Kelias dienas laikyta požeminiame rūsyje, atskirta nuo šeimos ir žiauriai tardoma, Liudmila Veselko papasakojo portalui „The Sun“ apie savo siaubingus išgyvenimus.
45 metų Liudmila Veselko pasakojo, kad rusų kariai tvirtino, jog ji yra pavojinga snaiperė, ir dienų dienas bandė iš jos išspausti informaciją.
Kariai, neva, jos automobilyje rado šovinių tūtelių iš jos vyro medžioklės ir įsitikino, kad ji yra snaiperė.
Jos desperatiškai nusiteikęs vyras Dmytrodienų dienas derėjosi, kad ją išlaisvintų, baimindamasis, kad ji buvo viena iš tų, kuriuos rusai nužudys ir paliks suėsti šunims.
Liudmilos šeima
Likus keleriems metams iki Rusijos invazijos Liudmila su vyru persikėlė iš Kyjivo į nedidelį Volodymyrivkos kaimą, esantį už miesto, kad galėtų gyventi ramiau.
Invazijos dieną, vasario 24-ąją, ji grįžo namo po naktinės pamainos ir buvo priversta slėptis bunkeryje kartu su kitais kaimo gyventojais, nes rusų kariai užėmė jų namus.
Kyjive vairuotoju dirbusį jos vyrą, bandantį grįžti į kaimą, Zdvyživkoje, miesto pakraštyje, užklupo rusai.
Jų vaikai – suaugęs sūnus ir dukra (kuri tuo metu buvo šeštą mėnesį nėščia) prieš kelias savaites persikėlė į Vakarų Ukrainą.
Tą naktį Liudmilos vyras jai paskambino ir prisiekė, kad net net jei teks eiti pėsčiomis, jis eis pas Liudmilą.
Nusiaubti namai
V. Putino pakalikai žiauriai nusiaubė kaimą, kuriame gyveno pora: keliai liko užversti automobiliais su nužudytų ukrainiečių kūnais.
Liudmilos kaimynas buvo nušautas išeinantis iš namų, kad gautų maisto, o kiti suklupo ant piloto kūno niūriose numušto ukrainiečių lėktuvo nuolaužose.
Po vasario 24 d. buvo susprogdinta miestelio elektros stotis, o rusai užblokavo telefono signalą – gyventojai sušalo ir liko vieni tamsoje.
Nepavyko susisiekti
Kai netrukus išsikrovė Liudmilos telefonas, ji prarado viltį bandyti susisiekti su vyru ar vaikais.
Liudmila desperatiškai bandė susisiekti su savo vyru ir sakė, kad kelias savaites praleido bemieges naktis, nerimaudama, ar jis gyvas, ar miręs.
Galiausiai jai pavyko įkrauti telefoną naudojant automobilio akumuliatorių ir ji sakė, kad net drąsiai ėjo į lauką naktį bandydama rasti telefono signalą.
„Tuo metu nieko nebijojau, nes buvau susikoncentravusi į tai, kad sužinočiau, ar mano šeima gyva, ar mano vyrui viskas gerai“, – sakė ji.
Po kelių dienų jai pavyko susisiekti su šeimos draugu, kuris susisiekė su jos vyru ir pasakė, kad jis gyvas, tačiau jis negalėjo prasibrauti pro rusų patikros postus ir pasiekti jų kaimo.
Pirmasis ryšys
Kovo 8 d. Liudmilai pagaliau pavyko tiesiogiai su juo pasikalbėti.
Jos vyras, 43 metų buvęs karys, laisvalaikiu medžiojantis, netoli kaimo esančiame miške rinko tuščias šovinių tūtelės, o namuose laikė įvairių rūšių ginklus.
Per trumpą jų bendravimo laikotarpį jis liepė jai paslėpti visus ginklus jų namuose, ir ji tai padarė, tačiau pamiršo patikrinti automobilį.
Praėjus kelioms savaitėms po invazijos, Liudmila pamatė galimybę nuvykti ir surasti vyrą. Ji išgirdo gandus, kad kovo 12 d. bus atidarytas „žaliasis koridorius“ civiliams.
„Pagalvojau, kad tikriausiai paimsiu pinigų, maisto ar papuošalų, visko. Viską, ką turiu vertingo. Ir galbūt galėčiau tai iškeisti į savo vyrą“, – sakė Liudmila.
Liudmila supakavo visus savo vertingus daiktus ir apvyniojo ranką baltu audiniu, kuris turėjo tarnauti kaip balta vėliava, kai ji pasiekė Rusijos kontrolės punktą.
Pamanė, kad Liudmila snaiperė
Ji sakė laikraščiui, kad rusai, tikrindami jos automobilį, aptiko vieną iš šovinių tūtų su JAV ženklais ir pamanė, kad ji yra snaiperė.
Per šalčius ji nuo galvos iki kojų buvo apsirengusi juodais vyro drabužiais, įskaitant sunkius batus ir gobtuvą.
„Galbūt tai sutapimas, bet tuo metu jie gavo informacijos, kad į tą vietovę buvo pasiųsta apie 60 snaiperių moterų. Visa ši situacija privertė juos manyti, kad aš buvau snaiperė. Bandžiau juos perkalbėti, sakiau jiems, ar manote, kad būčiau toks kvaila?“ – pasakojo moteris.
Trys kankinimų dienos
Po kelių valandų rusų kariai Liudmilą surakino antrankiais ir nusitempė į mokyklos rūsį netoliese esančiame Katiužankos kaime.
Ji pasakojo, kad tris varginančias dienas rusų kariai ją psichologiškai kankino, laikė izoliuotą ir mušė kartu su kitu ten buvusiu vyru.
Vienas iš Liudmilą tardžiusių rusų jai pasakė:
„Jeigu mes nebūtume įsiveržę į jūsų šalį, jūs būtumėte įsiveržę į mūsų šalį ir būtumėte pradėję mus žudyti“, – pasakojo jis.
Moteris pasakojo supratusi, jog tai yra tikrų tikriausias smegenų plovimas.
„Kaip mes galėtume užpulti jūsų šalį? Kaip galėtume įsiveržti į jūsų šalį? Mes esame maža šalis, o jūs esate labai didelė šalis“, – teigė kariams Liudmila.
Ji pasakojo, jog jie nerodė savo veidų, dėvėjo balaklavas ir ją apžiūrinėjo.
„Ant laido galo degė raudona lemputė, ir jie pradėjo man rodyti šiuos laidus ir sakyti, kad dabar jie gali pradėti mane kankinti fiziškai“, – sakė Liudmila.
Jos apklausti buvo pasiųsti daugiau nei aštuoni skirtingi žmonės, trys ar keturi iš jų, kaip ji paaiškino, buvo snaiperiai su veidus dengiančiomis balaklavomis.
Jie vis ragino ją pasakyti, kur yra jos ginklai, ir kas 15 minučių švietė jai į akis ryškiomis šviesomis. Ji buvo priversta nuolat nešioti sunkius antrankius, net kai ėjo į tualetą.
Grasino susidoroti su kaimynais
Kankintojai grasino nužudyti jos kaimynus, jei ji nesuteiks jiems reikiamos informacijos.
„Jie net grasino, kad jei jiems nepasakysiu, pradės šaudyti visus aplinkinius kaimo gyventojus“, – pasakojo Liudmila.
Tačiau tą dieną, kai ji buvo pagauta, Dmytroskynėsi kelią per miškus ir kelius, kad ją pasiektų.
Praėjus vos dviem valandoms po to, kai ji buvo nuvilkta į rūsį, Dmytropasiekė Katiužanką, o grįžęs namo rado tuščius namus ir dingusią žmoną.
Liudmila pasakojo apie žiaurų likimo posūkį: „Aš ėjau ieškoti jo, o jis ėjo ieškoti manęs... Buvome maždaug už 300 metrų vienas nuo kito“.
Moteris teigė, kad neradęs žmonos namuose, jis nuėjo pas kaimynus išsiaiškinti, kad jai nutiko. Šie jam pasakė, jog Liudmila išvažiavo jo ieškoti.
Liudmila sakė, kad žinia apie jos dingimą sukrėtė labiau, po to, kai Dmytropamatė kelią į Katiužanką, pilną automobilių su kūnais viduje.
„Penkias dienas niekas negalėjo paimti kūnų bei išimti juos iš automobilių. Jau šunys, žinote, pradėjo ėsti tuos kūnus“, – pasakojo Liudmila.
Jautrus susitikimas
Kai rusai pagaliau pradėjo leisti žmonėms tikrinti automobilius, ar juose nėra palaidoti jų artimieji, Dmytrosu draugu leidosi į niūrias Liudmilos paieškas.
Jie pasiekė patikros punktą, į kurį ji buvo nuvežta, ir jam buvo liepta vykti į rusų štabą Katiužankoje.
Ten buvo tas pats rusų kareivis, kuris ją nuvedė į rūsį, ir pasakė, kad jo žmona yra snaiperė ir kad ji buvo paimta tardymui.
Jis turėjo juos įtikinti, kad ji nekelia grėsmės ir kad jie tiesiog užkliuvo už jo senų tuščių šovinių.
Tačiau jie privertė jį grįžti namo, susirasti savo medžioklės įrankius ir atnešti juos, kad patvirtintų istoriją, tik jis liepė Liudmilai juos paslėpti.
Tad jis turėjo grįžti ir maldauti, kad leistų jam ją aplankyti, kad galėtų paklausti, kur ji visa tai paslėpė.
Išlaisvinimo momentas
Kankinantį procesą pirmyn ir atgal tik dar labiau apsunkino 20 val. vakaro komendanto valanda, dėl kurios jis buvo priverstas laukti dar ilgiau pirmąją dieną, kai jo paieškos jų namuose nieko nerado.
Liudmila pasakojo, kad jos vyras galiausiai įtikino rusus leisti jiems pasimatyti, tačiau tik už stiklo. Šie nuėmė Liudmilai raištį nuo akių ir ji atskleidė, kur paslėpti šautuvai: tvarte, malkinėje ir sandėliuke.
Kai trečią dieną jis pagaliau galėjo rusams pristatyti savo medžioklinius ginklus – jie pripažino, kad tai tik civiliniai ginklai.
„Mano vyras tarsi iškeitė mane į šį ginklą ir įrodė, taip, kad, aš nebuvau snaiperė“, – pasakojo moteris.
