Atėjus metui atversti naują lapą ir dėliotis mintis apie sekančią 3 serijos modelio kartą, BMW vadovai į pagalbą pasitelkė ne vieną, bet du talentingus dizainerius: Iš Honkongo kilusį Pinky Lai ir iš Austrijos kilusį Boyke Boyer, kurie panoro būsimą 3 serijos BMW modelių šeimyną suprojektuoti skiriant didžiulį dėmesį aerodinaminėms savybėms.
Būtent dėl dizainerių sprendimų 3 serija išgyveno tikrą eksterjero dizaino revoliuciją. Kvadratines ir elementarias formas pakeitė ne tokios grubios, bet vis dar vokiškai santūrios linijos. Be to, naujos kartos modelio ratų bazės ilgis buvo ištemptas nuo 2,57 metro iki net 2,7 metro! Kokiu tikslu? Dėl noro sukurti automobilį, kuriame antra sėdynių eilė būtų naudinga įvairaus sudėjimo ir ūgio keleiviams, bet visai tai – labai nuobodu.
Naujoviški sprendimai
Sulig „E36“ kartos modelio pasirodymu BMW sugrąžino kompanijai itin svarbų dizaino elementą. Po labai ilgos pertraukos priekiniai, apvalūs automobilio žibintai buvo uždengti atskiru stikliuku, šoniniai veidrodėliai tapo gerokai mažesni ir leidžiantys automobiliui lengviau skrosti oru ir galiausiai – automobilis tapo truputėlį sunkesnis. Lengviausia automobilio versija svėrė 1140 kilogramų, tačiau tai buvo neišvengiama, nes naujesnis automobilis turėjo būti sunkesnis ir turėti daugiau malonių žaisliukų.
Gausi komforto įranga, be abejonės, buvo labai svarbus kriterijus kuriant naujos kartos modelį, tačiau BMW inžinieriai tikrai nenorėjo atsisakyti šios markės automobiliams būdingo išskirtinumo – vairavimo malonumo.
Kai atėjo metas projektuoti „E36“ pakabą, BMW inžinieriai į automobilį įdiegė „MacPherson“ kolonas priekyje ir modernią, penkių svirčių daugiasvirtę galinę pakabą. Suderinus šias pakabos sistemas su elektronine stabilumo sistema, „ABS“ ir itin standžiu kėbulu, vokiškas sedanas (ar bet kuris kitas kėbulo tipas) siūlė puikias važiavimo manieras apie kurias analogai iš „Audi“ ar „Mercedes-Benz“ galėjo tik pasvajoti.
Už vairavimo malonumą teikiančių važiavimų savybių taip pat slypėjo keletas įdomių inžinierių sprendimų. Vienas įdomiausių – specialistų noras sukurti automobilį, kuris galėtų sumažinti susidūrimo su pėsčiuoju pasekmes. Šio tikslo ir noro pasekmė – priekiniai buferiai, galintys atlaikyti smūgį iki 15 km/val. Tokiu būdu jie nesulūždavo ir nesužeisdavo pėsčiojo.
Investicijos į variklių gamą
Automobilių kūrimo laikotarpis šiai dienai trunka nuo trijų iki penkerių metų, ir jis vis trumpėja dėl inovatyvių technologijų, kurių dėka automobilių prototipai gali būti bandomi virtualiame pasaulyje ir tik paskutiniame etape išvažiuoja į bendro naudojimo kelius.
Tuo tarpu „E36“ kartos modelis kūrimo stadijoje išbuvo žymiai ilgiau. Automobilio kūrimo darbai prasidėjo 1981 metais ir truko iki pat 1989 metų vasaros, kai BMW inžinierių komanda pasiekė itin svarbų tašką – automobilių bandymus realiame pasaulyje.
BMW siekdama kuo greičiau pradėti serijinę automobilio gamybą, iš pradžių į 3 serijos BMW montavo keturių cilindrų variklius, kurie jau ne vienerius metus puikiai tarnavo „E30“ kartos modeliuose, tačiau tai – buvo mažytė smulkmena.
Daugelį maloniai nustebino netikėtas „M50“ variklio debiutas. Tai buvo visiškai naujas 6 cilindrų agregatas, kuris pasižymėjo dvejomis, džiuginačiomis savybėmis. Pirmoji – sukimo momentas buvo išvystomas pakankamai plačiame sūkių diapazone. Antroji – šešių cilindrų variklio apetitas degalams buvo gerokai mažesnis negu analogų iš konkurentų stovyklų. Būtent dėl šių dviejų savybių daugelis automobilių tema rašančių žurnalistų „BMW 325i“ modifikacijai nuolatos skirdavo nugalėtojo taures ir neslėpdavo savo simpatijų Vokietijoje gimusiam automobiliui.
Kokybės paieškos
Vokiškas automobilis – kokybiškas automobilis. Deja, to nesinorėjo pasakyti apie pirmuosius „E36“ kartos automobilius. Pirmoji, didžioji pagamintų automobilių partija, turėjo net keletą skirtingų ir labai nemalonių trūkumų.
Daugelis skundėsi, jog iš variklio skyriaus sklido įvairūs pašaliniai garsai. Vėliau pasirodė pranešimų apie sparčiai plintančius korozijos židinius arba staiga nebeveikiančiu vairo stiprintuvu. BMW siekdama suvaldyti situaciją, atpirko visus, defektų turėjusius automobilius ir kaip reikiant davė pylos kokybę užtikrinančio departamento darbuotojams.
Į panašią situaciją, beje, buvo patekusi ir „Audi“. 1994-aisiais metais pasirodžiusi „Audi 80“ ir „Audi 90“ modelių pamaina buvo peikiama dėl įvairiausių problemų. Pradedant nuo prastai funkcionuojančių variklių iki paralelinėje visatoje veikusios elektronikos.
Dvejopas saugumas
Automobilių saugumas – pamatinė visų modernių automobilių kūrimo savybė. Netradiciniai, sudėtingi sprendimai įtakoja ne tik kaip automobilis atrodys po avarijos. Tad jeigu šiandien mes neįsivaizduojame be tradicija tapusių saugumo bandymų, 1990-aisiais automobilių saugumo bandymai buvo gerai žinoma tik „Mercedes-Benz“ ir „Volvo“ kompanijose.
Vis dėlto, tai nereiškia, jog Lietuvoje visų mylimas modelis neturėjo praeiti „Euro NCAP“ saugumo bandymų. Pagal tuometinę „Euro NCAP“ metodiką „E36“ kartos modelis gavo tik vieną saugumo žvaigždutę. Nuviliantis rezultatas, ar ne? Galbūt, bet nereikėtų užmiršti, jog automobilio kūrimo darbai prasidėjo devinto dešimtmečio pradžioje, o „E36“ saugumo bandymai buvo atlikti 1997-aisiais. Vis dėlto, kuomet „Auto Motor und Sport“ leidinys atliko 3 serijos saugumo bandymus 1991-aisiais ir 1994-aisiais metais, vokiškas sedanas saugumo bandymuose pasirodė stebėtinai gerai.
Elektrinis eksperimentas
Benzininiai ir dyzeliniai varikliai buvo 3 serijos modelių šeimos pagrindas. Nors didžioji dauguma 3 serijos modelių iš gamyklos išriedėdavo turėdami benzininį variklį, tačiau BMW inžinieriai tikėjo, jog netolimoje ateityje prie dviejų kuro rūšių galėsime pridėti dar vieną.
„E36“ buvo vienas iš daugelio automobilių, kurio pagalba BMW inžinieriai pradėjo eksperimentuoti su elektromobiliais. Pavyzdžiui, pirmasis elektrinis „E36“ prototipas turėjo 61 arklio galią išvystantį motorą, kuris automobiliui 50 km/val. greitį leisdavo pasiekti per 8 sekundės.
Pirmasis bandymas, akivaizdu, nebuvo vertas pagyrų, tačiau tai neprivertė BMW specialistų sustoti. Tarp 1992 ir 1996 metų BMW sukūrė net 25 elektrines 3 serijos modelio versijas, iš kurių net šešios buvo naudojamos Bavarijos apskrities darbuotojai. Tuo tarpu likusieji egzemplioriai buvo išsiųsti į Riugeno salą, kurioje buvo atliekami įvairūs bandymai su elektros pavara ir baterijomis siekiant gauti kuo daugiau informacijos ateities projektams.
Sukauptos patirties ir žinių demonstracija įvyko 1995-aisiais, kuomet BMW pristatė tobulesnę elektrinę trečiuko versiją, kuri, vėlgi, per sekančius dvejus metus net kelis kartus praėjo atnaujinimo etapą. Pati paskutinė elekromobilio versija turėjo „net“ 29 kWh talpos bateriją ir nuo 0 iki 60 km/val. galėjo įsibėgėti per 5 sekundes ir su pilnai įkrautomis baterijomis įveikti 135 kilometrų distanciją.
Kelio pabaiga
Nuo 1998 metų vasario, itin populiari „E36“ kartos 3 serija palaipsniui užleido savo vietą gerokai modernesniam įpėdiniui – „E46“ kartos automobiliui. Nors daugelis gamintojų seną modelį iš prekybos išima tą pačią akimirką, kai pasirodo naujasis, BMW pasielgė priešingai.
Iš pradžių buvo nutraukta sedano serijinė gamyba. Vėliau, palaipsniui iš serijinės gamybos pasitraukė ir kitos versijos: universalas, kupė, kabrioletas ir galiausiai, 2000 metų rugsėjo mėnesį, ne visų mylimas hečbekas.
Per dešimtmetį trukusią gamybą, BMW į viso pasaulio kelius išleido 2,745,773 trečiosios serijos vienetus. Prie šio įspūdingo pasiekimo prisidėjo BMW sprendimas automobilį gaminti ne tik Vokietijoje, bet ir Jungtinėse Valstijose, Pietų Afrikos Respublikoje, Urugvajuje, Meksikoje, Egipte ir netgi Tailande.
