Kai Deimantės dukrai buvo šešeri, jai diagnozuotas kraujo vėžys. Dabar tai jau – praeitis, kaip sako pati moteris, ligą jos įveikė kartu, nes visą gydymo kelią buvo viena šalia kitos. Sulaukusi 40-ies, 2018 m., ji pati išgirdo gimdos kaklelio vėžio diagnozę, o 2021 m. liga atsinaujino, bet Deimantei, ko gero, nėra nieko neįveikiamo – liga pakeitė gyvenimą, apvertė jį aukštyn kojomis, bet ji dėkinga už kiekvieną dieną.
Dukros ligą įveikė kartu
Moteriai pažinti onkologines ligas teko iš abiejų pusių, tik dukros liga jai, ko gero, buvo daug sunkesnė. Visada aktyvi, it vijurkas visur besisukusi dukra, kurią ne tik mama, bet ir darželio auklėtojos vadino čiauškute, tąkart pasikeitė – sulyso, atrodė visai bejėgė.
„Kai pasakė, kad jai vėžys, tą patį vakarą susirinkome daiktus ir išvažiavome į Vilnių. Iš Klaipėdos į Vilnių važiavau šešias valandas. Buvo žiema, bet kelias buvo sausas, tik važiavau kaip transe.
Minčių buvo visokių, baisiausias klausimas – ar parsivešiu ją atgal. Kelionė buvo be proto sunki, kaip per rūką. Ji dar nesuprato, kas vyksta, bet liga ją pakeitė – ji labai užsidarė, nešnekėjo, pasidarė nedrąsi, bet paskui ją prašnekinau“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Dukros gydymas užtruko, iš Vilniaus į namus Klaipėdoje jos grįždavo kas tris mėnesius ir tik savaitei ar dviem. Per tą laikotarpį buvo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, bet svarbiausia jos pasiekė – ligą dukra nugalėjo.
„Mes išsigydėme. Kažkodėl sakau mes, bet visą laiką buvau su ja, mes buvome kaip vienas. Kol dar gydėmės, visada sakiau „mes išgysim, mes gyvensim, mes iškentėsim, mes važiuosim namo“ – niekada nesakiau, kad ji išgys, aš kentėjau kartu su ja“, – sako Deimantė.
Dukra niekada neklausė, kodėl ar už ką jai likimas metė tokį iššūkį, bet Deimantė kaskart stropiai aiškindavo, kas laukia – pati daug klausinėjo, nes nežinojo nieko, neįsivaizdavo, kas laukia. Dabar tai tarsi blogas sapnas – jau praeitis, užverstas gyvenimo lapas.
Teko šalinti ir miomą, ir gimdą
Dukrai pasveikus, gyvenimas, rodos, stojo į savas vėžes – Deimantė dirbo dideliame prekybos tinkle, atsidavimas darbui davė vaisius – nuo salės darbuotojos ji pakilo iki direktoriaus pavaduotojos pareigų.
Gyvenimas buvo pilnas bėgimo, skubėjimo, vertimosi per galvą, kaip sako pati pašnekovė, ji niekada nesuprato, kaip galima 17 val. ant peties užsimesti rankinę ir išeiti namo – juk laukė tiek darbų ir visada norėjosi padaryti kuo daugiau.
Tik tikriausiai ne veltui sakoma, kad kai žmogus negeba sustoti pats, jį sustabdo gyvenimas, mesdamas ligą, traumą ar skaudų išbandymą. Deimantę liga sustabdė 2018 m., nors nė neturėjo įtarimų, kad teks išgirsti onkologinės ligos diagnozę – į medikus kreipėsi dėl kitų problemų.
„Aš visada buvau sveika, pas gydytojus lankydavausi retai, tik profilaktiškai, bet nuėjau pas gydytoją dėl gausių menstruacijų – pavargau, nes visą gyvenimą su tuo kankinausi, vargau ir niekas nepadėjo.
Kažkada jaunystėje gydytoja buvo pasakiusi, kad pagimdysiu ir viskas susitvarkys, bet niekas nepasikeitė, nepadėjo jokie kontraceptikai, kraujai plūsdavo dar stipriau. Be to, ant gimdos buvo užaugusi nemaža mioma, keleto centimetrų skersmens.
Iš pradžių gydytoja pasiūlė gerti vaistus, gal mioma sumažės. Po pirmojo kurso, trijų mėnesių, ji sumažėjo, bet antras kursas niekuo nepadėjo – ji vėl paaugo. Mioma pradėjo spausti pūslę, nuėjau pas kitą gydytoją ir jis iškart pasiūlė operuotis miomą, tai būtų reikėję daryti bet kokiu atveju, nes ji spaudė šlapimo pūslę – visai taip, kaip nėščiosioms spaudžia vaisius“, – prisimena ji.
Deimantė turėjo du pasirinkimus: šalinti tik miomą arba šalinti miomą kartu su gimda, paliekant kiaušides, gimdos kaklelį ir t. t. Kaip pasakoja moteris, jau buvo sulaukusi 40-ies, gimdyti nebeplanavo, be to, žinojo, kad be gimdos gyvena daugybė moterų, ji nebus nei pirma, nei paskutinė, kuriai atliks tokią operaciją, todėl pasirinko antrąjį variantą.
Vėžio diagnozė neišgąsdino
Po operacijos praėjus 10 dienų ji buvo išleista namo, viskas stojo į savo vietas, tačiau po savaitės ar dviejų prasidėjo kraujavimas iš makšties. Tąkart kilo vienintelis klausimas – iš kur, nes gimda pašalinta.
Tai truko gal mėnesį – kol pavyko patekti pas gydytojus – ir vos atsigulus į apžiūros kėdę paplūdo tiek kraujų, kad per 20 minučių Deimantė atsidūrė operacinėje, paimta biopsija, kurios atsakymai po 10 dienų ir patvirtino – jai gimdos kaklelio vėžys:
„Kai pasakė diagnozę, tikriausiai gydytojai į mane žiūrėjo kaip į kokią lunatikę, nes aš nesureagavau, tik iš karto paklausiau, kas manęs laukia. Nebuvo jokios panikos, gal todėl, kad jau turėjau patirties su vaiku.
Buvo sunku, bet turėjau tik vieną mintį – jeigu mano vaikas iškentėjo tokius skausmus ir blogybes, aš irgi turiu iškentėti. Kaip aš galiu kitaip? Net neturėjau minties, kad neiškentėsiu, neišsigydysiu.“
Deimantė pabrėžia, kad prieš apsilankymą pas gydytojus jai nieko neskaudėjo, mat gimdos kaklelio neskauda, tačiau metastazėms išplitus į minkštuosius audinius, apimdavo tokie skausmai, kad net klykdavo, ir nepadėdavo nė patys stipriausi vaistai.
Medikai nuolat kartojo, kad pradėjus gydymą kankinę siaubingi skausmai nuslūgs, baigsis ir pastovūs kraujavimai – prireikė trijų chemoterapijų, kol visa tai baigėsi. Gydymas nebuvo lengvas, nualino organizmą, kasdien taikytas švitinimas suardė kiaušides, ko pasekoje prasidėjo ankstyva menopauzė, buvo dienų, kai ji negalėjo paeiti savo kojomis, apie nusiprausimą negalėjo nė pagalvoti – pagalbos ranką visada ištiesdavo krikšto tėvai ir tėveliai.
Liga smogė antrą kartą
Kelias įveiktas sunkus, tačiau rezultatas atpirko viską – onkologinę ligą pavyko išgydyti, tik teko nuolat apsilankyti pas medikus ir atlikti tyrimus, stebėti, ar nematyti jokių pakitimų. Deimantė dar bandė grįžti į senąją darbovietę, mėnesį padirbo, tačiau aiškiai matė – organizmas dar neatsistatė ir nebepajėgia padaryti tiek, kiek anksčiau.
Taip ji atsidūrė naujoje darbo vietoje, dabar ji jau penkerius metus dirba personalo vadove socialinėje įmonėje. Apie savo darbą Deimantė kalba su plačia šypsena, darbas jai – vienas malonumas, o kolegos išmokė svarbiausią pamoką.
„Iki šiol gaila, kad teko išeiti iš senosios darbovietės, bet nieko nepadarysi – liga padarė savo, gyvenimas parodė, kad vis dėlto reikia sustoti. Po kelių mėnesių gavau pasiūlymą dirbti kitą darbą ir čia mane išmokė atsisukti, pažiūrėti į save, pradėti daugiau mylėti save, sustoti ir neskubėti.
Pradžioje buvo labai sunku sustoti, visą laiką galvodavau, kad turiu padaryti dar daugiau, suspėti padaryti dar kelis darbus, bet man sakė: sustok, neskubėk, turi galvoti apie save. Dabar esu išmokusi mylėti save, nes jeigu savęs nemylėsi, reiškia, nemyli savo artimųjų, jiems tai yra labai skaudu“, – kalbėjo pašnekovė.
Dirbti nesutrukdė nei koronaviruso pandemija, nei kitos negandos, tik COVID-19 sumaišė kortas, kai reikėjo lankytis pas gydytojus – atlikus rutininį magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą, atsakymų ji nesulaukė net kelis mėnesius.
Kaip sako, teko pačiai atstovėti už save – nueiti į polikliniką ir paprašyti atsakymų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, gydytojos akių nepasiekė, o nugulė kortelėje registratūroje. O atsakymai nenudžiugino, priešingai – pasėjo baimės sėklą:
„Po pirmojo karto aš jau žinojau, kas parašyta tame atsakyme, iškart sunerimau, kad kažkas negerai, nes jie matė darinį, kaip paaiškėjo, tai nebuvo recidyvas, liga smogė iš naujo, tik toje pačioje vietoje.
Nieko nelaukdama kreipiausi į gydytoją, vos tik mane priėmė, pasakė, kad reikia gultis į ligoninę tyrimams ir pasakė, kad reikia daryti operaciją, niekur nedingsi, nes tai vienintelė išeitis – chemoterapija, spindulinė terapija nebepadės, o jei nesioperuosiu, turėsiu penkerius metus ir viskas.“
Po operacijos atsibudo su dviem stomomis
Deimantė apie tai, ką teko patirti, dabar kalba su lengvumu, nors paprasta nebuvo – operacija truko šešias ar septynias valandas, teko pašalinti ne tik auglį, bet ir šlapimo pūslę, išeinamąją angą, tad po operacijos atsibudo su dviem stomomis.
Šiandien ji jau puikiai žino, kaip su jomis tvarkytis, tačiau pirmąjį kartą jas išvydusi nemenkai pasimetė – nežinojo nei kas, nei kaip, todėl teko mokytis, svarbiausia – stebėti save ir suprasti, kaip organizmas reaguoja į vienus ar kitus produktus.
„Stomos maišelis riboto tūrio, gal pusės litro, gal net mažesnis, todėl nuolat turi būti kažkur netoli tualeto. Gerai, kad šiais laikais visur yra galimybės, pavyzdžiui, jei žinau, kad važiuosiu į prekybos centrą, važiuoju ten, kur tikrai žinau, kad yra tualetas ir bet kokiu metu galėsiu nueiti susitvarkyti.
Jeigu laukia ilgesnė kelionė, pasiplanuoju, kad užtruksiu ilgiau, reikės sustoti galbūt kas valandą. Man didžiausias džiaugsmas, kad turiu automobilį ir galiu jį vairuoti, nes viešajame transporte esi priklausomas nuo vairuotojo, maršruto, o kai važiuoji pats, susidėlioji taip, kaip tau reikia“, – aiškino Deimantė.
Mokantis gyventi su stomomis teko pareguliuoti mitybą, dabar jos pagrindą sudaro mėsa (kalakutiena ir retai jautiena) ir daržovės, vaisiai, nors, juokiasi ji, jei galėtų, valgytų vien makaronus – šie nedirgina žarnyno, tačiau greitai nusėda riebalais ant pilvo ar kitur. Kartais ji leidžia sau pasimėgauti ir kitokiu, „nuodėmingesniu“ maistu, tačiau žino, kad vėliau gali laukti ne itin malonios pasekmės:
„Visada laviruoju, kaip sakau, mano gyvenimas yra darbas, bet kažkaip gyvenu. Pačioje pradžioje buvo labai sunku, bet viską galima išmokti. Išmokau suprasti savo kūną, nes, kaip sako gydytojai, viskas priklauso nuo mano savijautos, o vienintelis kitas būdas patikrinti, ar liga negrįžta – atlikti MRT arba KT.“
Ragina nenuleisti rankų
Pasakodama savo istoriją, Deimantė ne kartą pabrėžia norinti motyvuoti žmones sustoti, atsisukti į save ir, svarbiausia, mylėti save, nepamiršti ir sveikatos, nes ji – brangiausias turtas, nenuperkamas už jokius pinigus.
„Tiems, kurie gydosi, kurie išgirdo diagnozę – suprantu juos, kad yra labai sunku, gali nukabinti nosį, nusvirti rankos, nesinorėti nieko daryti, bet kovoti verta. Kaip visi mėgstame sakyti – gyvenimas trumpas ir nežinome, kiek gyvensime, bet reikia džiaugtis tuo, ką turi.
Pažįstu ir tokių žmonių, kurie atsisako gydymo, bet jeigu yra nors kažkoks šansas, nors mažas procentas, kad gali išgyti, tikrai verta kabintis, kovoti, kentėti ir išgyventi, nes gyvenimas yra džiaugsmas.
Ligos stipriai pakoreguoja mūsų gyvenimus, bet išlikime optimistais, iškelkime galvą ir pasakykime „aš galiu“, nes visi galime, žmogus yra toks stiprus individas, kad viską gali. Aš džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar ir jaučiuosi laiminga, nes gyvenu“, – padrąsinančiai sakė Deimantė.
Taip pat, šiuo atveju dar ir tatuiruočių dažai, nusėdantys visada limfmazgiuose prisideda prie situacijos pabloginimo.