Norime pareikšti tiesiai šviesiai – mes nepritariame kerštui ir laikome, kad dažniausiai jis tik paaštrina situaciją. Ir vis dėlto... kartais „keršytojai“ būna tokie gudrūs ir išradingi, kad sunku nepripažinti jų veiksmų „sumindyto teisingumo atstatymu“.
1. Žmogus, kuris pavertė policijos interneto svetainę protestų prieš machinacijas su vaizdo fiksatoriais rengimo aikštele
Vaizdo fiksatoriai (nuotr. MIXSTUFF)
Vaizdo fiksatorių darbas kelia daugybę klausimų – gavę paštu atsiųstą baudos pranešimą jūs neretai visiškai nesuprantate, apie kokį pažeidimą kalbama. Nepaisant to, dauguma automobilių savininkų verčiau sumoka baudą, nei leidžiasi į ilgas ir nemalonias kalbas, aiškinantis su policija.
Kompiuterių dizaineris Brianas McCreary iš Bluff City (Tenesio valstija) į šią daugumą neįėjo.
Brianas McCreary (nuotr. MIXSTUFF)
Bluff City miesto pakelėse įrengtos stebėjimo kameros seniai žmonėms kėlė daug įtarimų. Buvo kalbama, kad vietos policija pavertė jas spąstais pinigams melžti iš niekuo dėtų vairuotojų.
Todėl, kada 2010 metais Brianas McCreary paštu gavo baudos kvitą už greičio viršijimą, iš karto užsuko į policijos nuovados interneto svetainę, kad sužinotų neskubių atvejų telefono numerį ir, vis dėlto, išsiaiškintų, kada jis tą tariamą eismo taisyklių pažeidimą padarė. Dideliam savo nustebimui policijos svetainėje jis aptiko skubų perspėjimą, kad netrukus nustos galioti policijos nuovados domeno delegavimas.
Įsivaizduokite situaciją: informatikos profesionalas, pasipiktinęs nežinia iš kur ištraukta bauda, staiga sužino, kad tos pačios nuovados interneto svetainė netrukus gali pereiti į bala žino kieno rankas. Na, praleisti tokią progą jis tiesiog negalėjo.
Po keleto dienų policijos svetainė stebuklingu būdu tapo nebe policijos ir virto vieta, kurioje buvo renkama ir demonstruojama su vaizdo stebėjimo kameromis susijusias machinacijas demaskuojanti medžiaga, taip pat ir duomenys apie „neteisingų“ kamerų buvimo vietą ir rekomendacijos, kaip jas aplenkti.
Svetainės savininkas B. McCreary surinko medžiagą ir parašė eilę straipsnių apie tai, kiek pinigų šios kamerininkams ir kaip tos pajamos buvo paskirstomos.
Kai tapo akivaizdu, jog 50 procentų gautų pajamų atitekdavo kompanijai – neaiškių kamerų tiekėjai, visuomenės susidomėjimas projektu ėmė augti geometrine progresija. Į svetainę užsukdavo iki 90 000 lankytojų per dieną!
O policininkai gyveno sau ramiai, nė neįtardami, kad virš jų galvų telkiasi audros debesys. Ir buvo laimingi, kol žurnalistai iš visų šalies pakraščių nepradėjo atakuoti telefono skambučiais. Ir tik tada jie nusprendė patikrinti savo svetainę, o ta pačia proga elektroninio pašto dėžutėje rado 7 pranešimus, kad domenas visai netrukus bus perduotas į kitas rankas.
Tai reiškė, kad B. McCreary viską padarė visiškai teisėtai, ir prie jo absoliučiai nebuvo galima prikibti.
2. Apvogtas studentas „išgarsino“ vagį visame pasaulyje
Vagystės objektas ir atpildas už ją (nuotr. MIXSTUFF)
Bentley universiteto pirmakursis Markas Bao baisiai supyko, kai vieną kartą neberado savo naujutėlaičio nešiojamojo kompiuterio „MacBook Air“. Laimei, vaikinas informatikos srityje buvo ne pėsčias ir pasinaudojo rezervinių kopijų išsaugojimo sistema, kad gautų nuotolinę prieigą prie pavogto kompiuterio.
Tad jis ėmė reguliariai užsukinėti į pavogtą „kompą“ ir per atstumą peržiūrinėti vagies failus ir jo duomenų archyvą. Ir veikiai jį nustatė pagal registraciją feisbuke. Paskui surado ir dar šį tą įdomaus: vaizdo medžiagą. Vagis smagiai leido laiką, filmuodamas save įmontuota vaizdo kamera, kaip jis šoka idiotiškus šokius.
Tų vaizdo klipų buvo keletas, ir jie aiškiai nebuvo skirti žiūrėti pašaliniams. Kai tik M. Bao juos aptiko, iš karto nusprendė, kad „aukso puodas“ jo rankose. Nusikaltėlio asmenybė buvo nustatyta, „kompromatas“ surinktas. Manote, kad studentas nukūrė į policiją, pareikalavo suimti vagį ir grąžinti širdžiai mielą įrenginį? Ne, šito jam aiškiai nepakako.
Jis atrinko porą pačių kvailiausių vaizdo klipų, kuriuose ilgapirštis „šoka“, ir įkėlė į „YouTube“, pavadinęs „Neverta vogti kompiuterius iš tų, kas moka jais naudotis“.
Šis klipas akimirksniu tapo „hitu“ (1,7 milijono lankytojų). Netrukus vyrukas ir pats jį pamatė ir sužinojo apie nepaprastą savo populiarumą. Kada draugai ir pažįstami atpažino „įžymųjį šokantį kompiuterių vagį“, tai gyvenimo jam nebeliko visai, tad vagišius pats nunešė vogtą daiktą į policijos nuovadą. O paskui parašė M. Bao atgailavimo laišką, prašydamas pašalinti iš interneto vaizdo medžiagą.
Ši medžiaga tebėra iki šiol:
3. Nestumkite į neviltį buldozerį turinčio žmogaus
Nurodymas išsikelti (nuotr. MIXSTUFF)
2008 metais toks Teris Hoskinsas (Terry Hoskins) neteko namo. Jo šeimos verslas žlugo, ir nebebuvo iš ko mokėti gautą 350 tūkstančių dolerių banko paskolą. Norėdamas, kad jam nebūtų atimta teisė išpirkti užstatytą namą, Teris nutarė jį parduoti, tačiau atsirado tik vienas pirkėjas, pasišovęs pakloti už jį viso labo tik 170 tūkstančių. Viena vertus, tai buvo mažiau nei pusė pradinės kainos, bet kita vertus, tai būtų leidę bent jau grąžinti visą skolą bankui, ir netgi šiek tiek dar liktų.
Situacija buvo tokia, kad jau ir šis variantas atrodė ne pats blogiausias. Tad T. Hoskinsas su palengvėjimu informavo banką apie numatytą sandorį.
Į tai bankas atsakė, kad negali sutikti su šiais susitarimais.
Bankas paskaičiavo, kad jam kur kas geriau atimti namą ir pačiam jį parduoti. Ir štai čia T. Hoskinsui tai jau buvo tikra katastrofa.
Įstumtas į neviltį šeimos tėvas paskutinį kartą pažvelgė į namą, kuriame pragyveno ne vieną dešimtį metų.
Terio Hoskinso namai (nuotr. MIXSTUFF)
Jis neteko visko – neliko nei jaukaus šeimos lizdo, nei gerai organizuoto verslo. Iš viso jo turto liko tik buldozeris. T. Hoskinsas užvedė variklį...
Darbas virė dvi valandas.
Kai atėjo banko atstovai, namas atrodė taip:
Kas liko iš Terio Hoskinso namų (nuotr. MIXSTUFF)
Žinoma, T. Hoskinsui vis tiek teks pakloti šiam bankui krūvą pinigų, bet jis nors patenkino troškimą...
4. Kaip kalinys padarė policijai kiaulystę
Policijos logotipas ir slengas (nuotr. MIXSTUFF)
Vienų Vermonto (JAV) pataisos namų vadovybė stengėsi kaip galima dažniau duoti savo globotiniams įvairių kūrybinių užduočių, kurios padėtų jiems ir laiką prastumti, ir pinigų užsidirbti.
Joms atlikti atrinkdavo nuteistuosius, pelniusius vadovybės pasitikėjimą išimtinai „geru elgesiu“. Deja, bet net patys ramiausi kaliniai dažniausiai nerodo didelės meilės policijai. Ir kada vienam tokiam kaliniui buvo pavesta papuošti Vermonto policijos logotipais keleto furgonų dureles, jis tiesiog negalėjo atsispirti pagundai.
Gavęs prieigą prie kompiuterio, kuriame buvo saugomas paruoštas logotipas, jis šį logotipą „pataisė“. „Keršytojas“ perdaug nė nesistengė savo „pataisų“ užmaskuoti – juk buvo aišku, kad tai neilgam – policininkai greitai pastebės skirtumą ir pakeis logotipus normaliais.
Praėjo metai. Vienas policininkas mėgino nuvalyti dėmę ant savo tarnybinės mašinos durelių, ir staiga pastebėjo štai ką:
Kiaulės atvaizdas policijos logotipe (nuotr. MIXSTUFF)
Ištisus metus policininkai važinėjo automobiliais su gerai matomu kiaulės atvaizdu. (Jeigu jūs nesusipažinę su amerikietišku slengu, tai kiaulėmis kaliniai tarpusavyje vadina tvarkos saugotojus).
Visais automobiliais su „kiaulišku“ logotipu buvo intensyviai naudojamasi, ir „nuplauti gėdą“ buvo gana sudėtinga. Visa operacija, bandant atsikratyti tokių provokacinių logotipų, tęsėsi apie keturis mėnesius.
5. Kaip mandagių žmonių grupė užčiaupė telefoninius chamus
Aktyvistai (nuotr. MIXSTUFF)
Todas Steivas (Todd Steyv) buvo niekuo neišsiskiriantis žemvaldys iš Masačusetso. Niekuo, išskyrus vieną dalyką: jo žemę nuomojo klinika, kur buvo daromi abortai. Tai reiškė, jog jo privačiose valdose dažnai rinkdavosi protestuotojai. Nepaisant to, kad pats T. Steivas buvo įsitikinęs, jog kiekviena moteris turi teisę pati pasirinkti - gimdyti ar nutraukti nėštumą, jis stengėsi būti pakantus ir pripažino visuomenės teisę reikšti savo požiūrį ir netgi neprieštaravo, kad žmonių pasipiktinimas lietųsi jo privačioje teritorijoje.
Apskritai imant, protestuotojai irgi elgėsi gana korektiškai. Visi, išskyrus grupės, pasivadinusios „Apgink gyvybę“, aktyvistus. Neilgai trukus jiems nusibodo kovoti su jokio dėmesio į juos nekreipusia klinika, ir visą savo pyktį jie ėmė lieti ant T. Steivo ir jo šeimos.
Todas Steivas (nuotr. MIXSTUFF)
Vieną gražią dieną penki organizacijos „Apgink gyvybę“ aktyvistai surengė protesto akciją prie T. Steivo vienuolikmetės dukters mokyklos. Rankose jie laikė plakatus su paties T. Steivo fotografijomis ir įvairia asmenine informacija bei visokiausiais klaikiais paveikslėliais, kurie turėjo, kaip buvo sumanę akcijos dalyviai, palikti vaiko psichikoje neišdildomą atspaudą.
Ši „gyvybės gynėjų“ akcija sukėlė tikrą šoką netgi abortų priešininkų stovykloje. Bet grupė neketino sustoti. Kitas programos punktas buvo persekiojimas telefonu. Aktyvistai skambindavo bet kuriuo paros metu ir visaip grasino visiems T. Steivo šeimos nariams, nevengdami chamiškų išsireiškimų.
Ir tada T. Steivas surinko savanorių grupę, kurią pavadino „Pasirinkimo balsas“. Užduotis buvo paprasta – skambinėti telefoniniams teroristams po kiekvieno jų skambučio.
„Pasirinkimo balso“ nariai negrasino ir chamiškai nesielgė – tiesiog mandagiai dėkojo „gynėjams“ už maldas ir gerus linkėjimus, tuo pačiu primindami, kad jų oponentai taip pat turi teisę į savo nuomonę. Ir viskas. Kiekvienas judėjimo „Pasirinkimo balsas“ dalyvis skambindavo iš eilės, ir kiekvieną kartą skambėdavo maždaug vienas ir tas pats tekstas. Ir visada labai mandagiai.
Judėjimas vis augo ir augo, kol, galų gale, į vieną chamišką skambutį į T. Steivo namus nebūdavo atsakoma 5000 „Pasirinkimo balso“ skambučių.
Grupės „Apgink gyvybę“ aktyvistai buvo priversti trauktis – jie grįžo prie įprastinės protestų prieš abortus praktikos, nebegrasindami telefonu T. Steivui ir nebenaudodami kitų šlykščių metodų.
