Idlibe susikaupė didelės opozicijos ir džihadistų smogikų likučių pajėgos, kurioms trauktis jau nebėra kur. Prasidėjus Rusijos ir Sirijos puolimui, gresia milžiniška humanitarinė katastrofa dėl „paskutinio įtvirtinimo“ teritorijoje įsikūrusių 3 mln. gyventojų, kurių didžioji dalis bus priversta bėgti iš karo zonos į Turkijos pusę.
Deeskalacijos iliuzija
Po 2016-aisiais kritusio opozicijos kontroliuojamo Alepo Idlibas lieka paskutine Sirijos valdžios nekontroliuojama „Astanos trejeto“ (Rusijos, Irano ir Turkijos) deeskalacijos zona iš buvusių keturių. Anksčiau sukurta deeskalacijos zonų sistema turėjo, bent jau to buvo tikimasi, įšaldyti konfliktą, sumažinti žmonių kančias ir gauti atsikvėpimo laiko politiniam sprendimui pasiekti.
Tačiau tai pasirodė tik iliuzija. Neturėdami pakankamai žmonių kovoti keliais frontais, rusai užsikabino deeskalacijos zonų idėjos, kurią pirmą sykį JT pasiūlė dar 2014-aisiais.
Maža to, po „Islamo valstybės“ sutriuškinimo Mosule, rusai pradėjo suprasti, kad kol jie kovojo su opozicijos pajėgomis tarp Alepo ir Damasko, JAV palaikomos demokratinės pajėgos greitai užėmė naftos turtais pasižyminčias ISIS teritorijas Rytuose.
Dėl šios priežasties Maskva nusprendė pasinaudoti proga ir įšaldyti konfliktą su Sirijos opozicija, kad galėtų aplenkti JAV koalicijos remiamas pajėgas ir užimti kaip įmanoma daugiau islamistų nebekontroliuojamos teritorijos. Įtakos zonų tarp JAV ir Rusijos riba tapo Eufratas.
Kai tik paaiškėjo, kad karas su ISIS jau eina į pabaigą, Rusija grįžo prie Sirijos opozicijos spaudimo strategijos, dar prieš išbandant kokį nors politinį sprendimą. Buvo užpulta ir užimta deeskalacijos zona Gutoje netoli sostinės Damasko.
Po to Rusija ir režimo pajėgos pajudėjo į Homso provinciją šiaurėje, o dar vėliau į Dereją ir El Kuneitrą pietvakariuose, netoli Izraelio užimtų Golano aukštumų.
Šimtai tūkstančių opozicijos smogikų ir ISIS likučiai susirinko Idlibo provincijoje, kuri buvo paversta į visų opozicijos pajėgų, ir dar mažiausiai dviejų milijonų pabėgėlių, susibūrimo vietą. Visi jie dabar gyvena laukiančios paskutinės kovos nuotaikomis.
Kuo Idlibas skiriasi nuo kitų?
Nepaisant to, kad Sirijos prezidentas Basharas al Assadas, vos baigęs reikalus šalies pietvakariuose, nurodė kitu savo tikslu Idlibą, jo puolimas nebus taip paprastai įgyvendinamas.
Idlibas yra šešių tūkstančių kvadratinių metrų teritorija, kurioje gyvena apie tris milijonus žmonių. JT perspėja, kad šio regiono puolimas priverstų 2,5 mln. žmonių pajudėti į Turkijos pasienio pusę ir išprovokuos didžiulę humanitarinę krizę.
Idlibe taip pat yra ir 60 tūkst. gerai parengtų opozicijos smogikų. Su „al Qaeda“ siejamos „Tahrir al-Sham“ grupuotės parėjimas į šią teritoriją dar labiau apsunkina situaciją. Daugiau nei 12 tūkst. jos narių kontroliuoja didelę Idlibo dalį. Jie prisiekė kautis iki pat galo.
Rusija, Iranas ir Sirijos režimas tuo naudosis kaip pretekstu pulti, remiantis JT rezoliucija, pagal kurią „Tahrir al-Sham“ yra pripažinta teroristine grupuote. Jiems trauktis jau nebėra kur, todėl laukiama, kad puolimo atveju šios opozicinės grupuotės priešinsis itin aršiai.
Maža to, Turkija yra išdėsčiusi savo pajėgas 12-oje stebėjimo postų Idlibe, kurie ten buvo išdėstyti siekiant užtikrinti Astanos susitarimų vykdymą. Be išankstinio susitarimo bet koks Rusijos palaikomas puolimas gali išprovokuoti konfliktą tarp šių trijų pusių.
NATO šalis Turkija jau perspėjo, kad Idlibo puolimas gali tapti paskutiniu vinimi Astano susitarimo palaidojimo procese. Dabar Turkija ir Rusija vykdo aktyvias derybas, kad nebūtų išprovokuotas plataus masto konfliktas.
Trys scenarijai
„Al Jazeera“ pateikia tris galimus Idlibo ateities variantus. Pirmasis numato, kad Turkija ir Rusija susitaria išsaugoti deeskalcijos zoną Idlibe, su sąlyga, kad Turkija užsiims džihadistų problema. Per paskutinius keletą mėnesių Turkija bandė įtikinti šiuos smogikus išsivaikščioti ir prisijungti prie Turkijos palaikomų Laisvosios Sirijos armijos pajėgų.
„Tahrir al-Sham“ gretose kovojantiems užsieniečiams buvo pažadėta suteikti teisę laisvai palikti regioną. Tačiau šios pastangas nedavė norimo rezultato. Praėjusią savaitę nusivylusi Turkija šią grupuotę pavadino teroristine, ir perspėjo apie galimus karinius veiksmus prieš ją.
Jeigu Turkija sutiktų imtis priemonių prieš „Tahrir al-Sham“, tai gali padėti išvengti Rusijos puolimo Idlibe ir pasiekti politinį susitarimą dėl Sirijos ateities.
Jeigu Turkija nesusitvarkys su „Tahrir al-Sham“, tai gana tikėtinas tampa antrasis scenarijus. Šiuo atveju galima tikėtis Rusijos ir Sirijos pajėgų puolimo, nukreipto prieš smogikų kontroliuojamas teritorijas, taikantis į pavienius objektus. Tokius kaip pagrindinė šalyje prekybos magistralė M5 ar šalia Rusijos karinių bazių Sirijoje esantys smogikų įtvirtinimai, iš kurių yra vykdomi išpuoliai.
Trečiasis ir pats blogiausias scenarijus – totalus Idlibo puolimas. Šiuo metu toks scenarijus yra mažai tikėtinas, nes itin brangiai kainuos tiek politine, tiek ir karine prasme. Tai taip pat reikštų garantuotą humanitarinę katastrofą, masinę pabėgėlių krizę ir didžiulius nuostolius. Tai sugriautų beužsimezgantį Rusijos ir Turkijos bendradarbiavimą ir nubrauktų visą ligšiolinį taikos derybų procesą.
Tai taip pat itin pablogintų Rusijos-Europos santykius, nes reikštų naują pabėgėlių bangą. JAV taip pat perspėjo dėl masinio Idlibo puolimo ir pareiškė, kad įsikiš, jeigu bus panaudotas cheminis ginklas.
Galų gale, tai prieštarautų naujai Rusijos strategijai, siekiančiai sugrąžinti Sirijos pabėgėlius namo ir pradėti šalies atstatymo procesą su Europos ir Persijos įlankos šalių pagalba.
Tik pasibaigus Teherane vyksiančioms deryboms paaiškės, kurį iš iš šių trijų scenarijų pasirinks šalių lyderiai, ir taip nuspręs Idlibo likimą – diplomatinį ar karinį.
„Al Jazeera“ pažymi, jog galima „su atsargiu optimizmu“ prognozuoti, jog bus pasirinktas ne totalaus karo variantas. Tačiau tam įtaką daro tik tai, jog visos šalys jau yra pavargusios nuo karo veiksmų, o ne todėl, kad derybose dalyvaus iškilūs diplomatai.
