Politologė „The New York Times“ išdėstė keturis faktorius, kurie kartu sudėjus gerokai sumažina agresorės galimybes:
- V. Putinas susidūrė su būtinybe intensyviai kariauti, turėdamas tam neparengtą kariuomenę.
- Ankstyvi ir giluminiai Rusijos antžeminių, desantinių ir spec. pajėgų nuostoliai.
- Ukrainiečių valia ir atsparumas kovoje.
- Vakarų palaikymo priemonės.
„Esmė tame, kad nė vienas iš Kremliaus nesenų ėjimų – aneksija, mobilizacija ar kadriniai sprendimai – negali išspręsti daug rimtesnių problemų, kurios iškilo Rusijos kariuomenei. Ir artimiausiais mėnesiais šie sunkumai tik stiprės“, – aiškino analitikė.
Jos teigimu, net nepaisant rizikų, kurios siejasi su mobilizacija – tai, kaip giliai ji paliečia visuomenę, remiantis neišbandytais kadriniais rezervais ir sena karine technika, paimta iš senovėje užkonservuotų saugyklų, – V. Putinas aiškiai jautė, kad jis kitos išeities neturi. Kremlius atidėliojo sprendimą tol, kol galėjo, vietoje to bandydamas įsivilioti savanorius piniginėmis premijomis ir socialinėmis lengvatomis. Tačiau rugsėjį, septintąjį karo mėnesį, jam jau neliko pakankamai jėgų išlaikyti užgrobtas Ukrainoje teritorijas. O sėkmingas Ukrainos kariuomenės kontrpuolimas, leidęs atsiimti tūkstančius kvadratinių kilometrų teritorijos, „uždarė klausimą“.
„Mobilizacija suteikia galimybę atgaivinti (pajėgas), kurios buvo išsekintos po beveik aštuonių mėnesių kovų. Tačiau kol kas tai vyksta ne itin sėkmingai. Yra įrodymų, kad mobilizuotieji pėstininkai į Ukrainą buvo paskirstyti po dalinius, prieš tai praėję vos kelias dienas ar savaites apmokymų, o kitos grupės gauna vos mėnesį apmokymams. <...> Švelniai tariant, yra akivaizdžių minusų siunčiant neparengtus ir abejotinai motyvuotus šauktinius į kovos zoną“, – aiškino D. Massicot.
Jos manymu, tai nereiškia, kad iš mobilizuotųjų Rusijos nėra jokios naudos. Jeigu jie būtų naudojami kaip pagalbinės pajėgos, tokios kaip vairuotojai ar aprūpinime dirbantys asmenys, tai gali palengvinti išsekintos Rusijos kariuomenės daliniams. Taip pat jie galėtų papildyti tuos pačius Rusijos kariuomenės dalinius netoli fronto ir ten užsiimti užimtų teritorijų kontrole ar budėti patikros postuose užnugaryje. Tačiau bandyti juos naudoti kaip puolamąją jėgą atrodo klaidingas sprendimas. Jau net ir viešumoje pasirodė įrodymai, kad su disciplina pas mobilizuotuosius nėra viskas gerai.
Pažymima, kad tie mobilizuotieji jungėsi prie dalinių, praradusių savo kokybę ir kovinę galią. Rusijos pajėgų dalinių sudėtis karo Ukrainoje metu kardinaliai pasikeitė. Pačių rusų kariuomenės vadai vargu ar gali tvirtai žinoti, kaip sureaguos ši nedisciplinuota karinė jėga, susidūrusi su karo realybe – sekinančiais mūšiais ar gandais apie ukrainiečių pergales.
Charkivo pavyzdys rodo, kad tokia kariuomenė panikuodama gali palikti savo pozicijas ir techniką.
Tai nieko gero nereiškia V. Putino planams išsaugoti kontrolę kuo didesniame okupuotos teritorijos plote ir „įšaldyti“ fronto liniją, pro kurią ukrainiečiai negalėtų lengvai prasiveržti. Visiškai nėra aišku, ar Rusija sugebės pasiekti savo tikslų, rašoma „New York Times“ autorės skiltyje.
Autorė taip pat paaiškino, kad Kremliaus akcentuojama branduolinio ginklo panaudojimo baimė, nors ir reali, bet kol kas labiau žodinė. Rusija bando karą Ukrainoje pateikti kaip egzistencinę kovą tarp Rusijos ir Vakarų, todėl tariamai tam gali būti panaudotos net ir tokios kraštutinės priemonės. Nepaisant tokių pareiškimų, Rusijos branduolinio atgrasymo doktrina nenumato branduolinio ginklo panaudojimo dabartinėmis sąlygomis.
D. Massicot pažymi, kad V. Putino demonstruojamas ryžtas liudija, kad jis suvokia karo eigai klostantis netinkama linkme, o pasirinkimų ratas vis siaurėja. „Artimiausi mėnesiai, tikėtina, bus nestabilūs, ypač jeigu – ar kada – Rusijos gambitai patirs nesėkmę“, – paaiškino RAND ekspertė.
