Visai neseniai Jolantai pasibaigė aktyvusis gydymas, kuris truko metus ir keturis mėnesius. Jolanta tikina, jog koronaviruso metu pamiršo atlikti mamografijos tyrimą, o kasmetiniai vėžio žymens kraujo tyrimų rezultatai buvo geri, jokių simptomų nejautė – jautėsi ganėtinai gerai ir dėl to ramiai gyveno.
Viskas prasidėjo tada, kai rugsėjo mėnesį Jolanta kartu su vyru išskrido į Graikiją. Kelionės metu moteriai pradėjo skaudėti vieną krūtį. Skausmas buvo labai specifinis:
„Kai pajutau šį skausmą, iš karto supratau, kad čia bus kažkas rimto, nes tai buvo labai specifinis skausmas, tarsi man kažkas žnybtų su žnyplėmis. Atsirado ir krūties sukietėjimas, todėl atostogos buvo labai neramios.
Grįžus namo, į Lietuva, skubiai apsilankiau pas gydytojus ir man iš karto atliko echoskopiją. Gydytojas iš karto pamatė, kad man vėžys, o kiti tyrimai tai tik patvirtino. Tą dieną man buvo nustatytas antros stadijos agresyvus krūties vėžys, su 90 procentų vėžinių ląstelių aktyvumo“, – su skausmu prisimena Jolanta.
Išgirdusi diagnozę sureagavo ramiai
Kai kurie žmonės išgirdę skaudžią naujieną pereina per daug emocijų – išgąstį, neigimą, liūdesį, susitaikymą, tačiau Jolanta krūties vėžio diagnozę priėmė šaltai, nes jau prieš gydytojų verdiktą buvo su šia žinia susitaikiusi – nujautė, kad laukia blogos naujienos:
„Iš karto labai susiėmiau, žinojau, kad nieko nepakeisiu, reikia gydytis ir stebėti, kas bus toliau.“
Per mėnesį Jolantai buvo atlikti visi tyrimai ir prasidėjo gydymas – chemoterapija. Viskas vyko taip greitai, kad moteris net neturėjo laiko savęs gailėti, verkti.
„Atsitiko, tai atsitiko, supranti, kad dabar su tuo turi gyventi, priėmiau tai kaip lėtinę ligą. Per tą mėnesį, kol buvo atliekami tyrimai, stengiausi stiprinti organizmą, kalbėjausi su psichoterapeute“, – prisimena moteris.
Kadangi Jolanta ramiai sureagavo į savo ligą, taip pat ramiai sureagavo ir jos artimieji. Moteris pasakoja, kad šeimai apie savo diagnozę pranešė labai paprastai – paskambino vyresnei dukrai, vyrui, o paskutinioji sužinojo tuo metu Austrijoje atostogavusi jaunėlė.
„Kai apie savo ligą pranešiau artimiesiems, nebuvo jokių ašarų ar gailėjimų. Visi priėmė gana ramiai, pasakė, kad mane palaikys ir kartu eis šiuo keliu. Galbūt viduje jie ir pergyveno, tačiau man to neparodė. Stengiausi prie jų išlikti tvirta, o jie šalia manęs taip pat“, – tikina pašnekovė.
Atlikus visus tyrimus prasidėjo krūties vėžio gydymas. Jolantai buvo numatyti šeši chemoterapijos kursai, tačiau atliko tik penki, nes moters organizmas į gydymą nereagavo – chemoterapija nesunaikino auglių.
Po chemoterapijos Jolantai buvo atlikta krūties šalinimo operacija, 25 spinduliavimai ir galiausiai 1 metai biologinės terapijos.
Sunkiausias etapas – po gydymo
Jolanta neslepia, kad ligos pradžioje viskas atrodė paprasčiau, kol organizmas dar nebuvo nusilpęs, ji į kovą stojo nusiteikusi rimtai, tačiau po to prasidėjo „linksmybės“.
„Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau, tačiau stengiausi visą laiką dirbti, nes myliu savo darbą – turiu vintažinių indų parduotuvę, dirbu su gražiais dalykais.
Galiu dirbti ir iš namų, o kai savijauta yra geresnė – sėdu į automobilį ir važiuoju. Darbas man labai padėjo tvarkytis su emocijomis. Svarbiausia negulėti lovoje ir visada kažką daryti. Padėjo ir pasivaikščiojimai miške.
Visą šį laikotarpį stengiausi nenešti emocijų namo – jei būdavo sunku, eidavau pas psichoterapeutą, todėl šį kelią psichologiškai perėjau gana lengvai.
Visas gyvenimas yra, kaip aš mėgstu sakyti – kalnai, pakalnės, posūkiai: atsitinka kažkas neplanuoto, tada priimi sprendimą, psichologiškai apsipranti su situacija, susireguliuoji darbą ir laisvalaikį ir riedi toliau“, – mintis išsakė Jolanta.
Šiuo metu Jolantos liga yra suvaldyta, tačiau moteris teigia, kad dabar yra sunkiausias etapas – kai jau viskas praeita, visas gydymas, atsiranda naujos problemos dėl gydymo padarytos žalos, viena liga suvaldyta, tačiau kenčia kiti organai.
„Po gydymo man yra nukritę kraujo rodikliai, pakilęs cukraus kiekis kraujyje. Šiuo metu man reikia lankytis pas kitus gydytojus ir stebėti, kokius pėdsakus paliko gydymas“, – atvirauja pašnekovė.
Ragina rūpintis savo sveikata
„Kai aš susirgau, visos mano draugės nulėkė pasitikrinti, tačiau geriau, kad tokių situacijų nebūtų, kai suserga mama, sesuo ar draugė. Tikrai nėra būtina laukti 50 metų, kai patenki į prevencinę programą, sakyčiau, kad reguliariai tikrintis reikėtų nuo 35 metų.
Kiek teko lankytis ligoninėse, pastebėjau, kad labai daug jaunų, sveikų moterų serga krūties vėžiu, kurioms ši liga nukrito lyg iš dangaus. Jei dabar galėčiau atsukti laiką atgal – tikrai eičiau tikrintis savo noru“, – tvirtai taria Jolanta.
Paklausta apie tai, ką galėtų palinkėti moterims, kurios eina tuo pačiu keliu, Jolanta atsako, jog tai, kas tiko jai, nebūtinai tiks ir kitoms, tačiau vienareikšmiškai moteris ragina judėti.
„Kad ir kaip sunku, tačiau negalima leisti blogoms emocijoms užsibūti. Žinoma, reikia sau leisti šiek tiek ir paliūdėti, ir paverkti, tačiau nereikia užsibūti šioje būsenoje. Jei jaučiate, kad labai liūdna – užsiimkite kokia nors veikla.
Mano atveju padėjo darbas, kitoms galbūt tiktų mezgimas, sodo darbai, siuvinėjimas. Kiekvienas turi atrasti širdžiai mielą veiklą.
Taip pat noriu palinkėti kuo mažiau galvoti ir priimti vėžį kaip lėtinę ligą, jokiais būdais neakcentuoti, kad tai jau pabaiga ir pasitikėti gydytojais. Stenkitės šioje situacijoje įžvelgti kuo daugiau pozityvumo“, – šypsosi Jolanta.
