Didžiojo sprogimo atkūrimas
Didysis sprogimas mokslininkams neduoda ramybės. Kaip gi taip – jie praleido įvykį, kuriuo viskam buvo duota pradžia, paprasčiausiai dėl to, kad žmonija nesugebėjo pradėti evoliucionuoti 13 milijardų metų anksčiau!
Mokslininkų išvada: reikia priversti Didįjį sprogimą įvykti dar kartą. Jie tikina, kad gali jį inscenizuoti, priversdamas stipriai susidurti keletą protonų. Tiksliau ne šiaip gali, bet ir sėkmingai tai daro dirbtinėmis sąlygomis – kas sekundę yra įvykdomas milijonas tokių susidūrimų, o tai yra 999 999 kartus daugiau, nei buvo suplanavęs mūsų visatos kūrėjas.
Kas gali pakrypti ne taip?
Įsivaizduokite apokaliptinį branduolinį holokaustą, padauginkite 120 milijardų kartų, o vėliau dar skaičiumi, artimu begalybei. Rezultatas bus lygus maždaug aštuntadaliui Didžiojo sprogimo galingumo. Nepaisant to, mokslininkai įsitikinę, kad sugebės išlaikyti šią nesuvokiamą galią uždarame mėgintuvėlyje (labai dideliame mėgintuvėlyje).
Susipažinkite – Didysis hadronų greitintuvas, stambiausias kada nors žmonių sukurtas elementarių dalelių greitintuvas, kuris buvo paleistas 2008 metų rugsėjį. Būtent čia šviesiausi žmonijos protai 26 kilometrų ilgio žiedu varinėja elementarias daleles, priversdami jas susidurti, bei stebi, kas iš to gaunasi.
Pagrindinė problema slypi tame, kad net geriausi iš geriausių mokslinės bendruomenės atstovų nežino, kas įvyks šių eksperimentų metu. Galbūt pagrindinis atradimas bus tas, kad Didžiojo hadronų greitintuvo dėka galima visą mūsų planetą paversti kosminėmis dulkėmis.
Rizikos lygis: 3
Didžiajame hadronų greitintuve dirbantys tyrėjai ir kiti ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad jokio pavojaus nėra, ir spėja, kad jame vykdomų eksperimentų rezultatai gali aukštyn kojom apversti visą šiuolaikinį mokslą, atskleisdami visą tiesą apie gyvybę, visatą ir visa kita. Jeigu tik pasiseks, ir žmonija išgyvens.
Kvantinis Zenono efektas
Ilgus metus mokslininkai „šukuoja“ kosmosą, ieškodami keisto hipotetinio antigravitacinio daikčiuko, kurį jie vadina „Tamsiąja energija“. Ir šioje srityje yra pasiekta netgi tam tikra sėkmė... Nors tai galbūt ir kainavo keletą nelaimingų sielų.
Kvantinė fizika, palyginus su klasikine, atrodo taip pat, kaip Davido Lyncho filmas, palyginus su Holivudo hitais. Čia yra daugybė dalelių, kurios tai egzistuoja, tai neegzistuoja, arba egzistuoja tuo pat metu keliose vietose. Jeigu viską gerokai supaprastinti, visas pasaulio sukūrimas virsta kažkokiu... cirku.
Tačiau pats baisiausias dalykas – kvantinis Zenono efektas, teorija, pasak kurios, net paprasčiausiai stebėdami daleles, mes jau jas keičiame (tiksliau keičiami lygį, kuriame jos skyla). Kaip būtent? Niekas nežino.
Kas gali pakrypti ne taip?
Vienas žymus mokslininkas, profesorius Lawrence‘as Kraussas, iškėlė teoriją apie tai, kad pokyčiai, kuriuos sukėlė paprasčiausias tamsiosios energijos stebėjimas, gali išprovokuoti jos griūtį, kuri kartu su savimi prigriebs ir visą visatą. Kiti mokslininkai, siekdami paneigti šį spėjimą, pradėjo dar atkakliau stebėti tamsiąją energiją.
Kiek mums liko?
Profesorius L. Kraussas mano, kad rezultatas jau ne už kalnų, ypač atsižvelgus į tai, kad dešimto dešimtmečio pabaigoje, kai mokslininkams pavyko užfiksuoti tamsiąją energiją, jie kaip galėjo stebėti supernovų sprogimų seriją. Taip kad visai įmanoma, kad vien tik dėl visatos stebėjimo fakto, mes galime priversti ją sprogti. Nors ir kai kalbame apie kvantinę fiziką, kaip visada, nieko negalima pasakyti tiksliai.
Rizikos lygis: 3
Vis dėlto tai sunku įsivaizduoti, nors apie tai ir kalba vienas žymiausių fizikų pasaulyje, šia tema išleidęs daugybę mokslinių knygų ir straipsnių. Ramiau galvoti, kad jis šias idėjas tiesiog pasiskolino iš vieno iš fantastinių filmų scenarijų.
Kaip jau supratote, mokslo pasaulyje yra daugybė nepaaiškinamų dalykų. Tai yra todėl, kad didžioji fundamentalių teorijų apie mūsų realybę dalis yra paremta ne matematiniais apskaičiavimais, o stebėjimais. Taip kad daugelis dalykų egzistuoja tik teorijoje, bet mes jų niekada negalime pamatyti. Vienas mokslininkas netgi spėjo, kad jeigu mes vis dėlto juos pamatytume savo akimis, greičiausiai visą likusią gyvenimą be perstojo zyztume.
Bet kuriuo atveju, keistoji materija – vienas iš tokių dalykų. Tai yra hipotetinė medžiaga, sudaryta iš kvarkų – dalelių, kurios yra realybės statybinė medžiaga. Pamenate mitinį karalių Midą, kuris turėjo galių viską, prie ko prisiliečia, paversti auksu? Keistoji materija daro tą patį.
Kas gali pakrypti ne taip? Egzistuoja dvi hipotezės apie keistąją materiją. Pirmoji mano, kad šis dalykėlis paprasčiausiai išnyks, praėjus sekundės daliai po to, kai atsiras. Antroji tvirtina, kad jis stabilizuosis ir pradės kiekvieną atomą, su kuriuo kontaktuos, versti tokia pačia keistąja materija.
Yra spėjimų, kad kažkur visatos platybėse egzistuoja ištisos žvaigždės, sudarytos iš keistosios materijos vien dėl to, kad mikroskopinė šios medžiagos dozė sukontaktavo su žvaigždės materija, ir viskas virto dulkėmis.
O dabar bent jau teoriškai įsivaizduokite, ką pridarytų keistoji materija, jeigu atsirastų Žemėje. Jei tik ji teoriškai būtų pakankamai stabili, kad įvyktų jos ir normalios materijos reakcija. Tuomet teoriškai mes visi mirtume labai nemalonia mirtimi.
Kiek mums liko?
Mūsų laimei keistoji materija gali atsirasti tik dėl aukštos energijos elementariųjų dalelių susidūrimų, todėl pavojaus kol kas nėra. Nors palaukite, juk mes jau turime...
Didysis hadronų greitintuvas! Juk kai mokslininkai statė didįjį hadronų greitintuvą, jie tikėjosi daug visko atrasti, sukeldami atomų susidūrimus dideliame požeminiame tunelyje, o keistoji materija puikiai įsipaišo į šį sąrašą.
Rizikos lygis: 5
Į klausimą apie keistosios materijos problemą, mokslininkai dažniausiai atsako, kad „jeigu kažkas būtų galėję įvykti, jau būtų įvykę“. Bet tik dėl to, kad jie įsitikinę – jeigu kažkas iš tiesų įvyks, nieko neliks, ir jie už savo žodžius atsakyti negalės.
Kelionės laiku
Yra šimtai istorijų apie keliones laiku, ir beveik kiekvienoje iš jų yra vietos katastrofinėms neatsargaus elgesio su priežasčių-pasekmių dėsnio pasekmėms. Tiesa, dauguma fizikų yra įsitikinę, kad kelionės laiku yra iš principo neįmanomos, ir kad pats visatos egzistavimas tai įrodo. Ir patys pagalvokite – netgi jei ateityje ir bus išrastas būdas keliauti laiku, tai kodėl nei vienas iš tų būsimųjų išradėjų iki šiol neatkeliavo į mūsų laikus. Juk būtume pastebėję kokį nors skraidantį traukinį?
Žinoma, yra pakankamai būdų, kuriais mes galime būti nubausti už neatsižvelgimą į fundamentalų priežasčių-pasekmių dėsnį. Kukliausi spėjimai šia tema: pasaulis mažų mažiausiai sprogs apie sugrius į singuliarumą. Ne tokie kuklūs – viskas išnyks be jokių pėdsakų.
Bet mes siūlome pažvelgti į humaniškesnį chronologinės mūsų būties griūties scenarijų. Tolimoje ateityje, kai užges žvaigždės, o planetos pasitrauks iš savo orbitų, žmonijos palikuoniai bus ant išnykimo ribos, ir jeigu jie turės prieigą prie laiko mašinos, greičiausiai jie pasakys: „Kokio velnio?!“, ir nuspręs grįžti atgal laiku, į patogesnį istorijos laikotarpį.
Pabėgėlių iš ateities srautas pradėtų augti, juk artėjant prie galutinės pasaulio pabaigos, vis daugiau ir daugiau žmonių norėtų atvykti į mūsų dabartį. Atrodytų, prie ko čia Didysis hadronų greitintuvas?..
Kiek mums liko?
Vėl jis? Taip, vėl. Prie daugybės būdų sukurti pasaulio pabaigą Didžiojo hadronų greitintuvo pagalba pridėsime ir keliones laiku. Nors kol kas nei vienas mokslininkas rimtai nepradėjo kurti kelionių laiku technologijų, penicilinas juk buvo atrastas atsitiktinai?
Yra teorijų, kad greitintuve vykdomi aukštos energijos susidūrimai gali atverti prarajas visatos materijoje, per kurias ateities kartos pradės vykdyti manipuliacijas su laiku.
Rizikos lygis: 7
Jūs turbūt pagalvojote: „Jeigu turėčiau laiko mašiną, ir sužinočiau, kad laiko mašina gali sunaikinti visatą, tai nuspręsčiau, kad viso labi reikia grįžti į praeitį ir sunaikinti šį prietaisą! Paprasta!” Tačiau tuo atveju, jei jūs sunaikinsite mašiną praeityje, iš kur gausite laiko mašiną ateityje, juk tokiu atveju... Ne, neverta. Geriau netęskime...
Nanotechnologijos
Šiuolakinės technologijos siekia kurti vis sudėtingesnius ir kuo mažesnio dydžio prietaisus. Taip kad nanotechnologijos, leidžiančios kurti molekulės dydžio robotus – pats tas.
Kokia iš to nauda? Įsivaizduokite, kaip milijonai mikroskopinių mašinų ligonio kraujagyslėmis skuba pulti piktybinį auglį arba medžioja AIDS virusą mažyčiais lazeriukais. Arba mažutėlius droidus, išvalančius mūsų upes nuo užterštumo. Arba tokius pačius akimis nematomus robotus-statybininkus, sugebančius per kelias akimirkas, molekulė po molekulės, pastatyti pastatą.
Bet be fantastinių perspektyvų yra ir problemų. Pavyzdžiui, kaip jūs ruošiatės statyti tiek daug mikroskopinių mašinų? Atsakymas paprastas – reikia išmokyti jas daugintis patiems su mūsų aplinkoje esančių medžiagų pagalba.
Kas gali pakrypti ne taip?
Nanorobotų problema slypi tame, kad jie gali tapti tais pačiais terminatoriais, tik ląstelių lygmenyje, kurie gali per labai trumpą laiką sunaikinti visą organinę gyvybę. Kimas Erikas Drexleris, vienas iš visos nanotechnologijų koncepcijos kūrėjų, pasiūlė keletą siaubą keliančių scenarijų. Pavyzdžiui, pagal vieną iš jų, patys besidauginantys robotai sunaudos visas jiems prieinamas medžiagas, o kartu ir visą planetą. Tai, kas liks po to, bus tik pilką nanorobitų masė, dreifuosianti atvirame kosmose.
Kiek mums liko?
Mokslininkai su džiaugsmu praneša, kad jau per artimiausius 20 metų turėsime tikrą nematomų robotų spiečių. Šiuo metu jie dirba ties „gamintojo“ kūrimu – savotiškos „nanorobotų motinėlės“, kuri galės gaminti trilijonus tokių smulkučių mašinų ir jas valdyti.
Rizikos lygis: 10
Nuo mus pavergusių ir sunaikinusių robotų armijos mus gali išgelbėti tik vienas dalykas: Didysis hadronų greitintuvas, kuris sunaikins mus anksčiau.
