiklas.
Technologijos Albinos taip pat neatbaido. „Turi planšetę, turi „Facebook“, – apie senelę kalbėjo Livita. – Aktyviai nesinaudoja, bet su anūkais susiskambina“.
Albinai svarbiausia – būti pakviestai užsiimti įvairiomis veiklomis. „Visada noriu, kad jei kažkas kažką veikia, tai ir man pasiūlytų“, – paaiškino senjorė.
