Beveik prieš metus laiko rašėme apie 300 dienų negyvenamoje Ramiojo vandenyno saloje praleidusį šveicarą Xavierą Rossetą. Tačiau tik dabar vyras apie savo tikruosius išgyvenimus saloje išdrįso papasakoti vokiečių žurnalui „Der Spiegel“.
Paradoksalu, tačiau gyvenimo prasmės negyvenamoje saloje ieškojęs vyras ten jos nerado. Šveicaras neslėpė, kad beveik visas 300 saloje praleistų dienų tiesiog kovojo dėl išgyvenimo.
Pirmosios šiuolaikinio robinzono kančios negyvenamoje Tofua saloje prasidėjo jau po 24 valandų: vyras aštuonias valandas nesėkmingai žvejojo, o vėliau jam teko kopti į kokoso palmę. Tuomet nuo namų per 22 000 kilometrų plytinčioje saloje be vandens, valgio ir žmonių atsidūręs šveicaras pirmąkart suabejojo savo misija.
„Vos nemiriau iš alkio“, - lakoniškai apie pirmąsias dienas kalba nuotykių ieškotojas.
„Pasirinkdamas gyvenimą nuo bet kokios civilizacijos atitolusioje saloje, norėjau geriau pažinti save ir suvokti, kas man iš tikrųjų svarbu“, - prideda.
Xavieras neslėpė, jog gyvenimo paieškoms nenorėjo rinktis piligrimų tarpe populiaraus Jokūbo kelio, tačiau negyvenamos salos mitas jį tiesiog pavergė.
Mečetė, šveicariškas peiliukas, pirmosios pagalbos vaistinėlė palydovinis telefonas ir saulės baterija kamerai – buvo visa į avantiūrinį žygį 2008 m. rugsėjį išsiruošusio šveicaro manta. Xavier savo dešimties mėnesių iššūkį kantriai vykdė jau minėtoje Tofua - vulkaninės kilmės saloje, esančioje viduryje Ramiojo vandenyno. Miniatiūrinė sala priklauso Tongai, o iki artimiausios žmonių gyvenvietės ją skiria pusšimtis kilometrų jūra.
Vienintelis vyro „langas į pasaulį“ buvo palydovinis telefonas. Kas dvi savaites jis namo galėjo pasiųsti žinią. Be to, vyras apie savo nuotykius saloje kūrė filmą „300 dienų“, kurį jau galima pamatyti Europos kino teatruose. Filme vyras išsiduoda, jog negyvenama sala buvo kur kas kitokia, nei jis ją vaizdavosi.
Nuo vėjo Xavieras buvo pasistatęs trobelę: krūmų šakas panaudojo kaip karkasą, žieve juos surišo, o stogo funkciją atliko vienas ant kito sukrauti palmių lapai. Tačiau vos po dviejų su puse dienų trobelę kiaurai permerkė lietus. Šveicarui kelias savaites teko kruopščiai perrišinėti stogą: taip, kaip jį prieš kelionę išmokė vienas žvejys.
Pirmomis dienomis jis dar bandė kas rytą mankštintis. Tačiau varginantys darbai iš nuotykių ieškotojo atimdavo visas jėgas. Maža to, vyras prisipažino, kad bet kokią motyvaciją nuveikti kažką papildomai greitai atimdavo vienatvė.
„Kodėl turėčiau kurti laužą? Juk gražių dalykų su niekuo nepasidalinsiu“, - tokios mintys nuolat sukdavosi šveicaro galvoje.
Iš tiesų minčių Xaviero galvoje buvo tiek daug, kad jis pradėjo kalbėti garsiai. Vėliau mintis adresuoti išdrįso jį supančiai salai, vulkanui ir vandenynui. Vienintele gyva jo drauge tapo iš kažkur atklydusi kiaulaitė.
„Negalėjau kiaulaitės suvalgyti, nes ant jos nebuvo pakankamai mėsos, todėl prisijaukinau. Ji su manimi išbuvo tris mėnesius. Elgėsi tartum šuo“ - teigė šveicaras.
Kita vyro nelaimių saloje priežastimi tapo aštriabriauniai pakrantės akmenys. Klupdamas ant jų, vyras greitai persipjovė kojas ir rankas. Į kai kurias žaizdas iškart įsimetė infekcija. Dvidešimt dienų šveicaras tegalėjo pajudinti vieną ranką: žuvys tuo tarpu kaip visada nekibdavo, o į palmes kopti vyras jau nebepajėgdavo. Tąsyk narsuolis dar kartą pamanė nuo infekcijos mirsiantis, tačiau jį išgelbėjo palydovinis telefonas. Gydytojas per jį šveicarui paaiškino, kaip taisyklingai sutvarstyti žaizdas. Patarimai pasiteisino: žaizdos pradėjo gyti. Be kita ko, kelis kartus robinzono salą plakė smarkios audros ir krėtė žemės drebėjimai.
Anot nuotykių ieškotojo, tik praėjus 8 mėnesiams jis pagaliau jautėsi sudaręs taiką su sala. Savo dienoraštyje jis tuomet pažymėjo: „didžiąją dienos dalį praleidžiu nieko nedarydamas, tik žiūrėdamas į vandenyną ir retkarčiais pasisveikindamas su iš kažkur atplasnojančiu drugeliu“.
„Visa tai buvo daug ko išmokiusi patirtis, tačiau pakartoti jos dar kartą nenorėčiau“, - dešimt mėnesių trukusią odisėją reziumavo „salomanu“ anksčiau prisistatydavęs vyras.
