41-erių veteranas Prienuose pasižymėjo 6 rezultatyviais perdavimais ir šiuo metu savo sąskaitoje jų turi net 1331. Sau už nugaros jis paliko kitą „Šiaulių“ atstovą – trenerio asistentą Robertą Giedraitį (1327).
Su LKL.lt bendravęs „Šiaulių“ puolėjas teigė dėl šio įvykio jau spėjęs pakalbėti su ekipos trenerių štabo nariu.
„Ne, patraukimo per dantis nebuvo. Nuėjau, trenerio atsiprašiau, kad aplenkiau, jis nusijuokė, pasveikino ir viskas“, – sakė M. Lukauskis.
Tiesa, „Šiaulių“ ekipos mohikanas dar iki šio pasiekimo per savo karjerą užkopė ir į kitas „Betsafe-LKL“ statistines viršūnes. Panevėžietis yra pirmas pagal sužaistas rungtynes (661) ir minutes (beveik 15,3 tūkst. min.) bei perimtus kamuolius (1051).
Visgi ir tai dar gali būti ne viskas. Sekmadienį surinkdamas 18 taškų, M. Lukauskis pakilo į antrąją vietą rezultatyviausių visų laikų žaidėjų sąraše (5563 tšk.), kuriame aplenkė dabartinį Utenos „Juventus“ strategą Žydrūną Urboną (5557), o iki pirmoje vietoje įsitaisiusio Rolando Matulio (5645) jam trūksta vos 82 taškų.
Atsižvelgiant į tai, kad „Šiauliams“ šiame sezone liko mažiausiai septynerios rungtynės, ekipa pretenduoja į atkrintamąsias varžybas, o M. Lukauskis demonstruoja pavydėtiną sportinę formą, šis rekordas gali kristi dar iki vasaros.
„Paprasčiausiai žaidi savo žaidimą, o pagal tam tikras situacijas gaunasi tie dalykai, – tvirtino „Šiaulių“ puolėjas. – Tikrai nesivaikau taškų ir nežadu jų vaikytis. Pavyks įmesti – įmesiu, nepavyks – ne. Nėra didelio sureikšminimo tuo atžvilgiu. Bet būtų malonu, jei pavyktų tai padaryti šiemet, nepavyks – ką padarysi.“
Tikra vyšnia ant torto galėtų tapti ir vyriausio visų laikų Lietuvos pirmenybių krepšininko titulas. Norėdamas savo biografijoje turėti ir šį įrašą, M. Lukauskis turės ant parketo grįžti ir kitame sezone. Tokiu atveju jis pamuštų Algimanto Pavilonio rekordą. Pastarasis šalies čempionate rungtyniavo būdamas 42 metų, 3 mėnesių ir 15 dienų, o „Šiaulių“ krepšininkas tokį amžių pasieks ateinantį rugsėjį.
LKL.lt portale – M. Lukauskio mintys apie įspūdingus pasiekimus, kitą sezoną, žaidimą keturiuose skirtinguose dešimtmečiuose ir karštą „Šiaulių“ sportinę formą.
– Pirmas Lietuvos krepšinio lygos istorijoje pagal rezultatyvius perdavimus, antras pagal pelnytus taškus. Ką jums pačiam reiškia tokie skambūs žodžiai?
– Sakyčiau, daug reiškia. Vis tiek tai atspindi, kad per visą gyvenimą žaisdamas krepšinį, kažką pasiekiau. Ne tik pergalės ar pralaimėjimai, bet yra ir individualūs pasiekimai. Rezultatyvūs perdavimai reiškia, kad yra kuriamos progos ne tik sau, bet ir komandos draugams. Kiekvienas individualus pasiekimas yra malonus ir tai yra tavo darbo įvertinimas.
– Iki R. Matulio rezultatyviausiųjų sąraše dar trūksta 82 taškų. Jūsų komandai liko mažiausiai septynerios rungtynės šiame sezone, todėl pakilti į pirmąją įmanoma dar šiemet. Ar yra papildomo azarto ir noro pasirodyti geriau dėl tokio pasiekimo?
– Ne, papildomai nieko nėra. Aš pats tų dalykų neseku, neturiu susirašęs. Viskas, ką sužinau, yra iš žurnalistų. Yra žmonės, kurie daugiau seka tuos dalykus, jie man vis parašo. Tikrai nesivaikau ir nėra būtina tą padaryti.
Anksčiau buvo daug kalbų ir pats pajuokaudavau, kad norėčiau būti vyriausiu LKL žaidėju. Iki to dar trūksta gan nemažai, o gal ir nedaug, bet kad kažką vaikytis ir kad man, tarkim, per kitas varžybas būtinai reikia tiek ar tiek įmesti, kad sumažėtų skirtumas – ne, to nėra.
Paprasčiausiai žaidi savo žaidimą, o pagal tam tikras situacijas gaunasi tie dalykai. Tikrai nesivaikau taškų ir nežadu jų vaikytis. Pavyks įmesti – įmesiu, nepavyks – ne. Nėra didelio sureikšminimo tuo atžvilgiu. Bet būtų malonu, jei pavyktų tai padaryti šiemet, nepavyks – ką padarysi.
– Vis dėlto dar vienas didelis rekordas šiemet yra neįveikiamas. Tai – vyriausio visų laikų LKL krepšininko rekordas, priklausantis Algimantui Pavilonis. Ar jau pasvarstote apie kitą sezoną ir galimybę turėti dar ir tokį pasiekimą?
– Aš nesakau, kad nebenoriu žaisti. Kaip bus – reikia sulaukti sezono pabaigos, tada truputį pailsėti, nes tikrai sezonas nelengvas. Jeigu bus pasiūlymų ar norinčių, tada ir žiūrėsim. Bet aš nesakau, kad nenoriu žaisti. Visa kita priklauso nuo įvairių aplinkybių.
Būdavo, kad klausia: kiek dar žaisi? Dabar jau tas amžius, kur negali planuoti metus ar 2-3 į priekį, nes tu nežinai, kas atsitiks kitą dieną. Nutinka trauma ir tau automatiškai viskas keičiasi, nes šitame amžiuje ir atsistatymas eina kitoks, ir kiekviena traumelė užsitęsia ilgiau. Ilgesnis atsistatymas, gijimas, nei, sakykim, 25-erių, 30-ies ar 35-erių. Taip kad labai daug planuoti negali, paprasčiausiai gyveni šia diena ir po sezono bus matyt.
– Į jūsų pasiekimų sąrašą dar galima pridėti dar ir neįprastą pasiekimą – rungtyniavimą keturiuose skirtinguose dešimtmečiuose. Retrospektyviai žvelgiant į visą jūsų karjerą, galbūt kažkiek keista, kad kažkada teko žaisti ką tik susikūrusioje LKL, o dabar jūsų komandos draugais jau tampa tokie žaidėjai, kurie dar nebuvo gimę, kai pats žaidėte LKL?
– Viskas yra pasikeitę, ištobulėję. Yra tokių žaidėjų, prieš kurių tėvus esu žaidęs. Dabar jų sūnūs žaidžia LKL, yra ir komandos draugų, yra ir kitose komandose. Tai yra keista, bet man taip davė gyvenimas, likimas, kad taip ilgai pavyksta išbūti. Be abejo, labai džiugina.
Daug kas sako, kad laukia kol su savo sūnumi sužaisiu, tai norėjau atrašyti: ką, jūs norite, kad numirčiau aikštelėje? (juokiasi) Reikėtų nemažai laukti, bet niekada negali žinoti. Pagyvensim – pamatysim.
– Su kitais žaidėjais, kurie žaidė iki maždaug 40-ies, kaip kad R. Matulis, Dainius Šalenga, Ž. Urbonas, susisiekiate, pasikalbate apie senesnius laikus? Ar tenka iš jų sulaukti pasveikinimų dėl pasiekimų?
– Yra, kas pasveikina, jei susitinki mieste. Rolandas Skaisgirys prieš kelis metus pajuokavo, kai dar jo nebuvau aplenkęs pagal amžių. Sakė, „sustok, gal jau viskas, užteks“. Bet konkrečiai nepasiskambinam. Pirmiausiai galbūt dėl to, kad nesam labai artimi draugai. Žinom vienas kitą, susitinkam aikštelėj ar mieste. Pakalbi, pasveikini ir tiek. Kažkokio išskirtinio dalyko nėra. Galbūt to daugiau yra su savo draugais, kurie žaidžia, kas vejasi mane pagal rekordus – yra ir tokių, pajuokaujam.
– Praėjusi savaitė jums buvo įspūdinga, vidutiniškai po 22,5 naudingumo balo, pergalė prieš „Lietkabelį“ ir dramatiškas pralaimėjimas Prienuose. Kiek gerai jaučiatės šioje sezono stadijoje?
– Nepasakyčiau, kad tai gera forma ar kažkas. Paprasčiausiai, kai atvažiavau į „Šiaulius“, ta jų pradžia buvo sunki. Ir vėlgi, į komandą įsiliejo keli nauji žaidėjai, daug naujovių. Tas užtruko, reikėjo laiko, kad suprastume trenerio filosofiją, ką jis nori perteikti, mokėti sureaguoti.
Daug darbo buvo įdėta. Prieš kokius du mėnesius pradėjo jaustis įdirbis po truputį. Ta forma – nebuvo, kad atvažiavau be jos. Aš visąlaik sportuodavau, aš ir vasarą pasportuoju. Bet visi tie dalykai susideda žaidimo metu. Tu nesi vienas komandoj, esi priklausomas nuo komandos draugų ir trenerių. Čia yra daug dalykų, kurie dedasi, o šiai dienai mes turime gan neblogą krepšinį, kuris leidžia tiek man, tiek kitiems žaidėjams atsiskleisti ir padaryti gerus rezultatus.
Mes matom, kad Elvaras vos ne kiekvieną savaitę būna simboliniame penketuke, Arminas ar dar kažkas. Dabar suprantam vienas kitą, mokam šiek tiek geriau išnaudoti tam tikras situacijas ir progas. Nuo gruodžio mėnesio iki dabar yra padarytas didelis progresas, tai mums leidžia rodyti geresnius rezultatus.
– Sezono pradžioje, kai nebuvo džiuginantys rezultatai, gal reikėjo tam tikro jūsų, kaip veterano, vyriausio žaidėjo, kapitono vaidmens rūbinėje?
– Kapitonas buvau ne iš pradžių. Tekdavo pasikalbėti, bet rūbinėje mes neturim problemų. Pas mus tikrai šaunūs vyrukai ir to nėra, bet kai tu pralaimi rungtynes po rungtynių velkasi toks šleifas ir bloga nuotaika. Lyg ir stengiesi, bet kažkas nesigauna. Užkabini vienas rungtynes ir paskui vėl tas pats.
Prisimenu, kai žaidžiau Sicilijoje, Italijos antrojoje lygoje, būdavo vienos rungtynės per savaitę ir kai tu jas praloši, ta visa savaitė būna tokia sunki. Tas pralaimėjimas tave slegia. Kai seka pralaimėjimas po pralaimėjimo, kartais net sunku kažką pasakyti. Atrodo, stengiesi, darai, bet nesigauna. Treneriai kalbėjo su žaidėjais ir aš su kai kuriais kalbėdavau ir o truputį mes atradom gerąsias savybes ir pradėjom judėti į priekį.
Šitas dalykas džiugina, kad yra progresas ir tie žaidėjai, kurie yra komandoje, jie gali žaisti, ir gali tai daryti gerai. Bet jie žais gerai ir darys gerai, kai reikės daryti tą, ką treneris nori ir ką mes kaip komanda norime daryti, tada mes turėsime rezultatą. Šiuo metu tai, sakyčiau, ir vyksta.
– Galbūt buvo tam tikras lūžio momentas? Pavyzdžiui, kai Citadele KMT antrajame etape įspūdingai įveikėte Alytaus „Dzūkiją“? Gal tai padėjo pagauti savo žaidimą, pagerinti komandos atmosferą?
– Ten ir buvo lūžis, bet jis galėjo būti dar ir tada, kai kitame etape beveik įveikėme „Neptūną. Ten buvo pakilimas, lyg ir viską padarei, bet pritrūko tų kelių taškelių ir vėl tau kerta per smegenis toks dalykas, kad tu laimėjai rungtynes, bet nepapuolei toliau, nes pritrūko tų kelių taškų, padarei keliomis klaidomis per daug ar dar kažkas. Kiekviena pergalė duoda geresnė motyvacinį užtaisą. Kad ir gerai sužaistos, bet pralaimėtos rungtynės – tada žinai, kad tu eini į priekį. Visko nelaimėsi, kažkada pralaimi, kažkada laimi. Dabar mes jau daugiau suprantam, kaip ir ką reikia daryti, todėl mūsų rezultatas yra geresnis. Čia yra visų įdirbis – tiek trenerio, tiek klubo, tiek pačių žaidėjų.
– Pasitinkate lemiamą sezono atkarpą būdami karšti – keturios iš penkių pastarųjų rungtynių laimėtos. Kokius tikslus keliatės paskutiniajam mėnesiui?
– Tikslas yra paprastas, trauktis nėra kur ir į kiekvienas rungtynes eini kaip į lemiamas. Mums reikia laimėti kiek įmanoma daugiau. Paprasčiausiai eini, į kiekvienas rungtynės žiūri kaip į lemiamas, paskutines ir viskas. Kuo daugiau laimėsi, tuo geresnę poziciją užimsi lentelėje.
