Miokardo infarktas, insultas ar kitos širdies ir kraujagyslių ligos vis dažniau ištinka jaunus, darbingus, iš pažiūros sveikus žmones – 38-erių kaunietis Tomas jau beveik trejus metus prikaustytas prie lovos ligoninėse arba namuose. Jauną vyrą insultas užklupo staiga, be jokių įtartinų, išankstinių požymių.
„Dažnai miršta energingi, darbingo amžiaus žmonės, o daugybė susirgusiųjų lieka neįgaliais visam likusiam gyvenimui. Deja, koronarine širdies liga Lietuvoje suserga kas trečias Lietuvos gyventojas, o mirtis nuo širdies ar kraujagyslių ligų dažnai ištinka netikėtai ir staiga“, – pabrėžia Lietuvos širdies asociacijos prezidentė, doc. gydytoja – kardiologė Sigita Glaveckaitė.
Daugiau nei 21 tūkst. – tiek gyvybių Lietuvoje kasmet nusineša širdies ir kraujagyslių ligos, o mūsų šalies rodiklis tris kartus viršija bendrą Europos Sąjungos vidurkį.
Insultas ištiko darbe
„Tai įvyko 2017-ųjų liepą, – prisimena Tomo žmona Viktorija. – Vyras anksčiau sveikata nesiskundė, nors jo spaudimas visuomet buvo aukštesnis, tačiau jokių įtarimų ar rūpesčių tai nekėlė. Buvo sveikas žmogus, todėl diagnozė mums visiems buvo šokiruojanti. Įtariu, jog insultas ištikti galėjo dėl per didelio darbo krūvio.“
Moteris pasakoja, jog nelaimės metu vyras dirbo užsienyje, o tai dar labiau apsunkino situaciją ir gydymą. „Užtruko dvi savaites, kol vyras buvo grąžintas į Lietuvą“, – pasakoja moteris.
Kaip prisimena Viktorija, pirmąjį mėnesį grįžęs į Lietuvą vyras nė negalėjo atmerkti akių, buvo tarsi be sąmonės: „Medikų prognozės buvo išties liūdnos – po intensyvaus gydymo teko pakovoti dėl reabilitacijos, nes ji suteikiama tik potencialo išgyti turintiems pacientams, tarp kurių mano vyras nepateko. Laimei, pavyko įrodyti, jog progresas pastebimas, tačiau tada ištiko dar viena nelaimė – dieną prieš išvykstant reabilituotis Tomą ištiko antrasis insultas, po kurio visos reabilitacijos viltys galutinai žlugo“.
„Ilgai lovoje gulintis žmogus miršta, todėl kasdien stengiamės pasodinti, pamažu net išmokėme ryti maistą be vamzdelių. Nors gydytojai tikino, jog po insulto ligonio būklė progresuoja tik iki vienerių metų, o vėliau sustoja, mes ir toliau stebime minimalų pagerėjimą. Nors visas kūnas paralyžiuotas, Tomas jau valdo kairiąją ranką“, – sunkiai pasiektais laimėjimais džiaugiasi Viktorija.
Liko viena rūpintis trimis vaikais
Viktorija ir Tomas turi tris vaikus – du iš jų lanko mokyklą, o vienas – vis dar darželinukas. „Vienai visko suspėti neįmanoma – nuolat turiu ką nors paaukoti, – prisipažįsta moteris. – Rūpintis vyru ir vaikais man labai padeda mama ir draugė, tačiau šiuo metu, kai šalyje įvestas karantinas, situacija sunkesnė – pati dirbu nuotoliniu būdu, padedu vaikams mokytis ir slaugau vyrą namie“.
Moteris taip pat pabrėžia, kad šalyje itin trūksta socialinės pagalbos kritinių ligų paliestoms šeimoms bei supratimo, jog rūpinimasis ligoniu yra sunkus darbas be poilsio ar šventinių dienų. „Tiesa, nuo sausio naudojuosi Kauno rajono socialinių paslaugų centro paslauga, suteikiančia socialinę globą asmens namuose – čia suteikiama galimybė išsikviesti į namus slaugę, gauti kineziterapijos ar ligonio išmaudymo paslaugas. Taip pat artimiesiems suteikiamos psichologo konsultacijos“, – priduria Viktorija.
Kaunietė pasakoja, jog vaikams sunku stebėti tėtį – nors jis negali nieko atsakyti, šeima stengiasi išlaikyti kontaktą.
„Kalbėti Tomas negali, tačiau jo žvilgsnis – itin sąmoningas. Mažasis sūnus vis neša ir rodo jam savo knygas, vos grįžusiam iš ligoninės dukra atnešė visus savo dailės darbus. Vaikai yra tai, į ką jis reaguoja labiausiai. Nors valdo tik vieną ranką, vyras pamažu mokosi valdyti planšetinį kompiuterį, kartu su vaikais renka lengvas dėliones“, – pasakoja Viktorija.
Išgyventi – sudėtinga
Tomas buvo pagrindinis šeimos maitintojas, todėl nelaimė skaudžiai smogė ir šeimos finansams. Šiuo metu Viktorija viena išlaiko penkių asmenų šeimą, prie jos pajamų prisideda iš „Sodros“ gaunama vyro netekto darbingumo pensija bei išmoka už slaugą, tačiau šios valstybės išmokos buvusių vyro pajamų neatstoja.
„Pradžioje nesuvokėme situacijos rimtumo ir tikėjomės, kad vyras galės grįžti į darbą. Tačiau dabar aišku, jog Tomas jau negalės dirbti – dabar svarbiausia, kad išmoktų pasirūpinti savimi“, – pasakoja Viktorija. Moteris neslepia, kad išlaidos gydymui ir reabilitacijai išties nemažos, tad tenka gerokai pasukti galvą, kaip sudurti visus galus.
Moteris prisimena, kaip likus pusmečiui iki nelaimės, sulaukė skambučio iš gyvybės draudimo bendrovės, bet dėl lėšų trūkumo tuo metu galimybę apsidrausti atmetė: „Tik įvykus nelaimei suvokiau, jog draudimo išmoka dabar būtų tikras išsigelbėjimas. Iškart po diagnozės apsidraudžiau savo gyvybę, juk niekada nežinai, kada gali įvykti tragedija, o auga vaikai, turime finansinių įsipareigojimų“.
Riziką sumažinti gali sportas
Lietuvos širdies asociacijos prezidentė pabrėžia, kad be kitų sveikos gyvensenos principų, gydytojų paskirto gydymosi plano laikymosi, net ir karantino metu reiktų nepamiršti paprastos priemonės širdies ir kraujagyslių ligų rizikai sumažinti – reguliaraus fizinio aktyvumo. „Vos 30 min. mankšta keletą kartų per savaitę gali sumažinti mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų net iki 20-30 proc. Atraskite sau malonų būdą judėti ir būtinai lengvą sportą paverskite sau įprasta kasdiene veikla“, – pataria gydytoja kardiologė.
Nežinantiems, nuo ko pradėti sportuoti, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija bei Lietuvos širdies asociacija organizuoja akciją „Širdies ritmu“, skirtą širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai.
„Apie būdus, kaip išvengti nelaimių, neretai susimąstome tik po to, kai jos jau įvyksta. Deja, tuomet jau būna per vėlu. Todėl rūpinkimės savo sveikata ir šeimų gerove, kol esame sveiki ir galime tai padaryti, nes gyvenime nutinka dalykų, kurių nesuplanuosime ir nuo kurių nė vienas nesame apsaugotas“, – sportuoti kviečia Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
