Margarita teigia, kad jai malonu dalintis tuo, kas gali įkvėpti ir įkvepia kitus žmones. Prieš penkerius metus svėrusi 109 kilogramus 162 centimetrų moteris dabar gali pasididžiuoti, kad jai pavyko numesti daugiau nei trisdešimt kilogramų. Visgi, nors šiuo metu skaičiai skamba įspūdingai, M. Pilkauskaitė tikina, kad pradžia nebuvo lengva.
„Viskas visada būna gerai, kai jau esi susitaikęs su savo kūnų, gyveni kaip gyvenamai, jeigu neatsiranda noras keistis. Mano atvejų šis noras atsirado vien jau dėl to, kad norėjau užlipti laiptais neuždususi, norėjau pasilenkti, gražiai atrodyti. Nors gal tas grožis nevisai buvo pagrindinis tikslas.
Norėjau galbūt labiau iš tos grožio pusės turėti ką apsirengti, nes kuomet buvau pilnesnė, nei vienas rūbas neatrodė gražiai, visuomet jausdavo, kad lyg ir spaudžia, veržia. Vieninteliai rūbai, su kuriais tuomet jaučiausi patogiai būdavo – kelnės su guma ir koks nors maišas su skyle galvai“, – dabar juokiasi Margarita.
Iš šalies atrodantis paprastas dalykas, moteriai keldavo nenorą eiti iš namų, nes nėra kuo pasipuošti. Todėl tuo metu Margarita pasakoja, kad vis likdavo namuose, nors moteris pati iš savęs tryško noru kuo daugiau judėti, aktyviai leisti laiką.
„Geriausiai būdavo sėdėti namuose. Tuomet atsirado noras jaustis patogiai, bet tam trukdė svoris. Be to, aš visuomet labai aktyviai gyvenau, man norėjosi judėti, o kadangi to svorio buvo daugiau, tai tuo sunkiau tai pavykdavo įgyvendinti. Neturėjau jokių ligų, tiesiog supratau, kad noriu keistis ir susigrąžinti, ką praradau, nes gerą dešimtmetį buvau neveiksni. Per tą laiką auginau vaikus, rūpinausi kitais dalykais“, – tvirtina moteris, kuomet pajuto nenumaldomą norą keisti savo išvaizdą.
Visgi, pagrindinė pokyčių priežastis buvo noras sugrįžti į šokių aikštelę, dėl kurio ir atsirado didžiausia motyvacija pradėti keisti savo gyvenimo būdą:
„Man labai gražu šokantys žmonės, aš ir pati daug metų šokau prieš tai. Bet dėl to svorio, nei aš pati sau graži buvau, nei gražiai atrodau, kai šoku, nei ką. Tai ir buvo mano motyvacija, nes aš labai norėjau ir toliau šokti, todėl pradėjau po truputį judinti savo kūną.“
Už numestus kilogramus – 200 eurų laimėjimas
Visa Margaritos svorio metimo kelionė prasidėjo nuo rasto iššūkio internete, kuomet sportuoti teko intensyviai bei kiekvieną dieną siunčiant atliktos treniruotės ataskaitas.
„Internete pamačiau sportinį iššūkį, jis ten vykdavo kiekvieną mėnesį, todėl sportuoti taip galima buvo visus metus. Visa esmė buvo, kad reikia sportuoti mėnesį ir po to siųsti ataskaitas be nuotraukų, tiesiog, kiek ir ko atlikai. Tos treniruotės iš pat pradžių su tiek svorio būdavo sunkios, tačiau vis tiek jas padarydavau. Žinoma, būdavo ir tokių minčių, kad vis tiek niekas nepatikrins, ar tikrai dariau treniruotę ar ne, galiu parašyti, kad padariau ir tiek. Bet tada pagalvojau, o ką aš čia apgausiu? Apgausiu tik pati save“, – teigia M. Pilkauskaitė.
Po tokių minčių, Margaritai ir prasidėjo didžioji kova su savimi, tačiau padariusi pratimus, jausdavosi laiminga, ištesėjusi sau duotą žodį. Už pasiektus rezultatus per mėnesį laiko, taip pat neliko nepastebėta kitų iššūkyje sportuojančių žmonių.
„Mėnesio gale, iš visų iššūkyje dalyvavusių dalyvių mes rinkdavome tuos, kurie pasiekė geriausią rezultatą. Tai tą mėnesį man irgi pasisekė būti įvertintai ir gavau, jeigu gerai prisimenu, prizą už trečią vietą – 200 eurų“, – juokiasi mokytoja.
Per vieną mėnesį netekusi beveik 8 kilogramų, Margarita pasakoja, kad iššūkyje nebedalyvavo, nes suprato, kad sportuoti gali ir pati. Todėl sulėtinusi tempą pradėjo domėtis mityba, tačiau kliūtimi tapo grįžimas ir vėl prie įprastos rutinos:
„Po iššūkio galvojau, kad sulėtinsiu tempą, tačiau ir vėl grįžau prie buvusio gyvenimo ritmo, tačiau vis tiek šiek tiek judėjau. Ne kasdien, bet kas kokias dvi dienas. Manęs daug kas klausė, kokius pratimus daryti, tai aš atsakydavau ir vis dar sakau, kad padaryk bent penkis pritūpimus per dieną ir tai jau bus judėjimas link disciplinos, tos valios ugdymo. Praleidusi vieną mėnesį be iššūkio, aš ir vėl į jį grįžau, į tą sporto bendruomenę ir taip prasidėjo tas mano kelias.“
Motyvuoja bendraminčiai
Visgi, sporto iššūkiai nebuvo tai, ko Margaritai reikėjo, todėl nustojusi po kelių mėnesių dalyvauti juose, vėl pasinėrė, kaip ji pati teigia, į „linksmųjų kalnelių“ maratoną.
„Tai, kiek sveriu dabar yra penkių metų įdirbis, nors gal tiksliau pasakius per pastaruosius tris metus, nes pirmieji du metai būdavo tai plius aštuoni, tai minus penki ir taip toliau per tuos linksmuosius kalnelius, kuomet numeti ir viskas vėl sugrįžta. Galiu sakyti, kad toji disciplina atsirado tik trečių metų gale“, – aiškina moteris.
Supratusi, kad ėjimui į sporto klubą nereikia nei naujos aprangos, nei brangių sportinių batelių, Margarita ir vėl pradėjo sportuoti savarankiškai. O pritrūkusi valios ją atrado palaikyme:
„Jeigu per dieną padarei 10 pritūpimų – jau gerai, padarei 10 atsispaudimų, irgi gerai. Gal aš čia taip save psichologiškai ruošiau, nes smegenys suprasdavo, kad pajudėjau. Nuo mano sporto pradžios jau buvo praėję pustrečių metų, kai aš atėjau į sporto bendruomenę. Supratusi, kad be palaikymo aš viena ilgai nepatempsiu ir jeigu noriu dar geresnių rezultatų, aš turiu susirasti žmones, kurie mane lydėtų šiame kelyje. Nes viena, kiek galėjau ėjau per tuos kalnelius, tačiau, visgi, supratau, kad viena nepasieksiu tikslo, nes palaikymas yra ta varomoji jėga ir motyvacija.“
Anot M. Pilkauskaitės, susiradusi sporto bendraminčių ir vėl atkakliai įniko į sportą bei pradėjo domėtis sveika mityba, todėl dabar moteris gali didžiuotis, kad taip, žingsnis po žingsnio sportas tapo jos gyvenimo būdu. Margarita taip pat juokiasi, kad tuo metu jai visi aplinkiniai atrodė tarsi atletai.
„Norėjau lygiuotis į kitus, imti pavyzdį iš jų, kad mano ta fizinė ištvermė didėtų. Pradėjau domėtis ir mityba, ko nevalgyti ir ką valgyti. Sunkiausias galbūt ir buvo mitybos etapas, nes sunku buvo ne pradėti, o apskritai keisti savo požiūrį, neieškoti ypatingų dietų, o paprasčiausiai stebėti kiekius, maisto kokybę: ar tai yra tuščios kalorijos, kuriomis įgauni energijos, bet viskas nueina į kūną, ar ne.
Tai jei taip nutikdavo, sau sakydavau, kad būk maloni, bet gal jau šiandien nebevalgyk tuomet. Visada maniau, kad reikia specialisto, kuris būtinai suderintų mitybos planą, derintų produktus. Tačiau suvokiau, kad to aš visą gyvenimą tikrai nesilaikysiu, nes mano pagrindinė taisyklė – daryk tai, ką darysi ir likusį gyvenimą“, – pasakoja daugiau nei trisdešimt kilogramų numetusi Margarita.
Sąmoningas maisto kontroliavimas
Laikydamasi tokios taisyklės, moteris nei karto nesimaitino pagal mitybos planą ar paskirtą dietą, nes maistą reguliavo pati, stebėdama savus poreikius.
„Labai sunku atsakyti kitiems, kokia yra mano mityba, bet kaip aš sakau, ji – sąmoninga. Reikia žiūrėti, ką dedi į burną. Pavyzdžiui, jeigu aš noriu saldumynų, tai juos ir suvalgysiu, tačiau jeigu pastebiu, kad kiekvieną dieną prie kavos puodelio tai bandelė, tai pyragas, vadinasi – viskas, užtenka. Taip nepaleidžiu to sąmoningumo ir atvykusi į parduotuvę aš galvoju, ką noriu ir ką valgysiu. Taip viskas nutinka tiesiog automatiškai.
Kitas dalykas, be galo svarbus yra – kalorijų išeikvojimas. Reikia stebėti save, kiek tą dieną išeikvoju energijos ir kiek jos gaunu su maistu, nes jeigu jas viršijame, jų nesudeginame – viskas eina į svorį“, – sako iš Panevėžio kilusi, tačiau Vilniuje gyvenanti moteris.
Pasiteiravus, kaip tvarkosi su užklumpančia saldumynų manija, kuomet yra be galo sunku atsispirti tą minutę, jų užsimanius, Margarita nusijuokia, kad jų neatsisako, tačiau dėl to savęs griežtai nebaudžia.
„Prieš porą savaičių darbe turėjau labai daug darbo, įvairių susitikimų, tai buvau nupirkusi pusę kilogramo saldainių, o jie tokie nesveiki, karameliniai, su įdaru. Tai aš, vienu prisėdimu, suvalgiau tą pusę kilogramo jų. Manęs dėl to sąžinė negraužia, nes taip nutinka ne taip dažnai, o tuomet, kada pati to noriu. Sakoma, kad kai žmogus kažko labai nori, jam tada į kūną neina, nes jis to nori sąmoningai. Žinoma, nekalbu apie tą nesąmoningą, emocinį valgymą. Valgydama tuos saldainius, mačiau tą augančią krūvą popierėlių ir kaip ji didėjo, bet to norėjo mano organizmas, o jei jis kažko nori – tai aš taip ir darau“, – šypsosi Margarita.
Visgi, pasak mokytoja dirbančios moters, svarbu nepamiršti jausti savo kūno, o persivalgius, kitą dieną leisti kūnui atsistatyti, atlaisvinti organizmą: „Reikia išmokti stebėti savo kūną, o to išmokstame, kad ir kaip banaliai beskambėtų, tik stebėdami jį.“
Moteris taip pat tikina, kad per tiek laiko išmoko nuspręsti, kas tinka jos organizmui, o kas ne.
„Šita kelionė tikrai nėra lengva, nes galbūt tikrai yra lengvai laikytis mitybos plano, kurį kas nors sudarė, pasisverti produktus ir juos suvalgyti. Bet tas ir yra blogai, kad tai yra laikina. Kai suvokiau, kad per tą kūno stebėjimą įvyks pokytis, o jis ir įvyko – man nebeliko jokių klausimų, ką toliau daryti. Reikia stebėti kūną, kaip jis jaučiasi, žiūrėti nuo ko tinsta, apsunksta ir atsirinkinėti maisto produktus pagal tai, ko jam reikia, kas tinka, o kas – ne“, – aiškina M. Pilkauskaitė.
Sulieknėjus atsirado vietos svajonių pildymui
Ne kiekvienas žmogus galėtų pasididžiuoti, kad per įgautą patirtį dabar gali išmokti mylėti save, nebijoti keisti to paties ir vaikus. Įkūrusi „Varnų salos“ mokyklą vaikams, Margarita ten dabar akcentuoja vaikams, kad visas gyvenimas priklauso tik nuo jų pačių rankų.
„Kaip sakau, kad lengvesnis kūnas, tai ir svajonės paprasčiau pildosi. Su 109 kilogramais nežinau, ar būčiau ant pačiūžų stovėjusi kaip dabar, ar galėčiau pakelti koją, pasilenkti. Atsiradus daugiau sporto ir sąnariai pasidarė sveikesni, taip pat galiu pildyti svajones toliau. Taip ir buvo, kad mokykla atsirado, kuomet būdama savimi, judėdama, norėdama parodyti pavyzdį kaip galiu keistis, galiu įkvėpti ir mokinius, rodyti jiems, kad gyvenimas priklauso mums“, – pasakoja apie „Varnų salos“ atsiradimą Margarita.
Moteris taip pat teigia, kad mokiniams didelę įtaką turi ne tik jų aplinka, namai, tačiau ir tai, kokias vertybes jiems teigia mokytojai. Todėl moters įkurtoje mokykloje vaikams daugiausiai akcentuojama, kad gyvenime nėra svarbu nei kiek tau metų, nei kaip atrodai.
„Pas mus laukiami visi vaikai: ir laimingi, ir nelaimingi, nes norime jiems parodyti, kad gyvenimas priklauso nuo mūsų pačių. Savo pavyzdžiu aš jiems galiu tą pasakoti, nes tai ne kažkas kitas, ne kažkoks specialistas jiems tai pasakoja, o aš, būdama atvira ir paprasta. Pasakoju vaikams kaip įveikti tuos sunkumus, nes mokykloje vaikams tenka mokėti priimti kitus, su kuriais galbūt jie nenori būti“, – aiškina M. Pilkauskaitė.
„Varnų salos“ mokykla išskirtina dar ir tuo, kad čia kiekvienam vaikui yra skiriama laiko tiek, kike jam reikia, o ir kiekvienas taip pat yra išgirstas, atliepti jų poreikiai:
„Nesame kažkokia išskirtinė mokykla, bet mūsų veikloje atsispindi pagrindinės vertybės: laisvė, atsakomybė, atvirumas ir džiaugsmas gyvenimui, nes džiaugdamiesi, būdami laimingi, mes galime labai daug pasiekti akademinėje arba savo mėgstamoje srityje.“
Būdama šiuo metu laiminga, moteris juokiasi, kad dabar jos svajonė yra išmokti dailųjį čiuožimą, kaip jį yra įvaldę Margarita Drobiazko su Povilu Vanagu.
„Jau antri metai kaip vaikštau į treniruotes mūsų suaugusiųjų grupėje, kur trenerė veda tuo keliu. Jau sukuosi ir tam tikrus junginius, judesius, šuoliuką galiu padaryti. Žinoma, dar neprofesionaliai, bet jeigu aš jau per metus sugebėjau pasiekti tokį rezultatą, vadinasi, kiekvienas gali pasiekti tam tikro rezultato. Tik su vienintele sąlyga – turi būti priėmęs save ir tikėti savimi. Tai ir mokykloje tas pats yra, kad visi vaikai yra mokomi priimti save ir stengtis atskleisti savo visą potencialą, kurį turi. Vaikai yra tie, su kuriais reikia ir apie emocijas kalbėti, ir apie savęs pažinimą, suvokimą, kur mes esame, ką darome“, – šypsosi Margarita Pilkauskaitė.
