Lietuviams Sibiras – net tik pasakiškos gamtos, bet ir skaudžių praradimų kraštas. Šiandien ir patyrusiam keliautojui sunku surasti atokias Sibiro vietas, kur kadaise stovėjo kaimai, kuriuose gyveno ir amžino poilsio atgulė į šiuos kraštus ištremti lietuviai. Dažnai tremtinių paskutiniojo poilsio vieta tapdavo ne tvarkinga tvora aptvertos kapinės, o bendras kapas neįžengiamoje taigoje.
Šiemet į atokias Sibiro vietas vyko dvi bendrijos „Lemtis“ narių ekspedicijos: Tremtinių kapų ir paminklų tvarkymas ir atstatymas Altajaus respublikoje rugpjūčio mėnesį ir tremtinių kapų paieška ir inventorizacija Krasnojarsko krašte rugsėjo–spalio mėnesiais. Šių ekspedicijų organizatorius ir vadovas, garsus keliautojas Gintautas Alekna dalyvavo jau 38-ose ekspedicijose, o ateityje laukia dar ne viena kelionė į skausmu paženklintą žemę.
– Kuo pasikeitė Sibiras nuo tada, kai ten nuvykote pirmą kartą?
– Kaimai labai sunyko, tiesa, tame krašte yra klestinčių gyvenviečių, bet tokių vos vienetai. Sibiro kaimų nykimą lemia tai, kad gyventojai išvažiuoja iš atokių vietovių, ten nenori gyventi ir jaunimas. Miestai ir didesnės gyvenvietės, tarp jų ir pramonės centrai, atrodo labai skirtingai – vieni klesti, atsikuria, kiti – merdi...
Iš to, koks susidaro vaizdas pasikalbėjus su eiliniais žmonėmis, Rusijoje yra nemažai teigiamų poslinkių – gerėja atlyginimai, auga pensijos, atstatomi miestai. Pastaruoju metu labai aktyviai atstatomos bažnyčios ir kiti istoriniai paminklai, žinoma, ne visiems užtenka lėšų, nes tokių objektų visoje Rusijoje yra daug, o ką jau kalbėti apie senuosius, dar carų valdymo laikais statytus senamiesčius, tam reikia milžiniškų investicijų, bet pozityvūs poslinkiai matyti.
– Dažnai Sibiras pabrėžtinai vaizduojamas kaip necivilizuotas, nuo progreso atsilikęs kraštas, kur viską tarsi užšaldė laikas, ar tai tiesa?
– Kai ką iš tiesų užšaldė laikas, kai kurie kaimai ištisus dešimtmečius niekuo nepasikeitė, tik trobelės dar labiau susmuko į žemę, įmonės ir fermos apgriuvo, bet yra tokių gyvenviečių, kurios buvo atstatytos. Irkutske nesilankiau trejus metus, o šiemet nuvykęs vos atpažinau miestą, kuris per šį trumpą laikotarpį labai pasikeitė – pastatyti nauji kvartalai, pridygę daugiabučių namų, išasfaltuotos gatvės, sutvarkyti skverai. Anksčiau tai buvo merdintis didmiestis.
– Kaip į jus reaguoja vietiniai gyventojai, kai vienas atvykstate į atokiais vietas ir ieškote to, ką neretai jau senų seniausiai pasiglemžė laikas ir vietinė gamta?
– Kai ekspediciją sudaro grupė, tuomet vietiniai gyventojai dažniau atkreipia dėmesį ir smalsauja, o su vienu atvykėliu bendraujama šalčiau. Svarbu pabrėžti, kad kai nuvykstu į vietą vienas, gali pasirodyti, kad nieko rimto nedarau, nufotografuoju ir tiek, o atvykusi grupė tvarko kapus, paminklus, tad mano darbas yra mažiau pastebimas.
Suprantama, kad savo apsilankymų metu dėmesio sulaukiu mažiau, bet jei su kuo nors pasikalbu, sulaukiu teigiamų emocijų. Dažniausiai nustembama, kad surandama jėgų ir lėšų įveikti tokį atstumą ir inventorizuoti ar kitaip įamžinti lietuvių kapų atminimą.
– Sibire mirė ne tik daugybė lietuvių, į šias vietas juk buvo ištremta ir kitų tautų atstovų, ar teko girdėti, kad į tokias ekspedicijas vyktų estai, suomiai, latviai?
– Ne. Jie Aleknos neturi (šypsosi). Tai ne mano nuopelnas, taip susiklostė aplinkybės – kitos šalys ir Antano Sadecko neturėjo, jis buvo šių ekspedicijų į tremties vietas vienas iš pradininkų, vėliau šį darbą perėmiau iš jo.
Estų ir latvių buvo ištremta žymiai mažiau nei lietuvių, tad ir poreikis veikiausiai nėra toks stiprus, gal neatsirado entuziastų, kas šį darbą pradėtų ir dirbtų, naivu būtų tikėtis, kad valstybė pati šią veiklą inicijuotų. Tiesa, kai minimos kokios nors žymios datos, tremties vietos kartais aplankomos. Pavyzdžiui, Intoje 2006-aisiais lankėsi latvių delegacija, nes buvo minimos 1956 metų paminklo politiniams kaliniams pastatymo metinės. Bet tai tik proginiai atvejai, o sistemingų darbų nėra. Kadangi mūsų ekspedicijos vyksta jau 23 metus, tai šie darbai tapo pastebimi ir remiami, bet iš pradžių pati valstybė nerodė jokio dėmesio.
– Ar ekspedicijų metu vis dar pavyksta sutikti gyvų tremtinių lietuvių?
– Altajaus respublikoje, kiek pačiam teko domėtis, gyvų lietuvių tremtinių jau nebėra, gal dar vienas kitas lietuvis gyvena Barnaule, Byske, bet kalnų Altajaus kaimuose tokių žmonių nelikę, gali būti, kad ten gyvena jų vaikai, bet kažin, ar jie ką žinos. Krasnojarsko krašte lietuvių gyvena, bet retas kuris tiksliai prisimena, kurioje Lietuvos vietoje gyveno jų šeima iki tremties. Būna, kad žmonės prisimena tik rajoną ar valsčių, arba žino kaimą, bet nežino, kokiame jis rajone.
– Kaip manote, kiek metų lietuviai dar gali tęsti tiriamąjį darbą Sibire ir (turint omenyje vietos sąlygas) kiek metų dar tai daryti būtų įmanoma?
– Tai galėtų tęstis ir daug, ir mažai. Tam, kad būtų inventorizuoti kapai – poros ekspedicijų klausimas. Po 3–4 mėnesių darbo lietuvių tremtinių kapų inventorizacija būtų baigta. Apie 5 proc. dėl įvairių priežasčių gali likti neinventorizuotos. Kalbant apie kapų tvarkymą – pasaka be galo... Galima intensyviai dirbti 5–6 metus ir beveik visas kapines galima būtų sutvarkyti, tačiau po penkių metų darbo vėl tektų viską pradėti nuo pradžių, nes pirmųjų sutvarkytų kapų būklė jau būtų pablogėjusi. Manau, kad per artimiausius metus svarbiausia pasirūpinti inventorizacija, o prižiūrėti reikėtų bent dalį jų. Nemažai lietuvių kapinių yra turistinių maršrutų pašonėje, tad svarbu jas išsaugoti, ir įtraukti į tų maršrutų aprašymus kaip istorines vietas.
– Ar užteks visuomenei ryžto palaikyti šią iniciatyvą?
– Apie visą visuomenę kalbėti sudėtinga, pozityvių poslinkių bus, jei aktyvūs žmonės šią idėją palaikys ir valdžios struktūrose atsiras tokių, kurie neliks abejingi, nes viskas susiveda į finansus. Jei bus išspręstas finansavimo klausimas, norinčių dirbti šį darbą žmonių bus visuomet.
– Turite sukaupęs unikalų archyvą, kuriame saugoma informacija apie lietuvių laidojimo vietas Sibire, ar šiandien į jus dažnai kreipiasi žmonės, norintys sužinoti apie savo giminaičių amžinojo poilsio vietą?
– Užklausų padaugėja po televizijos ir radijo laidų.
– Ar šių dienų Lietuvos šeimos išsaugo istorinę atmintį?
– Ne visos. Aš prisimenu savo giminės tremtinius, jų grįžimo epizodus ir pan., o mano dukra žino, tik kad buvo tremtis, bet vargu ar gali ką nors labai smulkiai papasakoti, o anūkai apie tai skaitys knygose kaip mes dabar skaitome apie Napaleono karą, tad jaunesnėms kartoms perduoti šią informaciją labai sunku. Reikia pagalvoti, kaip šią informaciją pateikti jaunimui ? Jei liūdnu ir rūsčiu veidu rodysime kryžius, vargu ar susidomės...
