Camino de Santiago ilgis siekia beveik 800 km. Be to, tai vienintelis piligrimų kelias, įtrauktas į UNESCO kultūros žmonijos paveldą. Pirmieji apaštalo Jokūbo kelio piligrimai aprašyti dar XI a. metraščiuose, o per pastarąjį dešimtmetį, manoma, šiuo piligrimų keliu nuėjo keli milijonai keliautojų.
Kai kurie piligrimai dar ryžtasi eiti papildomą šimtą kilometrų ir pasiekti Finisteros miestelį, esantį šalia Atlanto vandenyno, kuris iki Amerikos atradimo buvo laikomas pasaulio pabaiga.
– Kaip apskritai kilo mintis leistis į tokią kelionę?
– Galvoju, kad gal atostogaujant arba keliaujant ne tu renkiesi vietas, o vietos pasirenka tave. Šv. Jokūbo kelias vijosi mane kelerius metus, turėjau tą idėją jau anksčiau, bet reikėjo sulaukti laiko, kada susidėlios darbai ir kada atsiras mėnuo sau ir kelionei. Aš dirbu Tarptautinių ryšių tarnyboje, universitete, ir, matyt, tarptautinė auditorija sukūrė tam dirvą. Vis kalbėdavau apie tą kelią ir kiek kitokį keliavimą. Gal pati pradžia ir buvo nuo mano studentų, kurie kažkuriuo metu gražiai pasidalijo savo įspūdžiais.
– Kokį paveikslą sudėliojo kitų žmonių įspūdžiai? Kokie buvo Jūsų lūkesčiai, ko tikėjotės?
– Net nežinau, kaip papasakoti. Tas kelias kviečia iš širdies. Kaip pasakojau savo draugams, kad pačioje birželio pabaigoje išskridau iš Vilniaus, bet jau nuo sausio sapnavau, jog einu. Ir kai kalbėjau su draugais, visą laiką kažką nutylėdavau, nes kažką turi surasti pats, pagauti pačią idėją, išgyventi ir tą visą kelią, ir žmones, kuriuos sutinki, ir aplinką. Tam tikra prasme viską turi pačiupinėti pats. Taip, man draugai susakė praktinius dalykus, kurie buvo svarbūs ir kėlė nerimą prieš kelionę.
– O kas tai buvo?
– Visi paprasti praktiniai dalykai: nakvynės vietos, karštis, žemėlapiai, ar neapsiklysiu, jeigu išeisiu be papildomų žemėlapių, nes kuprinė turi būti nedidelė, tu su savimi nešiesi viso mėnesio bagažą. Kai paklausiau draugų, ar nieko tokio, kad išeinu be jokio žemėlapio, be jokio gido, jie pasakė, kad viskas gerai, visas kelias (tas pagrindinis, prancūziška atšaka) puikiausiai pažymėtas. Tačiau pats kelio išgyvenimas man atrodo labai individualus, jį labai sunku pagauti, o visus įspūdžius išsakyti žodžiais labai sunku.
– Jeigu vis dėlto pabandytumėte tuos išgyvenimus sudėlioti, kokie buvo pirmi Jūsų įspūdžiai? Kokia buvo pirma diena, kai tik pradėjote kelionę? Ir kokia – pasiekus tikslą?
– Labai gerai atsimenu visas vietas. Jau praėjo šiek tiek laiko po Jokūbo kelio, bet kai kurios vietos ir kai kurie žmonės „sugrįžta“, nors su kai kuriais ėjau tik valandą ar dvi, su kai kuriais – dvi tris dienas. Tačiau iki dabar juos „nešiojuosi“. Pirmą dieną buvo nerimo, savotiškai tikrinau save, nes fizinis krūvis yra, per dieną nueini daugiau negu 20 km, o tai pati birželio pabaiga ir liepa, beprotiška saulė, karštis.
Pačią paskutinę dieną širdyje buvo šventė, nes išgyvenau labai tikrą mėnesį. Kalbu apie tą atkarpą, kai jau atėjau visai iki iškyšulio, iki pat Atlanto. Tada jau labai daug visko nešiausi su savimi, bet ta kuprinė buvo visai nesunki, nors svėrė lygiai tiek pat, kiek pirmas dienas. Tačiau tie žmonės, tas kelias, tie maži kaimeliai ir miestai širdyje buvo labai gyvi, pajutau labai daug spalvų, išgyvenimų ir dar daug visko.
– Kokių žmonių sutikote, kokie išliko Jūsų atmintyje? Sakote, kad kai kuriuos iš jų iki šiol nešiojatės širdyje.
– Čia turbūt smagioji dalis. Man kelias pirmiausia buvo sutikti žmonės, nes tai atskiros istorijos, atskiras pasaulis. Pavyzdžiui, tris dienas keliavau su vaikinu iš Vokietijos, kuris kelionę pradėjo Vokietijoje balandžio1 d. Mes susitikome maždaug liepos pradžioje. To žmogaus istorija buvo labai įdomi. Jis, ieškodamas atsakymų, metė visus perspektyvius ir gerai apmokamus darbus ir išėjo į kelią pagalvoti, nes nuo spalio žadėjo pasirinkti visai kitą sritį. Puikiai atsimenu senyvą matematikos mokytoją iš Prancūzijos, kuris keliavo antrą kartą ir ne visą atkarpą. Mes kartu keliavome irgi gal porą dienų. Jis pasakojo, kad per pirmą kelionę susilaužė koją ir turėjo grįžti į Prancūziją, ten buvo pradėjęs rašyti knygą. Tada porą metų paatostogavo, išsigydė traumą ir grįžo.
Tai paprastos istorijos, bet yra tokių, kurie keliauja kelintą kartą ir, kaip patys sako, yra priklausomi nuo Jokūbo kelio ar apskritai nuo piligrimystės. Yra žmonių, kurie Jokūbo kelią eina ne į Santjagą, bet iš Santjago. Kai paklausiau kodėl, jie atsakė – tam, kad matytų piligrimų veidus. Yra žmonių, kurie keliauja su šunimi, asiliuku. Yra keliaujančių šeimomis, mažučiais vaikais. Jie per dieną nueina mažiau, bet vakare taip pat apsigyvena vadinamosiose albergėse, vakaroja su visais piligrimais, dalijasi įspūdžiais ir anksti rytą, kad apgautų karštą saulę, vėl iškeliauja į tą patį kelią. Paskutinėje atkarpoje, kada labai daug žmonių, einančių paskutinį šimtą kilometrą, buvo net skautų grupių – po 20–30 vaikų.
Yra žmonių, einančių tą kelią dėl sergančių artimųjų. Yra ieškančių atsakymų. Yra tokių, kurie galvoja, kad galbūt jie patys kažkam yra atsakymas. Ir tai irgi tiesa. Jokūbo Viliaus Tūro, kuris ėjo nuo Lietuvos (mes su juo kartu atkeliavome į Santjagą), tame kelyje nesutikau, bet legenda visą laiką sklandė. Kai piligrimai klausdavo, iš kur esu, ir aš atsakydavau, jie sakydavo – o tu žinai, kad nuo sausio keliauja vienas žmogus iš Lietuvos... Iš pradžių priėmiau kaip anekdotą, nes tai atrodė neįmanoma, bet paskui įsitikinau, kad tai tikra.
– Ar šiai kelionei ruošėtės fiziškai? Vis dėlto krūvis nemažas – 800 km per mėnesį.
– Nesiruošiau, nors sutikti piligrimai visokias istorijas pasakojo. Kai kurie trupučiuką ruošdavosi, bent pusmetį tikrino savo vaikščiojimo galimybes. Aš nesiruošiau atskirai, nors šiaip esu iš tų vaikščiojančių žmonių. Tarkim, ir mieste, jeigu yra galimybė nevažiuoti troleibusu ar automobiliu, visą laiką pasivaikštau. Tačiau nebuvo sunku – kad ir nedidelė kuprinė ant pečių buvo trupučiuką sunkesnė nei pats ėjimas. Juo labiau kad ten esi laisvas rinktis: jeigu dieną karšta, sunku arba esi pavargęs, gali dieną keliauti 20 km, bet jei diena tavo ir nesunku, gali nueiti ir daugiau nei 30 km. Be to, pakeliui yra stotelių: gali sustoti ir išgerti kavos, suvalgyti sumuštinį ar tiesiog pasėdėti pievoje, jei sunku. Žinoma, saulė, kaitra, kuprinė... Bet visa tai tikrai įveikiama ir nėra taip beprotiška, kaip atrodo. Yra tam tikras ritmas, fizinis krūvis, bet jis toks teisingas ir malonus.
– Kada prasidėdavo ir kaip atrodė Jūsų diena? Ar tiesiog visą dieną einama?
– Aš pati mėgdavau atsikelti trupučiuką anksčiau, kada pradėdavo kilti saulė, kad nebūtų visiškai tamsu – keliavau be žemėlapio, tad kelio ženklus vis tiek reikia matyti. Kad apgaučiau karštą Ispanijos vasaros saulę, savo kelią pradėdavau 6–7 val. ryto, o iki nakvynės vietos ateidavau apie pusiaudienį. Žinoma, pakeliui sustodavau – jeigu pasitaikydavo kokia maža kavinukė, išgerdavau kavos arba pavalgydavau vėlyvus pusryčius. Tame kelyje infrastruktūra pakankamai gera ir vietų sustoti tikrai daug. Taigi apie pirmą antrą valandą atkeliaudavau į vietą, kur planuodavau nakvoti. Piligrimai juokdavosi, kad šauniausia dienos dalis yra dušas, kurio po karštos dienos labai reikėdavo ir norėdavosi.
Paskui piligrimai darydavo labai įvairiai. Kartais pagal tą ispanišką ritmą – valandos ar dviejų siesta, nes karšta, nelabai kažkur toli išeisi, o vakare vakarienė. Viskas priklausydavo nuo situacijos. Kartais būdavo visai smagu su kažkuo keliavus dieną dalintis maistu mažoje virtuvėlėje, jeigu ji būdavo albergėje. Kartais viena arba su grupele kažkur keliaudavau. Būdavo ir vadinamosios piligrimų vakarienės – kaip tam tikras dienos meniu, tokia soti, didelė vakarienė. Ten būdavo daug klegesio ir išgyvenimų, visi skaičiuodavo, kiek kas turi pūslių, ir rinkdavo laimėtoją. Pagrindinis klausimas kelyje ir buvo – kaip tavo kojos ir ar daug pūslių ant kojų. Diena baigdavosi gana anksti, apie 10 val. vakaro – jau jausdavai nuovargį ir krisdavai į lovą. O ryte viskas iš naujo.
– Paminėjote, kad pagrindinis piligrimų klausimas būdavo apie kojas ir pūsles. Apie ką dar kalbasi piligrimai?
– Visi sutikti žmonės klausė, iš kur esi, kodėl eini, kodėl tu čia. Paminėjau kelias labai skirtingas istorijas. Kai kurie tiesiog atostogauja, kai kurie ieško atsakymų, kai kurie keliauja tikėdami, kad tai tikrai stebuklingas kelias, kiti linki pasveikti savo artimiesiems. Buvo ir senyvų žmonių, kurie eina tikėdamiesi sutikti ypatingų žmonių. Buvo ir tokių, kurie apie Jokūbo kelią rašo disertacijas. Sutikau vieną amerikietį žurnalistą, o kitas vaikinukas buvo iš Vokietijos – jis sociologas, rašantis disertaciją apie keliaujančius žmones ir Jokūbo kelią. Jie lygiai taip pat keliavo, tik dar ir dirbo jiems svarbius darbus. Ko gero, apie tai piligrimai ir kalbasi.
– Pradžioje klausiau apie lūkesčius. Ko gero, pabaigus kelionę iškilo kažkokių įvykių, kurių nesitikėjote patirti, o kiti galbūt atrodė visai ne tokie, kokius įsivaizdavote?
– Visi tikisi, kad, atėjus į Santjagą, įvyks kažkoks stebuklas, nušvitimas, o atsakymai, kurių visiems reikia, tarsi bus atsiųsti elektroniniu paštu. Pagrindinė žinutė ir buvo, kad Santjagas nėra kelio pabaiga – tai tik pradžia viso to, kas laukia, ir kad visas kelias – ne į Santjagą, o tavo dvasinė kelionė. Manau, kad man tai ir buvo tikrasis atsakymas ir tikroji viso kelio žinutė. Mes kažkur vis skubame, bėgame per atostogas, bėgame nuo miesto, nuo žmonių, nuo darbų, o čia ir buvo pabuvimas su savimi.
Man ta žinutė atėjo galbūt net ir ne Santjage, o sugrįžus namo, kai susigulėjo visi įspūdžiai. Ir netikėtai supratau, kad viskas, kas paprasta, ir yra tam tikras kasdienos stebuklas, tik mes to nematome. Taip ir visa kelionė – ties Santjagu niekas nepasibaigia. Tu kažkuria prasme pradedi keliauti fiziškai dar nepradėjęs eiti – kaip ir sakiau, kažkuriuo metu sapnuoji kelią ir tuos žmones bei tas atkarpas „nešiojiesi“ dar labai ilgai po kelionės. Man lig šiol atrodo, kad tas kelias ir dabar nesibaigė, nes grįžtu prie tų žmonių, prie nuotraukų, prie piligrimo paso su kažkokiais ženklais, prie kažkokių vietų. Dėl to ir neįtikėtina, kad taip ilgai ir taip gyvai su smulkiausiomis detalėmis širdyje gyvena tie dalykai ir labai kviečia sugrįžti.
– Ketinate vėl keliauti?
– Būtų labai gera. Aš labai norėčiau pakartoti Jokūbo kelią, tik ne prancūzišką atšaką – yra vienas kelias, kuris eina baskų krašte, pačios šiaurės Ispanijoje. Jis trupučiuką sunkesnis, nes eina palei kalnus, infrastruktūros ten mažiau, bet man atrodo, kad gamta ten turėtų būti įspūdinga. Taigi planas yra, tik nežinau, kada susidėlios dienos ir darbai.
– Jeigu Jūsų klausantis kažkam kilo mintis leistis į tokią kelionę, ką patartumėte?
– Pirmiausia sulaukti savo laiko. Tada tu iš tikrųjų pajunti, kad šitie metai, šitos dienos yra būtent tam keliui. Bent jau man taip buvo. Ir išeiti atlapa širdimi. Būti pasiruošusiam viskam ir priimti sutiktus žmones su visomis jų žinutėmis, galbūt kai kuriais atvejais ir sunkiomis žinutėmis. Kai kuriais atvejais ir pačiam būti ta žinute: galbūt kažkoks sutiktas žmogus tau yra niekas, bet tu jam esi kažkas, galbūt tavo vienas sakinys, visai paprastas klausimas, kaip šiandien sekasi, ar šiandien nesunku, arba pasidalintas obuolys, vanduo ir yra ta žinutė, kurios jam tame kelyje reikėjo.
Nebijoti fizinio krūvio, nebijoti išeiti iš komforto zonos, kurioje mes gyvename, būti pasiruošusiam kiek kitokiam keliui. Nebijoti paprastos nakvynės, paprasto miegmaišio, miegoti net ir didelėje patalpoje, kurioje kartais nakvoja septyni, o kartais – beveik 200 piligrimų, kurie visą tą dieną keliavo lygiai taip pat per karštį. O atkeliavus į Santjagą jokiu būdu negalvoti, kad tai paskutinis atsakymas į klausimus, jeigu išeini su klausimais. Ir paskui ta kelione dalintis kiek įmanoma daugiau, nes tai yra tikra, tai pabuvimas su savimi, kurio reikia, ir savęs pristabdymas, nes keliauji pėstute, neskubi, įvertini ir pasidžiaugi kiekviena diena ir sutiktais žmonėmis. Gero kelio.
Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
