Kaimynai pasakoja, kad institucijos sujudo tik senolės gyvenimo sąlygas visuomenininkams pradėjus viešinti internete. Klaipėdietė Kotryna vagonėlyje gyvena jau 30 metų. Senolė ten atsidūrė, kai ankstesnio jos buto savininkas mirė, o naujasis, pasitelkęs teismą, moterį su sūnumi išmetė į gatvę. Tada Kotryna susiorganizavo vagonėlį ir jame įsikūrė.
„Teismas priteisė, kad savininkui turi atiduoti. 1993 metais turi atiduoti. O gyvenom nuo 1947 metų tenai. Šitiek išgyventa žmogaus“, – sako Kotryna.
Nors vagonėlio viduje vaizdas nekoks, tačiau smarvės nėra. Šilumą palaiko tik savadarbė krosnelė, Kotryna miega ant europadėklų pasitiesusi patalus. Neturi ir elektros. Tualetą bei dušą atstoja kibirai. Vis tik skysčiai paspaudus šaltukui juose užšąla.
„Viskas paseno, viskas sulūžo. Sudeginom, kur kas ąžuolinio buvo. Stalo ir to nebeturim ąžuolinio. Patalai jau viskas, kaip sako – amžinatilsį. Pečių kūrenti reikėjo, šalta buvo ir sudeginau. Malkų neturėjau tuo tarpu – ką daryti“, – pasakoja Kotryna.
Kotryna besirūpintini kaimynė pasakoja, kad moters sūnus mirė prieš septynerius metus, nuo tada senolė gyventi tokiomis sąlygomis vagonėlyje liko viena. Kaimynė su vyru kiek gali, moterimi pasirūpina. Tačiau ir patys jau nebejauni, tad kaskart apsilankyti bei atnešti maisto ar kitų būtinų prekių darosi vis sunkiau. O ir šiaip aišku, kad 90-metė negali gyventi viena tokiomis sąlygomis.
„Kiekvieną rytą eini pas ją ir nežinai, ar ji yra gyva, ar nėra gyva. Mes jau dabar patys esam pensininkai. Jau patiems norisi ramybės. Mums jau patiems pagalbos reikia“, – sako klaipėdietė Jadvyga.
Todėl kaimynė Jadvyga ėmė prašyti atsakingų institucijų, kad šie Kotryna pasirūpintų. Ir ne tik maisto atvežtų, o ir pačią moterį iš tokių sąlygų iškeldintų. Tačiau nebūdama Kotrynos giminaite susidūrė su valdininkų abejingumu.
„Sako, jūs esat svetimi ir jūs niekuo negalit padėti, ir mes negalim niekuo padėti, kadangi ji nenori. Jūs neturit jokių teisių, pasakė. Pasakė – jei nenori, per prievartą mes nieko negalim. Ir tuom jau septyni metai“, – kalba Jadvyga.
Pirmieji į kaimynės pagalbos šauksmą sureagavo vietos seniūnaitė bei paramos fondo „Veik“ vadovas. Ne vienerius metus sunkiai besiverčiantiems žmonėms padedantis vyras pasakoja, kad tik pradėjus internete viešinti senolės gyvenimo sąlygas, institucijos sujudo.
„Tarnybos sureagavo gan greitai. Reakcija buvo, tą reikia pripažinti. Ir tai yra šaunu. Jei mūsų tarnybos pradės iš tikrųjų rūpintis žmonėmis, tai nereikės fondui to daryti“, – teigia fondo „Veik“ direktorius Michailas Andrijanovas.
Senolę lanko ir Klaipėdos nakvynės namų socialiniai darbuotojai. Rodo, į kokias patalpas siūlo Kotrynai atsikraustyti. Ja būtų pasirūpintų tinkamai: „Gyventojai gyvena po 4 kambariuose, turi po dvi spinteles, lovą, švarią patalynę.“
Tačiau devyniasdešimtmetė kategoriškai atsisako iš savo vagonėlio išsikraustyti.
„O kodėl nenorit išsikraustyti? – Aš? – Aha. – Dabar? Dabar jau paskutinės dienelės. Paskutinės. Jei jau tiek iškentėjom, tiek iškentėjom, pagalvokit“, – sako Kotryna.
Pagal galiojančius teisės aktus, judančio, aplinką suvokiančio ir mąstančio žmogaus per prievartą perkelti į kitą būstą negalima. Net jei tai specialistai darytų jo paties labui.
„Jos teisė žmogiška yra spręsti, ar jis sutinka, ar ji nesutinka gauti tam tikras paslaugas, ir tam tikrą pagalbą“, – teigia Klaipėdos nakvynės namų direktorė Alma Kontrimaitė.
Tad socialiniai darbuotojai jau ruošia dokumentus, kuriuos siųs į gydymo įstaigas bei prokuratūrą, kad būtų nustatytas senolės veiksnumas bei ginant viešąjį interesą pavyktų Kotrynai skirti globą, o tada ją ir perkelti į saugius bei švarius namus. Nors ir prieš moters norą.
