„Esu dalyvavęs varžybose prieš 35 metus, kai buvau studentas“, - atkirto vyras, sulaukęs klausimo, ar niekada nėra dalyvavęs panašiose varžybose.
Po trumpų diskusijų teisėjai nusprendė leisti R. Radimonui lipti į sceną kartu su kultūrizme pirmuosius žingsnius žengiančiais vaikinais. Be kultūristams įprastinio grimo kėdainietis scenoje stovėjo tvirtai ir pasitikėjo savimi, o gausiai susirinkę žiūrovai negailėjo jam aplodismentų: už drąsą, ryžtą.
„Dabar yra kur kas aukštesnis lygis, bet ir tada buvo gerų sportininkų“, - po savo pasirodymo portalui Tv3.lt sakė R. Radimonas.
Kas paskatino šiandien lipti į sceną? - paklausiau drąsuolio.
Daugelis yra įsitikinę, kad metęs kultūrizmą žmogus apsileidžia ir nebūna sportiškas. Norėjau paneigti šį mitą. Visada žaisdavau lauko tenisą, visada būnu gamtoje, mėgstu žvejybą. Prieš porą metų susimąsčiau apie tai, kaip atrodau. Neturiu ambicijų tapti prizininku. Man to nereikia. Šiuo metu nelankau jokio sporto klubo, namuose turiu surenkamus hantelius ir skersinį prisitraukimams, rytais padarau mankštą. Norėčiau visiems pasakyti, kad labai daug naudos žmogaus organizmui suteikia penki Tibeto pratimai. Jie motyvuoja kasdieną bent truputį pasimankštinti. Tai yra fantastinis dalykas. Anksčiau domėjausi įvairiausiomis mankštomis, tačiau mane sužavėjo tik ši sistema.
Kas prieš 35-is metus vedė į sceną?
Tada Kėdainiuose kultūrizmą populiarino Romanas Kalinauskas. Jis mus, moksleivius, subūrė. Aš jį laikau kultūrizmo pradininku, treneriu, kuris tarybiniais laikais sugebėjo jaunus vaikinus suburti į kolektyvą... Patys Kėdainiuose statėme sporto klubą „Liutauras“, kuriame vėliau sportavome. Jis buvo labai nuostabus žmogus, kuris į mokė ne tik sportuoti, bet ir pažymių knygeles tikrindavo. Jeigu turėdavai nepatenkinamą pažymį, tekdavo praleisti vieną ar kelias treniruotes. Tai išliko visam gyvenimui.
Vis dar pamenate pirmąsias varžybas?
Pamenu, bet labiausiai man įstrigo momentas, kai buvau pašauktas į Tarybų sąjungos armiją. Teko tarnauti Kalugoje. Pas juos kultūrizmas žengė dar tik pirmuosius žingsnius. Visi labai stebėjosi manimi. Bet karininkai į tai žiūrėjo, kaip į rimtą sportą. Man buvo sudarytos visos sąlygos sportuoti. Tapau Kalugos apskrities absoliučiu čempionu, tačiau tada reikėjo varžytis štangos spaudimo, pritūpimų su štanga ir pozavimo rungtyse – viskas viename, privalėjai būti universalus. Aišku, karinei vadovybei patiko mano rezultatai, įkūrėme savo sporto salę.
O kodėl darėte pertrauką?
Reikėjo vaikus auginti... Nemaniau, kad man reikia kultūrizmo. Žinote, tik sulaukęs penkiasdešimties rytais pradėjau galvoti apie mankštą. Iki tol maniau, kad viskas yra normaliai ir man to nereikia. O dabar galiu pasakyti, kad rekomenduočiau visiems, kuriems yra virš penkiasdešimties, bent šiek tiek pajudėti. Pats pajudėjau penkis metus – lauko tenisas ir fizinis darbas lauke. Buvo pasirinkimo momentas: arba bėgioti maratonus, arba dirbti fizinį darbą. Pagalvojau, kad maratonus bėgioja daug žmonių, gal tai yra nuostabu, bet pasirinkau fizinį darbą. Pasikeitė mano mąstymas. Anksčiau atrodė, kad fizinį darbą dirba tik žmonės, kurie jau neturi, kur dėtis. Dabar žinau, kad fizinis darbas man yra malonumas ir mankšta. Galėdavau net po dvylika valandų dirbti, nejausdavau nuovargio. Žinoma, būtina sąlyga man yra gamta. Žinoma, vis dar turiu svajonę. Atminty man yra įstrigę žodžiai, kad maratoną įveikęs žmogus nelieka toks pats. Gal būtų visai įdomu įveikti maratoną.
Kas nustebino Lietuvos čempionate?
Šiandien pamačiau fizinio kultūrizmo kategoriją. Mane tai sužavėjo labiau už kultūrizmą. Senjorams jau nėra reikalo nešioti didelių raumenų... O fiziniame kultūrizme nereikia tokios raumenų apimties. Panašią figūrą gali turėti kiekvienas žmogus. Nereikia savęs apsikrauti.
