Visi mes kažkada buvome apgauti: iš vieno taksistas nuplėšė daugiau, negu buvo sutarta, kitas staiga sužinojo, kad gražuolė, su kuria jis keletą mėnesių rezgė romaną internete – nuobodžiaujantis inkštiruotas paauglys. Kiekvienam juk yra atsitikusi jei ne tokia, tai panaši istorija; rašo mixstuff. ru. Bet yra žmonių, kurie pakelia apgaulę į visiškai kitą lygį ir išduoda kitų pasitikėjimą su tokiu išradingumu ir įžūlumu, kad tuo sunku patikėti.
1. Advokatas apkaltina Gvatemalos pezidentą ... savo paties nužudymu
Rodrigo Rozenbergas buvo sėkmingai dirbantis Gvatemalos advokatas, baigęs mokslus Harvarde. 2009 metais jis buvo nušautas, kai išėjo pasivažinėti dviračiu. Gaila, bet Gvatemaloje panašūs dalykai nėra reti – šaudymas čia taip pat populiarus, kaip ir važinėjimas dviračiais. Bet čia buvo ypatingas atvejis. R. Rozenbergo laidotuvėse buvo parodyta vaizdo medžiaga, kurią įrašė pats advokatas prieš mirtį. Joje buvo daugybė kaltinimų vyriausybei ir pareiškimas, kad jis žino apie planuojamą jo nužudymą, ir kaltinti nužudymu reikia patį Gvatemalos prezidentą.
Vaizdo medžiaga pateko į internetą ir akimirksniu jame paplito. R. Rozenbegas buvo pripažintas kankiniu. Daugelis politikų, žiniasklaidos atstovai ir tūkstančiai eilinių piliečių ragino prezidentą geruoju palikti savo postą. Brendo rimta krizė. Vyriausybė neigė visus kaltinimus, bet visuomenę tai tik kurstė. Galų gale, viename įtakingame laikraštyje buvo išspausdintas kandus straipsnis, kuriame buvo tokie žodžiai: „Vyriausybei liko tik pareikšti, kad Rodrigo ... pats pasamdė žudikus, kurie jį nužudė“. Pasirodė – viskas tiksliai taip ir buvo.
Kaip absurdiškai tai beskambėtų, bet R. Rozenbergas iš tikrųjų pasamdė žudiką savo paties nužudymui. Mes čia nestojame ginti vyriausybės ir vienos iš versijų. Liudijimai buvo tokie akivaizdūs ir iškalbingi, kad visi, tarp jų ir paties R. Rozenbego sūnus, turėjo pripažinti, kad teisininkas nusižudė, norėdamas įgyvendinti gudrų konspiracinį sumanymą kaip nuversti vyriausybę.
Visi apstulbo, kai į dienos šviesą buvo ištraukti, tarkime, tokie faktai: Žudikas naudojosi mobiliuoju telefonu, kurį pirko pats R. Rozenbergas. Kelios dienos iki savo nužudymo R. Rozenbergas nuėmė iš savo sąskaitos tiksliai tokią pačią sumą, kuri buvo sumokėta samdomam žudikui. R. Rozenbergas pats sau skambino grasindamas – iš savo namų. Galų gale, du buvusios žmonos giminaičiai prisipažino, kad padėjo advokatui rasti samdomą žudiką. Kam jis tai padarė? Dalykas tas, kad R. Rozenbergas turėjo meilės romaną su vieno iš klientų dukra. Prieš pat aprašomus įvykius ir klientas (kuris buvo įsivėlęs į kažkokius tamsius reikalus), ir jo dukra buvo nušauti. Advokatas labai sielojosi ir nusprendė už savo netektį nubausti visą vyriausybę, pasiekdamas štai tokiu egzotišku būdu jos nuvertimo. Jam beveik pavyko.
2. Tiesos mylėtojas įskundžia savo kompaniją, ir pats atsiduria už grotų
Markas Vintakras užėmė svarbų vadovaujamą postą kompanijoje „Archer Daniels Midland (ADM)“. Daugelis netgi laikė jį vertu kandidatu į kompanijos prezidento postą. Tačiau po to, kai jis sužinojo apie kažkokias neteisėtas kompanijos operacijas, tiesos vardan jis nusprendė surizikuoti savo karjera ir tapo FTB informatoriumi. Tris metus jis ėjo į darbą, apsikarstęs „blakėmis“, sekė kolegas ir viršininkus. Tų įrodymų, kurie buvo surinkti, padedant M.Vintakrui, užteko per akis, kad aukštus postus užimantys tarptautinio kartelio vadovai, tarp jų viceprezidentas Michael Andreas ir ... pats M.
Pasirodė, kad šaunusis tiesos mylėtojas M.Vintakras daug metų savindavosi milijonus kompanijos dolerių – tos kompanijos, kurios machinacijas padėjo demaskuoti. Kai apie jo kaip informatoriaus vaidmenį sužinojo plačioji visuomenė, „ADM“ vadovybė pasielgė taip, kaip paprastai tokiais atvejais elgiasi galingos korporacijos,kurioms mėginama grasinti: pasistengė surinkti kuo daugiau demaskuotoją kompromituojančios medžiagos.
Šiuo atveju per daug nereikėjo nė stengtis – daugumą machinacijų M. Vintakras padarė jau būdamas „narsiu“ FTB informatoriumi, už ką, tarp kitko, irgi reikalavo pinigų. Iš viso jam pavyko pavogti apie devynis milijonus dalerių. Už šį įžūlumą jis ir neteko liudytojo imuniteto ir buvo dešimčiai metų pasiųstas už grotų. Palyginimui – tie vadovai, kuriuos skundė M. Vintakras, gavo tik po trejus metus. Užtat ši istorija įkvėpė režisierių Steveną Soderberghą sukuri filmą „Informatorius“, kuriame skundiko vaidmenį suvaidino Mattas Damonas.
3. Londono gelbėtojas pasirodo esąs piktadaris
XVIII amžiuje Anglijoje kriminalinė policija dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Vyriausybei iš esmės nebuvo ką priešpastatyti nusikaltėliams, siautėjusiems gatvėse ir plėšusiems padorių piliečių namus. Laimė, Londono gyventojai turėjo savo „Betmeną“ - tai buvo Jonathanas Wildas.
Jeigu apiplėšdavo kieno nors namą, tai auka su dingusių daiktų sąrašu eidavo tiesiai pas J. Wildą, iš šis visada grąžindavo vogtus daiktus šeimininkui – suprantama, ne už dyką. Nusikaltėliai, kuriuos nurodydavo didvyris, be didelio aiškinimossi keliaudavo į kartuves – tokį didelį visuotinį pasitikėjimą turėjo didvyris. Problema buvo ta, kad beveik visas vagystes organizuodavo pats J. Wildas.
Jam pavyko suburti didžiausią to meto mastais nusikaltėlių grupuotę. Vagys įsilauždavo į žmonių namus, juos plėšdavo, o paskui J. Wildas iš esmės pardavinėdavo savininkams jų pačių turtą. O tie, kupini dėkingumo, neretai atiduodavo J. Wildui netgi daugiau, negu šis reikalavo už savo „didvyrišką darbą“.
Tie nusikaltėliai, kurie atsisakydavo dirbti, vadovaujami J. Wildo, arba šiaip žmonės, kurie pereidavo jam skersai kelio, būdavo atiduodami valdžios institucijoms, ir jie visada atsidurdavo kartuvėse – o tai irgi stiprino J. Wildo kaip nenuilstančio kovotojo su nusikalstamumu įvaizdį. Jo teikimu buvo nubausta mirties bausmėmis mažiausiai 120 žmonių.
Apskritai imant, J. Wildas tapo pagrindiniu Londono kriminaliniu bosu, kurį liaudis gerbė ir dievino. Iš esmės jį galima laikyti ir policijos, ir organizuotų nusikaltėlių tėvu.
O įkliuvo J. Wildas dėl menkniekio. Jis buvo apkaltintas nėrinių sruogos vagyste, bet policija negalėjo to įrodyti. Užtat įrodė, kad jis gavo atlygį už tos sruogos grąžinimą savininkei, nepranešus policijai. 1725 metais J. Wildas buvo pakartas.
4. FTB agentas užsidirba iš šnipinėjimo, našlės nužudymo ir kūdikio pagrobimo
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Amerikoje siautėjo gangsteriai, kontrabandininkai ir kitokie nusikaltėliai. Laimei, paprasti žmonės turėjo kuo pasikliauti – narsūs vyrukai iš FTB buvo pasiryžę atskubėti į pagalbą bet kuriuo metu. Vienas iš tokių vyrukų buvo detektyvas Gastonas Meansas. Per pirmąjį pasaulinį karą apsukrus G. Meansas, dar būdamas detektyvų agentūros darbuotoju, įsigudrino dirbti dviem frontais. 1914 metais Britanija pasiūlė jo bosui (būsimajam FTB vadovui) Williamui Burnsui užsiimti vokiečių veiklos Niujorke tyrimu. Po kurio laiko vokiečiai kreipėsi į jį lygiai su priešingu pasiūlymu. W. Burnsas pasikvietė G. Meansą, ir draugai ėmė dirbti abiems pusėms, užversdami klientus informacija. Ir vieni, ir kiti buvo susižavėję ir negailėjo pinigų honorarams. Vien tik iš Vokietijos vyriausybės G. Meansas gaudavo po 100 000 dolerių per metus. O 1917 metais, kai Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą, G. Meansas protingai nutraukė ryšius ssu vokiečiais ir grįžo prie įprastino detektyvo darbo.
Vieną kartą G. Meansą pasamdė jauna turtinga našlė, ir šiam ilgą laiką sekėsi traukti iš jos pinigus, nieko dorai nedarant. O kada ji netikėtai susiruošė tekėti ir netgi ėmė įtarti kažką negero, tai „netikėtai“ žuvo zuikių medžioklėje. Teisme G. Meansas taip įkvepiančiai melavo, kad teisėjai patikėjo, jog moteris kažkokiu būdu įsigudrino atsitiktinai iššauti sau į nugarą.
Įstojęs į tarnybą FTB, G. Meansas ėmė melžti pinigus iš pogrindinių alkoholio gamintojų. Bet čia fortūna nuo jo nusisuko: jis buvo apkaltintas korupcija, suimtas ir nuteistas dvejus metus kalėti. Išėjęs į laisvę, šis energingas ponas suspėjo padaryti dar keletą machinacijų: 1) tapo bestselerio bendraautoriumi – knygoje buvo tvirtinama, kad jo „draugą“ ir prezidentą Warreną Hardingą (su kuriuo jis niekuomet nebuvo net susitikęs) nunuodijo žmona; 2) metė savo bendraautorį; 3) rado būdą užsidirbti iš vaiko pagrobimo: įtikino turtingus tėvus, kad palaiko kontaktą su pagrobėjais, kurie reikalauja išpirkos – 100 000 dolerių. Vėliau paaiškėjo, kad vaikas buvo nužudytas iškart po pagrobimo, o G. Meansas tik vedžiojo visus už nosies ir melžė pinigus. Jis buvo areštuotas ir vėl pasodintas. Pinigai taip ir nebuvo surasti. Šiose istorijose džiugina tik viena – visi sukčiai buvo demaskuoti ir gavo pagal nuopelnus. O, kad taip būtų visada.
