Nr. 7. Verdančio asfalto ežere
Pitcho ežere Trinidado ir Tobago saloje gyvenimas virte verda, nepaisant to, kad pats ežeras yra 250 kvadratinių kilometrų ploto išsilydžiusio verdančio asfalto katilas ir, atrodo, pragaro filialas žemėje. Užtat visa sala jam dėkinga už puikius kelius.
Mikroorganizmų koncentracija jo „vandenyse“ – 10 milijonų viename grame, ir panašu, kad šie „vaikinai“ nejaučia jokių nepatogumų, vartydamiesi kaip inkstas taukuose savo „sūkurinėje vonioje“, nešančioje mirtį kitiems gyviems sutvėrimams. Čia gyvenančios bakterijos minta petrochemikalais ir kvėpuoja metalu, dėl ko jos yra labiau panašios į kino filmų transformerius, o ne į mums įprastus gyvus organizmus. Ir tai ne viena rūšis, o visa bakterijų ir senų archibakterijų kolonija.
Nr. 6. Ledynuose ir laike sustingusioje vietoje
Untersee ežeras Antarktidoje padengtas ledu mažiausiai 100 000 pastarųjų metų. Visą tą laiką niekas nepateko nei į jo vidų, nei į išorę iš jo – ledo šarvas laiko reliktinius vandenis nepaliestus tokio pavidalo, kokio jie buvo nuo neatmenamų laikų.
Tai kelia didžiulį džiaugsmą mokslininkams, tyrinėjantiems ežere stromatolitus – nuosėdines akmenines uolienas, susidariusias iš mikroorganizmų, dominavusių Žemėje prieš 3,5 milijardo metų. Jie yra tokie svetimi šiuolaikiniam mūsų supratimui apie gyvybę, kad juos tyrinėja NASA specialistai. Kuo čia dėtas kosmosas, paklausite jūs? Matote, gyvybės egzistavimas tokiame ežere kaip Untersee pakiša mintį, kad gyvybė gali egzistuoti kituose pasauliuose. Pavyzdžiui, apledėjusiame Saturno palydove Encelade.
Nr. 5. Esant 400 000 kartų didesnei gravitacijai negu Žemės
Galbūt, pabodus laukti Godzilos, japonų mokslininkai nusprendė atlikti eksperimentą, patalpindami grupę bakterijų į ultracentrifugą XL-80 ir įjungdami, kad ji suktųsi tokiu pagreičiu, kad gravitacija padidėtų 400 000 kartų, palyginti su įprasta. Kai pagreitis buvo 3,9 milijono metrų per sekundę, kas prilygsta maždaug 1 procentui šviesos greičio, bakterijos ne tik nežuvo, bet ir toliau dauginosi. Mat primityvūs organizmai lengviau prisitaiko prie tokių sąlygų, kurios nužudytų sudėtingesnius padarus.
Štai Parococcus denitrificans net nepajuto 74 000 kartų padidėjusios gravitacijos, o mūsų sena gera pažįstama Escheria coli (žarnyno lazdelė) ir toliau dauginosi esant 400 000 kartų didesnei už normą gravitacijai, šiame procese evoliucionuodama į ultragravitacijai atsparią versiją.
Nr. 4. Išretėjusiame ore
Dar viena nepaprasta bakterija – Bacillus isronensis – buvo aptikta didesniame nei 30 kilometrų aukštyje. Indijos kosminių tyrimų organizacija rado net tris naujas bakterijų rūšis, prisitaikiusias gyventi stratosferoje. Bakterija yra atspari ultravioletinei spinduliuotei, nepaprastai išretėjusiam orui ir žemoms temperatūroms.
Mokslininkai spėlioja, kaip tie primityviausi mikroorganizmai galėjo pakilti taip aukštai. Viena iš versijų yra ta, kad jiems padėjo globaliniai kataklizmai – po ugnikalnių išsiveržimų ir didelio masto miškų gaisrų susidaro galingi aukštyn kylantys oro srautai, kurie ir pakėlė tas bakterijas taip aukštai. Kita versija remiasi panspermijos teorija, tvirtinančia, kad gyvybė gali būti pernešama iš vienos planetos į kitą, įvykus kosminiams kataklizmams, o taip pat dangaus keliautojų – asteroidų ir kometų.
Nr. 3. „Titanike“
Gyvybė turi nepaprastą savybę prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Evoliucija iš daugybės visokiausių variacijų pasirenka tinkamą kandidatą nepriklausomai nuo to, kiek tam reikia laiko ir kiek „netikusių“ atstovų tenka „išbrokuoti“ vykstant natūralios atrankos procesui. Užtat rezultatas gali būti toks, kad atsiras gyvybės rūšis, prisitaikiusi prie tam tikrų gyvenimo sąlygų geriau už bet kurią kitą. Puikus to pavyzdys yra Halomonas titanicae – bakterija, atsiradusi šiame pasaulyje tik tam, kad suėstų „Titaniką“. Taip, ši bakterija doroja tą garsųjį laivą. Stebėtina, bet kai turi pasirinkimą – ryti L.di Kaprio lavoną ar 50 000 tonų nuskendusio metalo, – nori nenori tenka išmokti krimsti ir metalą.
Nr. 2. Kietame akmenyje
Panikuotojai tvirtina, kad mūsų planetos ekosistemos sunaikinimas – tik laiko klausimas. Bet net jei mes išgarintume visa, kas yra ant žemės paviršiaus ir du kilometrai po žeme, o paskui dar numestume atominę bombą ant to, kas liko, vis tiek atsirastų tokių organizmų, kurie trintų delnus iš džiaugsmo ir sakytų: „Na, pagaliau! Išmušė mūsų valanda!“ Juk penkių kilometrų gylyje po žeme gyvena mikroorganizmai, mintantys radiacija. Mokslininkų komanda tyrė organizmus, paimtus iš aukso kasyklos šachtos Pietų Afrikos Respublikoje.
Žinoma, aukso gavybos kompanijai visiškai nerūpėjo kažkokios bevertės ekosistemos, juk pinigų niekas už jas nemokės. Tačiau ji leido mokslininkams paimti keletą mėginių, kol šachtininkai rengėsi darbui. Mokslininkams pavyko rasti ten „kažką tokio“, kur nešviečia saulė – visos mūsų planetos gyvybės šaltinis. Ši visiškai savarankiška ekosistema pakeitė fotosintezę energija, gaunama iš urano, torio ir kalio. Bakterija gauna energiją iš šių elementų, misdama radioaktyvia uoliena ir užgerdama vandenilio peroksidu. Įdomu, kad kaip ir visi kiti padarai, gyvenantys po žeme, šios bakterijos labai lėtapėdės, kalbant apie dauginimąsi taip pat. Pparastai dauguma bakterijų dalijasi kiekvieną valandą, o šios į save panašų sutvėrimą pagimdo kartą per 300 metų.
Nr.1. Černobylio reaktoriuje
Ko gero, labiausiai stulbinantį pavyzdį, kaip gyvi organizmai sugeba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, pateikė robotas, kuris buvo panaudotas ketvirtojo Černobylio reaktoriaus suirusiai širdžiai tirti. Mechaninis žvalgas aptiko juodų gleivių, augančių po sprogusio reaktoriaus apvalkalu. Cryptococcus neoformans yra juodos spalvos bakterija, bet ši spalva jai reikalinga ne dėl dramatiškumo efekto. Ji „prifarširuota“ pigmento melanino, kuris apsaugo ją nuo gama spinduliuotės taip gerai, kad nuo radiacijos ji tik pradeda dar geriau augti. Mokslininkai įtaria, kad bakterijos prisitaikė panaudoti radiacijos energiją kaip energijos šaltinį, pakeičiantį saulės šviesą. Melaninas turi pakitusią cheminę sandarą ir pasižymi magnetinėmis savybėmis, įgalinančiomis jas ramiai sau gyventi padidėjusios radiacijos sąlygomis. Ląstelės gerokai evoliucionavo, reaguodamos į dramatiškiausią pastarųjų dešimtmečių įvykį ir dar kartą įrodė, kad gyvybė gali prisitaikyti prie pačių sudėtingiausių sąlygų ir egzistuoti ten, kur mes visiškai nesitikime jos rasti.
