59-erių Gintautui aktyvumo galėtų pavydėti dažnas, jį retai pamatysite sėdintį vietoje, nes dažniausiai vyras sėda ant triračio ir pasileidžia į kelią.
Insultas pakirto iš pasalų
Tačiau nusikelkime kiek daugiau nei šešerius metus atgal – į dieną, kai Gintautą ištiko hemoraginis insultas. Prisiminimų iš tos dienos likę nedaug, prisimena, kad dalyvavo krikščioniškoje sueigoje, su susirinkusiais gėrė arbatą, šnekučiavosi.
Klajodamas po prisiminimus, vyras pasakoja – net ir tą lemtingąją dieną nejuto jokių simptomų, neturėjo nusiskundimų, tik turėjo aukštą kraujo spaudimą, kuris siekdavo 160-170 / 100-110.
„Pirmą minutę atsimenu, kad pokšt ir viskas, išsiliejo kraujas į smegenis – jokių požymių, nieko nebuvo. Staigiai išsiliejo kraujas, aš kritau, o prisiminimuose tik tai, kad aš vieną sekundę parkritęs, nieko nebegaliu matyti, jaučiu į mane nukreiptus žvilgsnius, o aš jau išeinu“, – likusius prisiminimus surankioja G. Markevičius.
Vyras atviras – jei tądien būtų buvęs namuose, o ne būryje žmonių, šiandien savo istorijos galbūt ir nebegalėtų pasakoti, tačiau tapo savotišku laimės kūdikiu, nes buvusieji šalia greitai iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
„Tik po trijų dienų prasidėjo mano gimimas iš naujo, trys paros buvo kaip ilgas miegas. Trečią dieną aš buvau kaip kūdikis, ateidavo slaugė, mane pavartydavo, net nežinau, kaip maitindavo – aš neatsimenu, atmintis sugrįžo tik po kelių mėnesių“, – sako klaipėdietis.
Prabėgus dešimčiai dienų, Gintautas jau buvo perkeltas į reabilitacinę ligoninę. Čia trys mėnesiai prabėgo lyg akimirksnis, jis pamažu stiprėjo, tačiau kurį laiką galėjo judėti neįgaliojo vežimėliu tik su slaugytojų pagalba.
Po insulto prasidėjo kūno ir dvasios kapitalinis remontas
Prasidėjus trečiam mėnesiui reabilitacijoje, į vežimėlį vyras jau pajėgdavo įlipti pats, sako, įšokdavo į jį su rizika, kad nukris. Vėliau išmoko pats iš vėžimėlio „peršokti“ ant tualeto – nors daugeliui tai atrodo savaime suprantama, tada jam tai buvo didelis pasiekimas.
„Tris mėnesius buvau lopšelinio lygio vaiko, judėjau tik neįgaliojo vežimėliu, metus laiko negalėjau atsistoti. Po metų jau buvau darželinuko lygio – galėjau atsistoti su vaikštyne ir pavaikščioti po kambarius.
Antrais metais jau turėjau didesnį norą su vaikštyne išeiti į miestą – iš pradžių nuveždavo sesuo, o paskui pats įsigudrinau, įsėsdavau į maršrutinį autobusą, žmonės padėdavo: vaikštynę įkeldavo, padėdavo man įsiropšti ir su vaikštyne stengdavausi kuo daugiau vaikščioti“, – atsistatymo procesą prisiminė Gintautas.
Ištikęs hemoraginis insultas paliko pasekmes – vyras iki šiol nevaldo dešinės kūno pusės, gali pakelti ranką ir ją nuleisti. Jis prisimena, kaip visais įmanomais būdais ją lavindavo – galvojo, kad jei ranka bus visiškai nejudinama, galiausiai ją teks amputuoti. „Aš su tuo nesusitaikiau, galvoju, reikia kažkaip judinti – buvo ir baimė, ir noras“, – šypteli.
Iki šiol jis nevaldo pirštų, tačiau pasidžiaugia, kad gali kalbėti – nors rytais dar sunku ką nors pasakyti, kaip pats sako, šneka kaip girtas, bet prabėgus kiek laiko puikiai gali susikalbėti, nors vis dar jaučiasi taip, tarsi ką tik būtų išėjęs iš odontologo kabineto, kur jam suleido vaistų.
Galiausiai, trečiaisiais metais po insulto, Gintautas pradėjo galvoti, ką daryti toliau, sako, turėjo gana gerą automobilį, kuris kieme tik rūdijo, tad sprendė – parduoti ar pritaikyti taip, kad galėtų vairuoti.
Automobilį jis galiausiai pardavė ir įsigijo triratį, su kuriuo dabar yra, galima sakyti, neišskiriamas. „Man esmė yra judėti – eiti arba važiuoti dviračiu – o ne mašinoje kaip pensininkui atsisėsti ir vairuoti viena ranka“, – juokiasi.
Ant bambėtojų pyksta
Atsistatymo procesas buvo ilgas ir varginantis, net kai atrodė, kad pasiekta galimybių riba, Gintautas imdavo ir ją peržengdavo – padedamas medikų, savo valios ir širdyje degančio tikėjimo – būdamas reabilitacinėje ligoninėje jis keliaudavo į koplytėlę melstis, o dabar, sako, meldžiasi bet kur, nes žino, kad Dievas jį išgirs, kad ir kur bebūtų.
„Dabar puikiai suprantu, kad svarbiausia turėti tikėjimą ir Dievą širdyje – tai yra kelrodė žvaigždė, padedanti suprasti, kaip elgtis“, – tvirtai sako Gintautas.
„Vienas draugas man yra sakęs: „Tau gerai, Dievas tau padarė kapitalinį remontą“. Iš pradžių nesupratau, bet per naktį suvokiau – mano protas ir kūnas visiškai suartas, o dabar prasideda kapitalinis remontas: ir kūno, ir dvasios. Arba aš galiu apsileisti, kaltinti visą pasaulį, bet man tai – cirkai. Aš tiesiog džiaugiuosi.
Nežinau, gal tai Dievo dovana, bet jeigu žiemą apsimaunu pirštines per porą minučių – džiaugiuosi, nes anksčiau tai užtrukdavo 15 minučių ir tokie dalykai man kelia džiaugsmą. Ir pradėjau vertinti kiekvieną žodį, kai vėl gali kalbėti, nebenori pliurpti, nori pagarbiai kalbėti kiekvieną žodį, vertini tai“, – išmoktas pamokas vardijo pašnekovas.
Gintautas juokiasi – vis sulaukia klausimų, ar jam neskauda. Nė negalvodamas jis sako: skauda, bet neturi kuo skųstis, o ir mados bambėti neturi, nors, kaip pats sako, galėtų. „Aš net pykstu ant tų, kurie visą kūną valdo ir dejuoja – kiek daug bambėtojų!“ – priduria.
Nebamba jis nei dėl lydinčių skausmų, nei dėl kylančių sunkumų, priešingai – džiaugiasi, kiek daug visko gali padaryti pats: kalbėti, atsiliepti telefonu, klausyti kitų, atsistoti ir pavaikščioti su vaikštyne, o labiausiai – kad gali važinėti triračiu.
Sau pritaikyta transporto priemone klaipėdietis važiuoja ne tik ten, kur būtiniausia – leidžiasi į tokias keliones, kurioms kažin, ar pasiryžtų visi. Gintautas išmaišęs didelę pietinės Lietuvos dalį – mynė į Šilutę, Panemunės keliu per viršų ir apačią, Šakius, Tauragę. „Visur takai praminti ir aš viską išvažinėjęs iki Kauno. Man liejasi iš džiaugsmo širdis, nes važiavimas man yra šventė“, – trumpai apibendrina.
Jau ne kartą numinta ir iki Vilniaus. Pirmuosius du kartus kelionės užtrukdavo kiek daugiau nei savaitę, sako, jau yra susidėliojęs maršrutą, turi, pas ką apsistoti. Tokios jo kelionės nepraslydo jo kaimynui pro akis, kuris vieną dieną užmetė idėją užfiksuoti rekordą.
Tapo Lietuvos rekordininku
Susisiekus su „Rekordų akademija“ paaiškėjo, kad jau įvykusio fakto užfiksuoti negalima, tačiau jei važiavimą pakartotų, tai padaryti pavyktų, tik tai reikės padaryti ne per daugiau nei savaitę, o kelias dienas. Jei manote, kad toks iššūkis Gintautui pasirodė per sudėtingas, stipriai klystate – G. Markevičius jau Lietuvos rekordininkas, per tris dienas nuvažiavo nuo Klaipėdos iki Vilniaus ir triračiu įveikė 365 kilometrus.
„Aš už tai moku kainą – skauda rankas, stuburą, bet nu ir kas? Tik pakartojau važiavimą, bet draugo pagalba užfiksavau rekordą. Man tai smagu.
Manęs vis klausia, o kam man tas rekordas reikalingas? Tai yra naudinga, nes kuo daugiau žmonių matys – tuo geriau.
Juk ir neįgalieji kažką daro, juda – tai yra gerai, nes seniau, pamenu, tarybiniais laikais visi kalbėjo, kad neįgaliųjų nėra. Jų yra ir buvo visais laikais, tik apie juos niekas nekalbėjo, o dabar gerai, kad mus rodo, nes žmonės pamato, kad esame ir mes“, – apie užfiksuoto rekordo reikšmę pasakojo G. Markevičius.
Čia vyras taško nededa, dabar ruošiasi dar vieno rekordo užfiksavimui – triračiu apvažiuoti Lietuvą.
