Siūlome perskaityti pokalbį su prof. hab. dr. Jūrate Kiaupiene – viena knygos „Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m.“ autorių.
Tačiau pirmiausia - apie pačią knygą.
1386–1529 m. datomis pažymėtas istorijos tarpsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimą atnešė tiek daug naujovių, kad gali būti pavadintas visa apimančių pokyčių epocha.
Neatsitiktinai žodžiai permainos, naujovės, pertvarka labai dažnai sutinkami šios knygos tekste.
Autorių pasirinkta vėlyvųjų viduramžių Lietuvos istorijos dėstymo forma skiriasi nuo tradicinės vadinamosios įvykių istorijos. Knygą sudaro trys dalys. Kiekvienos dalies tekstas yra tarsi užbaigtas, chronologiškai visą laikotarpį aprėpiantis pasakojimas, parašytas savitu stiliumi. Kita vertus, atskiros dalys glaudžiai susijusios, viena kitą pratęsia ir papildo nauja faktografija bei interpretacijomis.
Knyga baigiama apibendrinimu, kuriam pasirinktos socialinės bei ekonominės raidos ypatumų, kultūrinės refleksijos bei istorinės savimonės genezės temos. Abi jos parodo, kaip per „ilgą penkioliktą amžių“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė, susipažindama su europine kultūra ir socialiniais reiškiniais, juos perimdama ir kūrybiškai plėtodama, apmąstė save pačią ir drauge keitėsi.
Leidyklos „Baltos lankos“ knygų serijoje Lietuvos istorija numatyta išleisti 12 iliustruotų tomų, kuriuose bus apžvelgta Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Iš kitų Lietuvos istorijų ši serija skiriasi tuo, kad aprašoma procesų, o ne įvykių istorija.
Tokia leidinių koncepcija leidžia parodyti, kaip klostėsi ir keitėsi sociokultūrinis fenomenas Lietuva (nesusiaurinant jo iki sampratų Lietuvos valstybė ar lietuvių tautos istorija), atskleisti šio, istorinio laiko tėkmėje kitusio, sociokultūrinio organizmo raiškos būdus, formas, rezultatus, parodyti sukurtojo istorinio paveldo visumą Europos istorijos kontekste.
Nauja Lietuvos istorijos sintezė. Ar ji dar gali būti nauja?
- Gegužės mėnesį knygynuose pasirodė ketvirtoji daugiatomės Lietuvos istorijos knyga Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m., kurią parašėte kartu su Rimvydu Petrausku.
Tačiau pokalbį pradėkime nuo paties Lietuvos istorijos institute gimusio daugiatomės Lietuvos istorijos projekto. Koks buvo pradinis sumanymas, kaip sekasi jį įgyvendinti? Ar Jūs, kaip šio projekto vadovė, esate patenkinta?
- Pradėsiu nuo atsakymo į paskutinę jūsų klausimo dalį. Esu patenkinta tuo, kad pavyko sutelkti autorių kolektyvą, kuris ryžosi šiam darbui, nepaisydamas skepticizmo ir nemenko pasipriešinimo. Kiekvienam, pasiryžusiam imtis šio darbo, reikėjo įveikti nemažai vidinių užtvarų, nes istorikas dėl profesijos savitumų yra tyrinėtojas individualistas, jis geriausiai jaučiasi rašydamas monografiją... Daug abejonių kėlė istoriografijos situacija, kalbėta apie esančias „baltas dėmes“, faktografiškai dar neištirtas temas. Būta nuomonių, kad istorijos sintezė, kaip žanras, yra atgyvenusi, nebeaktuali.
Institute virė karštos diskusijos, buvo dienų, kai atrodė, kad projektas taip ir liks popieriuje. Tačiau taip neatsitiko. Autoriai įsitraukė į darbą, pradėjo rašyti ir šiandien jau lieka vis mažiau abejojančiųjų, kad sumanymas XXI a. pradžios skaitytojams pateikti išsamią Lietuvos istorijos visumos interpretaciją, atskleisti kuo daugiau sociokultūrinio bei sociopolitinio fenomeno Lietuva pavidalų bus įgyvendintas.
2005 m. pasirodė keturių autorių: Tomo Ostrausko, Vygando Juodagalvio, Džiugo Brazaičio ir Algirdo Girininko, parašyta pirmoji knyga Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. 2007 m. – antroji, Gintauto Zabielos, Rasos Banytės-Rowell, Ilonos Vaškevičiūtės, Vytauto Kazakevičiaus ir Dariaus Barono Lietuvos istorija. Geležies amžius. Skaitytojams buvo pateiktas seniausio, chronologiškai ilgiausio, vadinamosios priešistorijos, laikotarpio apibūdinimas, parašytas archeologų. Šie septynių skirtingų autorių rašyti tekstai projektą lydėjusias abejones ir patvirtino, ir paneigė. Vieni jų yra panašesni į monografinius archeologinių tyrimų apibendrinimus, kituose prasiveržia istorijos sintezei būdingų bruožų.
Lygiai prieš metus, 2008 m. vasaros pradžioje, visuomenei pristatėme dvyliktojo Lietuvos istorijos tomo pirmąją dalį – Česlovo Laurinavičiaus ir Vlado Sirutavičiaus knygą Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. Jos pasirodymą lydėjo, galbūt ir tebelydi, įvairiabalsis, dažniausiai neviešas, murmesys: kaip Sąjūdžio istoriją drįso rašyti, vertinti jo dalyvių poelgius tie, kurie patys jo nekūrė; kaip galima spausdinti, negavus Sąjūdžio kūrėjų leidimo; kodėl Sąjūdžiui skirtas visas tomas; ar tokia, dar „gyva“, tema tinkama istorijos sintezei ir pan.
Bet knyga pradėjo savo savarankišką gyvenimą ir jau tapo istoriografijos faktu. Ir nesvarbu, kad ne visiems ir ne viskas joje patinka. Taip ir neturi būti, niekas neturi monopolio sakyti istorinę tiesą, o ir kanoninis tekstas laisvai visuomenei nereikalingas. Sakyčiau, priešingai, kuo daugiau skirtingų savosios istorijos interpretacijų turėsime, tuo būsime intelektualiai turtingesni.
Galiu pakartoti per pirmą dvyliktojo tomo viešą pristatymą išsakytą mintį, kad Lietuvos „persitvarkymo“ Sąjūdį pagal jo reikšmingumą galima palyginti su XVIII a. pabaigos Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kuri tapo galingu postūmiu, pakeitusiu XIX a. Europą. Sąjūdis panašų darbą atliko Vidurio ir Rytų Europos regione XX a. pabaigoje. Prancūzijos revoliucijos istorija pradėta rašyti XIX a. pradžioje. Iki šių dienų susikaupė didžiulis knygų ir straipsnių kalnas, ir jis vis didėja bei įvairėja.
Revoliucija išnarstyta iš visų pusių, pateikta daugybė prieštaringų interpretacijų. Visko būta per tuos du šimtmečius: dėl Revoliucijos ar atskirų jos veikėjų vertinimų istorikai turėjo trauktis iš politikos, dužo net akademinės karjeros, ne visada visuomenė suprato istorikus. Antai šiandien Prancūzijos istoriografijos šedevru vadinamos studijos Senoji tvarka ir revoliucija autorius Aleksis Tokvilis amžininkų liko nesuprastas. Tačiau svarbiausia tai, kad Revoliucijos istorija ir jos istoriografija tapo neatskiriama Prancūzijos kultūros dalimi.
Todėl labiausiai norėtųsi tikėti, kad pirmoji Lietuvos Sąjūdžio istorija sukels ne tik kritišką murmesį, bet ir į prancūzų panašią naujų tyrimų ir kūrybinių diskusijų griūtį, kuri praturtins mus visus.
Esu labai patenkinta mūsų bendradarbiavimu su „Baltų lankų“ leidykla, kurios darbuotojai kantriai rengia spaudai labai skirtingais braižais rašomus Lietuvos istorijos tomus, kartu su Lietuvos istorijos instituto vadovybe rūpinasi nelengvai gaunamu projekto finansavimu, geranoriškai talkina įvairiais kitais būdais.
- Žinau, kad pirmą kartą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiui numatyta skirti net penkias knygas. Ar dar įmanoma pasakyti tiek daug naujo? Kodėl pirmoji pasirodė knyga apie 1386–1529 m. laikotarpį, gal tai nulėmė neblėstantis Lietuvos visuomenės domėjimasis didinga Vytauto epocha?
- Te nesupyksta karščiausi šio Lietuvos valdovo gerbėjai, bet Vytautas šiuo atveju tikrai niekuo dėtas. Deja, projekto autoriai, rašydami ir leisdami knygas, neturi galimybių laikytis nuoseklaus eiliškumo. Todėl ir toliau bus „šokinėjama“, kita pasirodysianti Lietuvos istorijos knyga bus skirta XIX amžiui, vėliau skaitytojus „sugrąžinsime“ į Mindaugo ir pagoniškų laikų Lietuvą...
Susiplanuoti penkias knygas, rašomas septynių autorių, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, iš tiesų buvo didelė projekto „avantiūra“. Tačiau dabar nebe laikas dejuoti, visų tomų rašymas įsibėgėjęs.
Dėl naujumo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją stengiamės rašyti, atskleisdami šio struktūriškai labai sudėtingo, kitusio valstybinio darinio vidinę įvairovę, jos istorijoje matyti ne tik lietuvius, bet visus tuos, kurie šimtus metų kūrė, gynė ir puoselėjo šią valstybę. Netradiciniai ir atskirų tomų chronologiniai rėmai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija suskirstyta ne pagal valstybinės ir politinės padėties ar valdovų pasikeitimus, o pagal visuomenės būsenų kaitą. Todėl, pavyzdžiui, 1569 m. Liublino unija, Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės Abiejų Tautų Respublikos sukūrimas nėra išskiriamas kaip riba. Tokią funkcija atlieka 1529 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutai, kuriuose buvo užfiksuoti svarbiausi visuomenės gyvenimo pasikeitimai.
- O ką naujo ras ką tik pasirodžiusio ketvirtojo Lietuvos istorijos tomo Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 m. skaitytojai?
- Labai trumpai į šį klausimą galima būtų atsakyti taip – ras kitokiu būdu papasakotą istoriją. Istorijos šaltiniuose užfiksuoti faktai laikui bėgant nesikeičia, o jei kalbame apie Viduramžius, tikimybė atrasti naujų, nežinomų faktų tik mažėja. Tačiau kintant visuomenei, o mes jau dvidešimt metų gyvename nepriklausomoje valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje, keičiasi jos santykis su praeitimi, atsiranda poreikis turėti naujai apmąstytą ir papasakotą istoriją.
Todėl ir sakoma, kad kiekviena karta kuria savąjį istorijos paveikslą, o istorikai jį „tapo“ pasitelkę naujus pasakojimo apie praeitį būdus bei formas. XX amžiuje buvo atsisakyta besąlygiško XIX a. istorikų tikėjimo, kad autentiškais šaltiniais paremtas istorinis pasakojimas yra praeities atspindys, nustota įsivaizduoti, kad praeitį įmanoma atkurti. Žodžiams praeitis ir istorija buvo suteiktos skirtingos prasmės. Žodžiu praeitis apibūdinama visa tai, kas yra įvykę, ko neįmanoma atkurti ar pakartoti, lygiai taip neįmanoma grįžti į praeitį ir pamatyti, kaip buvo iš tikrųjų. Žodis istorija suprantamas kaip pasakojimas apie praeitį, istorikų kuriami praeities paveikslai arba interpretacijos.
Formos požiūriu autorių pasirinktas istorijos dėstymas taip pat skiriasi nuo tradicinės vadinamosios įvykių istorijos. Knygą sudaro trys didelės dalys.
Pirmoji pavadinta taip: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėlyvųjų viduramžių istorijos kraštovaizdis: laikas, erdvė, žmogus“. Tai keturi pasakojimai, kuriais stengiamasi parodyti Lietuvos žmonių sukurtos, daugiau kaip šimtą metų puoselėtos ir pertvarkomos dvasinės ir materialiosios erdvės, joje vykusios visuomenės ir valstybės raidos panoraminį vaizdą.
Nauja šiuolaikinių istorikų profesinės kalbos sąvoka istorijos kraštovaizdis rašant sintezę leido pasirinkti kitą būdą kalbėti apie praeitį, neskaidyti istorinio pasakojimo į atskiras žmonių veiklos rūšis – į ūkio, visuomenės, politikos, dvasinės ir materialiosios kultūros blokus, kalbėti apie didžiuosius vienu metu visose vėlyvųjų viduramžių visuomenės gyvenimo srityse esmines permainas sukėlusius procesus, kurie pakeitė geokultūrinę, geopolitinę, ūkinę bei mentalinę erdvę. Tos epochos dvasiai atskleisti pasitelktos įvairaus pobūdžio šaltinių ištraukos.
Antroji dalis, pavadinta „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė vėlyvaisiais viduramžiais: bendruomenė ir individas, struktūros ir institucijos“, skirta toje erdvėje gyvenusių žmonių socialinių ir politinių struktūrų funkcionavimui ir kitimui apibūdinti, šių pokyčių prielaidoms paaiškinti, atskirai nagrinėjant pagrindinių socialinių ir konfesinių grupių gyvenimą, pasaulėžiūrą.
Trečiajame knygos skyriuje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vidurio ir Rytų Europoje“ politikos, ekonomikos ir kultūros požiūriais mėginama papasakoti apie visuomenės ir atskirų jos narių bei grupių nuveiktus darbus, kūrybines galias ir negalias, laimėjimus ir praradimus, parodyti, kaip Vidurio ir Rytų Europos erdvėje skleidėsi individualioji ir kolektyvinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrybinė energija, į kurias visuomenės gyvenimo sritis ji buvo sutelkta ir kokius didžiausius pasikeitimus ji sukėlė. Šioje dalyje aprašoma ir įvykių istorija, nors chronologinis principas ir čia nėra dominuojantis.
Kiekvienos dalies tekstas tarsi užbaigtas, chronologiškai visą laikotarpį aprėpiantis pasakojimas. Tuo pat metu atskiros dalys tarpusavyje glaudžiai susijusios, viena kitą pratęsia ir papildo nauja faktografine medžiaga bei interpretacijomis. Knyga baigiama apibendrinimu, kuriam pasirinktos socialinės bei ekonominės raidos ypatumų, kultūrinės refleksijos bei istorinės savimonės genezės temos.
Abi jos parodo, kaip per „ilgąjį penkioliktąjį amžių“, susipažindama su europinės kultūros ir socialiniais reiškiniais, juos perimdama ir kūrybiškai plėtodama, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė naujai apmąstė save ir drauge keitėsi. Stengtasi parodyti regionines ir europines sąsajas. Taip sintezėje atsirado „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Bizantijos paveldas“, „Prieštaravimų mazgas Pietryčių Europoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąlyčio su islamo pasauliu patirtys“ ir panašūs siužetai.
Pirmą kartą Lietuvos istorijos priede skaitytojai ras Rimvydo Petrausko sudarytą svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1386–1529 m. bažnyčios hierarchų ir pasauliečių pareigūnų vardinį sąrašą.
- Kaip įsivaizduojate šios knygos skaitytoją?
- Manau, tai gali būti savarankiškai, kritiškai mąstantis, stereotipų nesusaistytas, smalsus žmogų, kuriam įdomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Tokiam skaitytojui visada smagu dalyvauti kuriant LDK praeities paveikslą, sutikti ar ginčytis su knygos autorių įžvalgomis.
