Kai jiedu tuokėsi 1962-aisiais, nuotakai buvo 23-eji, o jaunikiui 27-eri. Prisimindama tą lemtingą dieną S. Bielskienė juokais mėgsta įžnybti jaunikiui, kad jis pavėlavo į ceremoniją. Tačiau net ir tuo momentu sakė nė akimirkai nesudvejojusi, kad jis galėtų ją palikti. Tiesiog ne toks žmogus buvo.
Jau dabar, švęsdami deimantines vestuves, tikriausiai galite pasakyti, kaip santuokoje gražiai sugyventi?
Stasė: Kantriai. O kaip, vaikeli, galvoji – šeimoje reikia nemažai kantrybės. Juk nėra taip, kad visi būtų visada vienos nuomonės. Per ilgą laiką visko būna, juk ir nuo darbų būni pavargęs, ir atsibosta kai kurie dalykai. Ir jam su manimi, ir man su juo, ir mudviem su vaikais – visiems reikėjo kantrybės.
Petras: Motiejus Valančius yra gražiai pasakęs apie moterystę: „Svarbiausia niekada nieko nepradėk daryti su ja nepasitaręs.“
Tuo principu ir aš stengiausi vadovautis. Bet mano darbas visada buvo toks, kaip to skraidančio žvirblio: tai aš ten, tai šen. Tad kartais nebuvo ir kada tartis. Laimei, mudu neturėjome kažkokių didelių problemų. Jei ir buvo kokios bėdos - visos per mane patį...
Stasė: Užteko jų ir per mane...
Petras: Kiek ji kentėjo, kiek buvo rūpesčių, tai vis per mane. Kadangi už antisovietinę veiklą buvau kalintas Komijos lageriuose, tai ir buvau visą laiką toks tarsi paženklintas. Bet ji žinojo už ko eina, aš nekaltas. Žinoma, kad nebuvo lengva gyventi nuolatinėje įtampoje. Būti tokio vyro žmona, neduok Dieve.
Stasė: Tai kad nieko baisaus. Dabar atrodo, kad viskas mums buvo gerai.
Petras: O aš dabar vis galvoju, kad per mažai rūpinausi žmonos gyvenimu. Nebuvo kada, lėkiau iš vieno darbo į kitą, nuolatos tarsi ant peilio briaunos balansavau. Ką mudu užgyvenome? Tik stogas virš galvos, vaikai užauginti – tai ir visa patieka. Sakyčiau, mergaitė pasirinko ne tą žmogų.
Stasė: Bet labai rinkausi ir norėjau būtent tik jo.
Papasakokite, kodėl tik jo norėjote? Kokia buvo jūsų meilės istorija?
Petras: Mano ponia tais laikais buvo labai graži pana. Šiauliuose kartu mokėmės gimnazijoje – vakarinėje mokykloje.
Stasė: Susipažinome literatų būrelyje. Abu rašėme eilėraščius, buvome patriotai.
Petras: Tada atrodėme sau tokie reikšmingi. Tik labai gaila, kad nė vieno to meto eilėraščio taip ir neišsaugojome. Darė mano namuose kratą, viską surinko ir sudegino.
Stasė: Man labai patiko Petro patriotiniai eilėraščiai. Jis mane taip ir sužavėjo, labai norėjau būti su juo. Kai jis man papasakojo apie jaunystę, praleistą tremtyje, mane tai labai sujaudino.
Petras: Trumpai tariant – sugalvojo būti dekabristo žmona. Kai aš išvažiavau studijuoti į Vilnių, sykiu išvažiavo ir mano panelė. Ir dabar atsimenu – atvažiavome abu į Vilnių kaip žvirbliukai be nieko ant plikos gatvės.
Nežinojome nei kur apsistosime, nei kur nakvosime. Be darbo, be pajamų, neregistruoti, kaip valkatos. Kas tokius norės priimti į savo butą. Šiaip taip ponia įsiprašė į fabriką, aš įsitryniau dekoratoriumi į Operos teatrą.
Stasė: Aš dirbau naktimis, tėtušis teatre ir miegodavo. O ryte susitikdavome ir eidavome kartu pamiegoti į „Kronikos“ teatrą, sumokėdavome 10 kapeikų ir atsisėdę kėdėse iki 16 val. pramiegodavome...
Petras: Pradžia buvo labai sunki. Ir dabar pamenu, kaip žiemą prakirsdavau Neryje eketę ir skalbdavau drabužius lediniame vandenyje... Gyvenimas kiek palengvėjo, kai ponia gavo Žemės ūkio ministerijoje tarnybą ir gavome vieno kambario butuką prie Rasų kapinių, kur gimė ir mūsų vaikai. Pamažu taip ir kabinomės.
Mokiausi, bet visur studijavau neakivaizdiniu būdu, iš stacionaro vis išvydavo. Maskvos teatrinio instituto profesorius Georgas Gojanas, žinodamas mano katorgininko dosje, vis tik priėmė į teatrologijos magistrantūrą. Tada irgi būdavo drąsių ir dorų žmonių.
O Vilniaus televizija, kur tada dirbau režisieriumi, man nedavė charakteristikos. Studijoms galas... Kitą sykį Vilniuje sutikau kitą profesorių Vytautą Jakelaitį ir pasiskundžiau.
Jis ir sako: „Ko tu triniesi tame Vilniuje, važiuok į Klaipėdą.“ Tada ir prasidėjo mūsų geriausi laikai. Mes Gojanui ir Jakelaičiui esame amžinai skolingi. Už juos meldžiuosi ir melsiuos.
Papasakokite, kokios buvo jūsų vestuvės prieš 60 metų.
Stasė: Kad praktiškai jokios. Nuėjome su liudininkais į Santuokų rūmus susirašyti, ir viskas. Tik paskui po daug metų Klaipėdoje tuokėmės Šv. Juozapo bažnyčioje.
Kai tuokėmės prieš 60 metų, tuo metu mane gyventi buvo priėmusi teta. Pamenu 1962-aisiais rugsėjo 1-oji irgi buvo ketvirtadienis, kaip ir šiemet. Prieš išeidama į Santuokų rūmus dar išviriau bulvienės. Mano sesuo ir dėdė buvo liudininkai, tad troleibusu su jais išvažiavau tuoktis, o Petras turėjo atvažiuoti kitu troleibusu. Aš vilkėjau paprasta mėlyna suknele, nes baltos neturėjau.
Petras: Bet turėjai baltą šaliką, kurį tau iš Maskvos parvežiau. Mano nuotaka atrodė iškili, labai graži...
Stasė: Santuokų rūmuose nutiko toks juokingas įvykis. Kai atėjome į Santuokų rūmus, žiūriu – visos kitos nuotakos pasipuošusios, rankose laiko baltų kardelių puokštes. Ir aš taip užsimaniau tų kardelių... Petras tik susimėtė ir išskuodė į turgelį jų nupirkti. Stoviu viena, stoviu, Petro vis nėra, o jau mane kviečia tuoktis... Teko užleisti kitą porą...
Petrai, jūs pavėlavote į savo vestuves?
Petras: Stasele, dabar prisipažink, ar tu tuomet nepagalvojai, kad aš pabėgau?
Stasė: Tikrai nepagalvojau. Tai buvo tik tokia trumpa nepatogi akimirka. Net nespėjau supykti. Ir dabar vis prisimindama pasijuokiu iš tos situacijos: reikia ženytis, o jaunikio nėra.
Petras: Turgelis toli, aš pėsčiomis, uždusęs per Vilniaus kalvas, ir užtrukau, bet, laimei, ji manęs vis tiek sulaukė.
O kokie buvote tėvai?
Stasė: Kai gimė pirmagimė Eglė, man buvo 25-eri, o kai gimdžiau Dalią, buvau jau 33-ejų. Nebuvo lengva, nes abu buvome labai užimti, daug dirbome, abu – dviejuose darbuose. Aš dabar dažnai pagalvoju, kad dukros dabar mumis moka labiau rūpintis, nei mes jomis mokėjome.
Petras: Tikrai mes tiek dėmesio ir rūpesčio joms nedavėme. Kaip tuomet mokėjome, taip auginome. Bet tyčia nieko blogo nedarėme, atrodo, stengėmės, kad vaikams būtų gerai, bet ar mums pavyko, Dievas žino.
Stasė: Dukros nuo pat mažų dienų labai tėtį mylėjo. Kai pasiimdavome iš darželio, įsikibdavo tėčiui į ranką ir smagiai strikinėdavo, tada žinodavome, kad joms viskas gerai. Bet jei kuri pasiprašydavo pas mane ant rankų, viskas aišku – susirgo.
Petras: Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų šeima – ne tik dukros ir anūkės, šeima vadinu ir visus savo studentus.
Stasė: Juk ir studentai ne veltui jį vadina tėtušiu. Beje, buvo atėję manęs net leidimo prašyti, kad leisčiau taip jį vadinti (juokiasi).
Petras: Už tą „tėtušį“ net posėdis katedroje buvo sušauktas, svarstė, ar aš šitaip nežeminu dėstytojo vardo, esą kas čia per familiarumas. Bet kaip aš galiu uždrausti studentams taip mane vadinti.
Kokia laimė turėti tiek daug vaikų. Jie visi mudviem tokie artimi. Ir marčias, ir žentus parenkam, vaikus krikštijam, tėvus laidojam, o jei šaldytuvas sugedo ar mašina neužsiveda – žinau, kam paskambinti.
Kuriomis vienas kito savybėmis labiausiai žavitės iki šiol?
Stasė: Mane visada žavėjo jo meilė ir atsidavimas teatrui, meilė studentams. Man jo darbas buvo labai brangus.
Petras: Man ne tik šeimoje, bet ir gyvenime būtų sunku, jei neturėčiau užnugario. Man reikia, kad man kas nors ant galvos uždėtų ranką, kai man blogai. Žmona buvo mano tvirtovė. Atrodydavo, kad ir kaip blogai, svarbu parbėgti iki namų ir viskas išsispręs.
Stasė: Mes visada buvome kartu. Nesvarbu, ar sekasi, ar ne. Net ir susipykę eidavome susikibę už rankų. Bet, žinoma, nebuvo viskas tarsi sviestu patepta, visko ir mums buvo.
O kuris pirmas eidavote taikytis, jei susipykdavote?
Stasė: Aš.
Petras: Kažin, kažin.
Stasė: Deja, deja.
Petras: Na, tiek to.
Stasė: O žinote, koks geriausias vaistas tokiais atvejais – pasikviesti svečių. Kaipmat pykčiai praeidavo. Tikrai nebuvo taip, kad nesikalbėtume dienų dienas.
O kaip dabar sugyvenate?
Petras: Dabar mūsų veiklos laukas susiaurėjo – miegamasis ir valgomasis. Bet ryte atsikėlęs iš karto matau, kokia ponios nuotaika. Jei ant stalo košė, vadinasi, viskas gerai.
O jei bloga nuotaika?
Stasė: Tada tik sumuštiniai (juokiasi). Aš tik pusryčius gaminu, o vakarienę – Petras. Aš tiesiog jau nesugalvoju, ką gaminti, o jis dar turi fantazijos.
Išduokite, kokį skaniausią patiekalą tėtušis pagamina?
Stasė: Negaliu išskirti. Viskas skanu. Juk jei pasakysiu, kad kas nors neskanu, nebegamins. Sriubos, žuvis su žolelėmis, pyragiukai, varškėtukai, lašiniečiai... Jis mandriai moka derinti prieskonius.
Petras: Žinote, ponia negamina, bet vis tiek sėdi virtuvėje ir komanduoja, ką man daryti. Dabar man yra blogai, kad ji nutolo. Bet aš ne apie maistą kalbu. Kol ji buvo jauna, man padėdavo suredaguoti mano raštus, kalbas, buvo puiki mašininkė – surinkdavo visus mano tekstus, disertaciją visomis kalbomis perrašė.
Žodžiu, buvo personalinė prezidento sekretorė (juokiasi). O dabar akelės prigeso ir mane paliko toje raidynėje vieną kapanotis. Be to, bijo tos dabartinės kibernetikos, tad aš dabar pats su kompiuteriu draugauju.
Stasė: Aš labai džiaugiuosi, kad jis turi veiklos. Man kojas skauda, tai nelabai kur galiu sykiu eiti, bet labai džiaugiuosi, kad jį dar kur pakviečia.
Petras: Pirmaisiais metais, kai išėjau iš darbo, buvo labai blogai be veiklos, baisi duobė, bet pamažu išmokau tos veiklos susirasti.
Tapau, rašau, kieme stovėjo dvi klombos dilgėlių priaugusios, tad prisodinau gėlių ir dabar turiu kuo rūpintis, balkone irgi susikūriau oranžeriją – laistau, grožiuosi. Iš aštunto aukšto puiki panorama – matosi jūra, marios, upė, Klaipėdos „Brodvėjus“ po pat langais...
Kas judviem dabar teikia didžiausią džiaugsmą?
Stasė (paima sutuoktinį už rankos): Ar tau viskas gerai? Jei taip, ir man tada gerai.
Petras: Taip, mums dabar didžiausias džiaugsmas matyti vienas kitą. Be pozos, be kaprizų. Bijome ir pagalvoti kas būtų, jei kuris nors liktume vienas pats. Viliuosi, kad Dievas duos ir mudu turėsime dar daug gražaus laiko sykiu, tad dar net nebandome uždaryti sąskaitų.
Teksto autorė: Edita Gudavičė
