Norint tapti žymiu aferistu, didelio proto ar talento nereikia. Visai užtenka vien tik įžūlumo...
Džois Hato (Joyce Hatto) išleido daugiau kaip 100 albumų, kuriuos įrašė kiti žmonės
Džois Hato ilgą laiką buvo koncertuojanti pianistė – eilinė, niekuo nepasižyminti. Kol... jai nebuvo diagnozuota baisi liga – vėžys. Bet kaip bebūtų paradoksalu, šis liūdnas įvykis visiškai netikėtai suteikė Džois galimybę įgyvendinti viso savo gyvenimo svajonę: ji ėmėsi klasikinės muzikos, kaip sakoma, „savo malonumui“.
Nuo to laiko (ji paliko sceną 1976 metais) ir iki pat mirties 2006 metais ji išleido virš 100 kompaktinių plokštelių, kurios tarp melomanų sukėlė tikrą furorą. Kritikai į padanges kėlė jos kaip atlikėjos meistriškumą, vadindami „pačia iškiliausia šiuo metu gyvenančia pianiste, apie kurią anksčiau niekas nebuvo girdėjęs“.
O praėjus metams po „didžiosios pianistės“ mirties amerikietis klasikinės muzikos mylėtojas Brajanas Ventura (Brian Ventura) nusipirko plokštelę su F. Listo „Transcendentinių etiudų“, kuriuos atlieka D. Hato, įrašu ir įsijungė „iTunes“ grotuvą. Ir šis automatiškai nustatė, kad įrašą yra padaręs pianistas Laslo Šimonas (Laszlo Simon) įrašų kompanijoje BIS! Priblokštas Brianas pranešė apie savo netikėtą atradimą žinomam muzikos kritikui Džedui Distleriui (Jed Distler). Šis ėmė kapstytis ir išsiaiškino, kad praktiškai visi D. Hato įrašai, neva padaryti namų studijoje – vogti.
Po netikėtai atsiskleidusiu D. Hato „nepaprastu muzikiniu talentu“, kaip išaiškėjo, slėpėsi pianistų iš viso pasaulio vardai – pasinaudota net 91 atlikėjo šlove. Sukčiavimo sumanymas buvo pačios D. Hato ir jos vyro, muzikos įrašų pramonės veikėjo Viljamo Baringtono-Kupo (William Barrington-Coupe) šeiminės kūrybos rezultatas. Kad būtų įtikinamiau, sutuoktiniai sugalvojo net savo pačių orkestrą su dirigentu, išgyvenusiu Holokaustą. Nei orkestro, nei dirigento iš tikrųjų niekada nebuvo.
D. Hato „pasisekė“ nesulaukti suktybės išaiškinimo, o štai jos vyrui, priremtam prie sienos nepaneigiamų faktų, teko viską prisipažinti. Jis pasakė, kad skolindavosi įvairių pianistų įrašų fragmentus, kad įterptų juos tose vietose, kurios jo žmonai niekaip nepavykdavo. Bet kadangi daugelis kūrinių buvo „pasiskolinta“ šimtu procentų, kiek ten buvo D. Hato kūrybos belieka tik spėlioti.
2. Hardis Rodenštokas (Hardy Rodenshtok) uždirba milijonus, pardavinėdamas netikrą vyną didžiausiems jo žinovams
1985 metais amerikiečių verslininkas Bilas Kochas (Bill Koch) paklojo pusę milijono dolerių už keturis butelius 1787 metų derliaus „Chateau Lafitte“ iš paties Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) kolekcijos. Autentiškumą garantavo ant butelio dugno išgraviruoti inicialai „T.J.“.
Pardavėjas vardu Hardis Rodenštokas elitinių gėrimų kolekcionierių tarpe turėjo superžvaigždės reputaciją. Prieš susidomėdamas vynais H. Rodenštokas buvo muzikos prodiuseris ir profesorius, o savo kaip žvaigždės statusą įgijo, organizuodamas daugybę degustacijų, kurių metu buvo ragaujama begalė labai brangių vynų pavyzdžių. Jam sekėsi uždirbti pasakiškus pinigus, pardavinėjant vyną po šimtą tūkstančių dolerių už butelį, netgi jei to vyno skonis, tiesą sakant, ir nebuvo pats geriausias.
Iš pradžių vis sklido gandai, kad butelių, kuriuos nusipirko B. Kochas, turinys galėjo kainuoti ne daugiau už labai vidutinišką vyną, pirktą eiliniame prekybos centre. Kai šie gandai pasiekė paties B. Kocho ausis, jis įtūžo ir nutarė bet kuria kaina siekti tiesos ir teisingumo. Tyrimui jis metė dar keletą milijonų. Juk tiesa brangesnė už viską.
Pasirodė, kad T. Džefersono inicialai ant butelių buvo išgraviruoti, naudojant paprasčiausią bormašinę (gręžtuvą), kuri buvo rasta toje pačioje patalpoje, kur iš įvairių rūšių vynų buvo ruošiami ir išpilstomi į butelius „reti“ pavyzdžiai.
Net H. Rodenštoko praeitis pasirodė esanti klastotė – joks profesorius jie niekada nebuvo. Sukčiaus tikrasis vardas buvo Mainhardas Goerkė (Meinhard Goerke), praeityje – eilinis geležinkelių inžinierius.
Kaip jam pavyko taip ilgai vedžioti už nosies pačius garsiausius vynų žinovus ir vertintojus? Pirma, jo pasisakymai apie vyną buvo tokie neįtikėtini, kad niekam net neateidavo į galvą, kad visa tai galima imti ir paprasčiausiai išgalvoti. Antra, nė vienas ekspertas neturėjo supratimo, kokio skonio iš tikrųjų turi būti vynas, kuriam 250 metų.
O prieš pasiūlydamas potencialiems pirkėjams paragauti ir įvertinti savo mišinį, H.Rodenštokas juos taip „apdorodavo“, kad niekas iš jų jau nebegalėdavo atskirti 1792 metų rislingo nuo vandens iš čiaupo.
Lengviausiai sukčiams kažkodėl pavyksta įgyvendinti tokius sumanymus, kurie pasirodo esą labai aiškūs, kai jau būna „šaukštai po pietų“.
3. Lin Čunpingas (Lin Chunping) ir jo netikras bankas
2010 metais Lin Čunpingas tapo tikra finansų pasaulio žvaigžde. Istorija, kurią išguldė pats herojus, skambėjo maždaug taip.
Jis ką tik įformino sandorį dėl vieno iš amerikiečių bankų – Delavero valstijoje įsikūrusio „Atlantic Bank“, nukentėjusio nuo pasaulinės ekonominės krizės ir 2008 metų pabaigoje paskelbusio bankrotą – pirkimo. Iš pradžių amerikiečiai užsiprašė 600 milijonus dolerių, bet kinų verslininkui tiesiog puikiai sekėsi derėtis ir numušti kainą. Paskui jis pakeitė banko pavadinimą į „U.S.A. New HSBC Federation Consortium Inc.“. O dabar jis turi 40 milijonų dolerių sąskaitose ir šiltą vietelę Kinijos vyriausybės patarėjų taryboje.
Viskas būtų gerai, jei ne prakeikti žurnalistai, kurie ėmė visais varpais skambinti apie tai, kaip šaunus kinas išgelbėjo amerikiečių banką. Todėl, kad vieną kartą šią istoriją išgirdo ir tie, kas iš tiesų žinojo, kur šuo pakastas. Radosi ir tokių, kurie nepatingėjo ir patikrino Lino istoriją. Pasirodė, kad banko, kurį jis neva pirko, ant šios žemės niekada nė nebuvo.
Kada iš L. Čunpingo buvo pareikalauta pasiaiškinti, jis, žinoma, suglumo, bet nelabai. Ir ėmė išsisukinėti: jis, girdi, pasikarščiavo, šiek tiek perlenkė lazdą. Paskui pareiškė, kad „Atlantic Bank of Americа“ – tik kodinis to banko pavadinimas, dėl kurio įsigijimo jis kaip tik šiuo metu derasi. O kadangi derybos yra konfidencialios, jokių detalių jis negalįs atskleisti.
Kinijos valdžios L. Čunpingo pasiaiškinimai neįtikino ir, greičiausiai, artimiausius dešimtį metų pernelyg apsukrus verslininkas turės praleisti už grotų.
4. Endriu Veikfildas (Andrew Wakefield)
Nuo tymų turi būti skiepijami visi 12-15 mėnesių kūdikiai. Bet pastaruoju metu kai kurie tėvai atsisako tai daryti – dažniausiai dėl to, kad kažkur girdėjo, neva nuo skiepų gali išsivystyti autizmas (patologinis žmogaus uždarumas). Ir nesvarbu, iš ko jie išgirdo šią naujieną, nes pirminis šaltinis čia yra vienas – daktaras Endriu Veikfildas.
1998 metais E. Veikfildas ir 12 jo kolegų mokslininkų paskelbė atliktų tyrimų rezultatus. Buvo tiriamos dvylikos kūdikių protinio vystymosi ir virškinamojo trakto funkcionavimo problemos. Kaip įtarė kai kurie tėvai, su šiomis problemomis vaikai susidūrė kaip tik po vakcinacijos. E. Veikfildas atliko daugybę įvairiausių tyrimų ir priėjo išvadą, kad yra ryšys tarp vakcinavimo ir vaikų susirgimų.
Po to E. Veikfildas pradėjo masinę kampaniją prieš vakciną, gąsdindamas tėvus tokiomis pasekmėmis, kaip autizmo ir kitų ne mažiau baisių susirgimų išsivystymu vaikams.
Iš karto norime pasakyti: vakcinų nuo tymų, raudonukės ir kiaulytės (epideminio parotito) saugumą, kaip ir jokio ryšio nebuvimą tarp vakcinacijos ir autizmo išsivystymo, patvirtino keletas išsamių tyrimų.
Nepaisant to, E. Veikfildo kampanija buvo itin sėkminga. Aršūs debatai vyko keletą metų ir katastrofiškai sumažino paskiepytų vaikų procentą.
Kaip pasireiškė sukčiavimas?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad netgi tie mokslininkai, kurie dirbo kartu su E. Veikfildu, nepajėgė pakartoti jo rezultatų. Išaiškėjo, kad jis tendencingai iškraipė duomenis, siekdamas, kad atrodytų, jog vaikai susirgo neva juos paskiepijus. Tuos rezultatus, kurie neatitiko jo hipotezės, E. Veikfildas paprasčiausiai atmesdavo. Ir visą tą laiką atlikinėjo beprasmiškus ir neretai mažyliams labai skausmingus tyrimus.
Kam jis visa tai darė?
Prieš pradėdamas naudojamos vakcinos diskreditavimo kampaniją E. Veikfildas pateikė dokumentus savo paties sukurtos vakcinos patentui gauti. Be to, jo tyrimus finansavo teisinės pagalbos fondas, kuriam reikėjo svarių įrodymų, keliant ieškinų vakcinos gamintojams.
Patikrinus tyrimo rezultatus, jie pasirodė esą tokie abejotini, kad 10 autorių ir mokslinio žurnalo, kuriame jie buvo publikuojami, leidėjas paskubomis jų atsigynė kryžiaus ženklu. Pats E. Veikfildas prisipažino, kad savo tyrimą atliko, pažeisdamas etikos normas.
