Optimalaus santykio tarp šių dviejų faktorių paieška, matyt, ir yra geriausias sprendimas. Idealiame pasaulyje turėtų būti vykdomi eksperimentai, kuriuose negatyvios pasekmės žmogui būtų minimalios. Tačiau šiame listverse.com portalo straipsnyje kalbama apie eksperimentus, visiškai nesisiejančius su šia koncepcija. Sunku net įsivaizduoti, kokį skausmą patyrė šie nelaimingieji, tapę badomaisiais triušiais tiems, kas mėgsta vaidinti dievus.
Chirurginis psichinių ligų gydymas
Amerikiečių gydytojas Henry Cottonas manė, kad lokalizuotos infekcijos – pagrindinės beprotystės priežastys. Po to, kai H. Cottonas 1907 metais tapo psichiatrinės ligoninės JAV Trentono mieste vadovu, jis pradėjo diegti procedūrą, jo paties pavadintą bakteriologija. Jis atliko tūkstančius operacijų – visas be pacientų leidimo. Operacijos pradžioje buvo šalinami dantys ir glandai, o jei to nepakakdavo, šalindavo ir vidinius organus, kuriuos laikydavo problemos šaltiniu. H. Cottonas taip tikėjo savo metodika, kad naudojo ją ir sau, ir savo šeimai: pašalino dantis savo žmonai ir dviem vaikams.
H. Cottonas tvirtino, kad jo gydymas buvo itin efektyvus, todėl jis nekreipdavo dėmesio į kritikus, kurie jo metodą laikė siaubingu. Jis teisinosi dėl 49 žmonių mirčių tuo, kad pacientai turėjo mirtinos stadijos psichozę dar prieš operacijas. Vėliau nepriklausomas tyrimas parodė, kad H. Cottonas gerokai pagražino savo rezultatus. Po jo mirties 1933 metais operacijos nebebuvo vykdomos, o H. Cottono pažiūros buvo užmirštos. Tiesa, nepaisant savo visiškai iškreipto požiūrio į mediciną, H. Cottonas iš tiesų nuoširdžiai degė noru padėti pacientams.
Apipylimas verdančių vandeniu
Panašus šiltinės gydymo metodas, labiau primenantis kankinimus, buvo naudojamas gydytojo Walterio Joneso 1840-aisiais. Ilgus mėnesius savo metodą jis bandė ant vergų, užsikrėtusių šia liga. Gydytojas detaliai aprašė, kaip vieną 25 metų amžiaus vyrą privertė visiškai nusirengti ir atsigulti ant pilvo. Po to jis jam ant nugaros išpylė 19 litrų verdančio vandens.
Šiuo vieninteliu kankinimo epizodu viskas nesibaigė: procedūrą buvo „būtina“ kartoti kas keturias valandas – tiek laiko, pasak W. Joneso, pakakdavo, kad būtų atstatytas kapiliarų kraujotaka. Vėliau W. Jonesas pareiškė, kad jo gydymo metodas padėjo daugybei žmonių, nors tai nepatvirtino nei vienas nepriklausomas ekspertas. Ir nenuostabu.
Poveikis smegenims elektra
Mintis apie elektra nutrenkiama žmogų skamba nelabai maloniai, tačiau gydytojas Robertsas Bartholow iš Cincinačio galvojo kitaip – jis elektros srovę pasiuntė tiesiai į vieno iš savo pacientų smegenis. 1847 metais R. Bartholow pacientė kentėjo nuo ant kaukolės susidariusios opos. Opa taip giliai persmelkė kaulą, kad buvo galima matyti moters smegenis.
Pacientei leidus, gydytojas įstatė elektrodus tiesiai į smegenis ir, paleidęs elektros srovę, pradėjo stebėti. Per ateinančias keturias dienas jis pakartojo savo eksperimentą aštuonis kartus. Iš pradžių pacientė jautėsi gerai, tačiau vėliau pateko į komą. Netrukus ji mirė.
Visuomenės pasipiktinimas buvo toks didelis, kad R. Bartholow teko bėgti iš valstijos ir tęsti darbą kitoje vietoje. Vėliau jis apsigyveno Filadelfijoje ir dėstė medicinos koledže.
Šoko terapija ir LSD vaikams
Didžiausią šlovę Laurettai Bender turbūt pelnė Geštalto testo sukūrimas. Šiuo testu galima įvertinti kognityvinius ir motorinius vaiko sugebėjimus. Vis dėlto L. Bender taip pat vykdė ir prieštaringus tyrimus. Jai dirbant psichiatre penktajame dešimtmetyje, L. Bender kasdien 98 vaikams atlikdavo šoko terapiją, bandydama išgydyti juos nuo vadinamosios „vaikų šizofrenijos“.
Ji pranešė, kad šoko terapija buvo labai sėkminga. Tačiau vien tik jos, pasak L. Bender, buvo negana: ji vaikams duodavo ir dideles haliucinogeninių narkotikų, tokių kaip LSD ir psilocibinas, dozes. Kartais vargšai vaikai gaudavo narkotikų kelias savaites iš eilės. Ir nors tai niekada nebuvo įrodyta, buvo spėjimų, kad finansavimą savo tyrimams moteris gaudavo iš plačiai pagarsėjusios CŽV programos „MKUltra“.
Sifilio eksperimentas Gvatemaloje
Profesorius, kuris 2010 metais vykdė žymųjį Taskigio tyrimą, aptiko, kad ta pati amerikiečių organizacija atliko analogišką eksperimentą Gvatemaloje. Tai paskatino Baltuosius Rūmus suformuoti tyrimo komitetą, kuris išsiaiškino, kad 1946 metais JAV valdžios finansuojami tyrėjai tyčiai infekavo sifiliu 1300 gvatemaliečių.
Tyrimas, kuris tęsėsi 2 metus, buvo nukreiptas į tai, kad būtų nustatytas penicilino poveikis jau užkrėstų pacientų gydymui. Tam jie sumokėjo prostitutėms, kurios paskleidė ligą tarp karių, kalinių ir psichiškai nesveikų žmonių, kurie net nenutuokė, kad buvo užkrėsti. Eksperimento metu mirė 83 žmonės.
Barackas Obama buvo priverstas atsiprašyti Gvatemalos prezidento ir žmonių.
