Agnieška, kaip ir priklauso, kruopščiai dalyvavo gimdos kaklelio prevencinėje programoje – patikrinimo metu ir buvo aptikti ikivėžiniai pakitimai, o galiausiai diagnozuota onkologinė liga.
Nusikelkime į 2020 metus. Sausio mėnesį moteris pagimdė antrą vaiką, praėjus trims mėnesiams turėjo apsilankyti pas gydytojus ir pasitikrinti, tačiau lyg tyčia prasidėjo pandemija ir karantinas – patikrinimą teko atidėti. Ji pasakoja, kad jautėsi gerai, tad šio fakto per daug nesureikšmino.
Vėžį aptiko paprasto patikrinimo metu
Ji dar planavo, galbūt reikėtų apsilankyti ir pasitikrinti tų metų vasarą, nes ribojimai buvo atlaisvinti, tačiau per galybę planų pasimiršo. Slinko dienos, mėnesiai, metai ir 2021 m. pavasarį ji sulaukė žinutės su priminimu, kad metas vėl pasitikrinti pagal prevencinę programą.
„Prieš trejus metus buvau pasitikrinti, nuėjau dar kartą, tuo pačiu pasitikrinau ir po gimdymo, nesvarbu, kad jau buvo praėję metai. Padarius tyrimą gydytoja pasakė, kad dėl rezultatų paskambinčiau po savaitės.
Paskambinus iš karto pasakė, kad rezultatas blogas ir kad ateičiau dar kartą pasidaryti mokamą tyrimą, nes jis yra tikslesnis. Pasidariau jį po savaitės ir atsakymas atėjo lygiai toks pats – blogas“, – prisimena pašnekovė.
Nors teko palaukti, rugsėjo mėnesį buvo atlikta gimdos kaklelio konizacijos operacija, paimta biopsija ir tąkart gydytojas pasakė prabėgus dviem-trims savaitės patikrinti e-sveikatą – ten ras atsakymus.
„Jau sekančią savaitę gavau skambutį iš poliklinikos, kad ateičiau, nes gydytojas nori su manimi pasikalbėti. Sakiau, kad įkeltų atsakymą į e-sveikatą, bet pasakė griežtą ne – turėjau ateiti. Pokalbis nenuteikė gerai, bet tai priėmiau ramiai.
Apsilankius gydytojas man pasakė: „Jums piktybinis vėžys“, dėl stadijų nieko nepasakė, bet liepė skubėti į Nacionalinį vėžio institutą (NVI). Šią žinią priėmiau labai ramiai, gydytojas net dar kartą perklausė, ar tikrai supratau, ką man pasakė – atsakiau, kad supratau, bet buvau labai rami, nežinau, kodėl – gal buvau šoko būsenoje“, – kalbėjo A. Šimkevič.
Jaučiamų simptomų nesureikšmino
Toliau sekė įvairūs tyrimai NVI ir, kaip sako moteris, su kiekvienu tyrimu stadija vis augo, kol galiausiai paaiškėjo – liga pažengusi iki trečios stadijos. Ši žinia buvo it perkūnas iš giedro dangaus – tuomet atrodė, kad jaučiasi gerai, neturi jokių nusiskundimų.
Tik šiandien žvelgdama atgal Agnieška teigia suprantanti, kad kūnas siuntė tam tikrus signalus. Pavyzdžiui, prabėgus metams po gimdymo ėmė staiga kristi svoris, tačiau to nesureikšmino, nes po pirmojo gimdymo įvyko kone lygiai taip pat.
Kankindavo ir pastovus galvos skausmas bei silpnumas, bet būnant namuose su dviem mažais vaikais tai atrodė kaip nuovargio požymis. „Simptomų, kurie priverstų galvoti, kad reikėtų nukeliauti pas gydytojus, tikrai nebuvo“, – apibendrina ji.
Gydymą Agnieška pradėjo 2021-ųjų lapkričio pradžioje. Tris mėnesius ji kasdien keliavo į NVI, kaip pati sako, kaip į darbą – kiekvieną dieną buvo taikoma radioterapija, kas savaitę – chemoterapija.
Prisimindama gydymo laikotarpį, moteris atvirauja – nors jis nebuvo lengvas fiziškai, ji jautėsi rami. Ji matydavo žmones, kurie skaičiuodavo kiekvieną kapsinčios chemoterapijos lašą su ašaromis akyse, tačiau pati savęs niekada negailėjo, verčiau atsinešdavo kompiuterį ir pažiūrėdavo filmą ar nuveikdavo ką kito.
„Gydymas nebuvo lengvas – iš penkių paskirtų chemoterapijų gavau tik keturias. Susipažinau su ne viena jauna mergina, joms gydymas praeidavo lengviau, o man buvo labai blogai, dvi-tris dienas ir pykino, ir galva svaigo, ir nieko nesinorėjo.
Bet man vis tiek buvo keista, kai visų artimųjų, draugų, pažįstamų, sužinojusių apie diagnozę, akyse matydavosi didelis nerimas. Aš visą laiką sakiau: „Ko jūs pergyvenate? Juk viskas bus gerai. Aš nuo pat pradžių galvojau, kad tai yra gyvenimo man duotas iššūkis, kurį turiu įveikti, nes tokie iššūkiai skiriami tik stipriausiems“, – pasakojo A. Šimkevič.
Į chemoterapiją – su kompiuteriu
Agnieška sako neieškojusi daug informacijos apie savo ligą, tik trumpai pasidomėjusi, nes viskas buvo nauja ir nežinoma, tačiau labiausiai įsiminė perskaityta statistika: diagnozavus trečios stadijos gimdos kaklelio vėžį, išgyvena viena iš 10 moterų.
Gydymo metu užsimezgė ne viena pažintis su likimo sesėmis, kurios gydymą buvo pradėję anksčiau, o pasipylus žinutėms, kad viena jau pasveiko, kita jau pasveiko, džiaugsmas persipynė su baime: o kas, jeigu ji bus dešimtoji?
Visiškai akis atvėrė baigus gydymą ištarti gydytojo žodžiai, kad dabar reikės tris mėnesius laukti ir atlikus tyrimus paaiškės, ar gydymas suveikė.
„Po paskutinės procedūros man pasakė: „Eikit“. O kas toliau? Man pasakė eiti ir gyventi, bet ką tai reiškia? Kas dabar bus? Kai man pasakė, kad reikės laukti tris mėnesius, atėjo suvokimas, kas iš tiesų įvyko mano gyvenime.
Sunku išlaukti tuos tris mėnesius, o sunkiausia – laukti tyrimų atsakymų. Jų reikėjo laukti penkias dienas, internete galėjau prisijungti savitarnoje ir pažiūrėti, ar dar nėra atsakymų – penkias dienas tikrinau kas penkias minutes, netgi atsikeldavau naktį pažiūrėti, gal ji jau yra. Nežinomybė yra didžiausia našta“, – atvirauja moteris.
Gydymas buvo sėkmingas – vėžys įveiktas, dar labiau sustiprėti padėjo imunoterapija dendritinėmis ląstelėmis. Tačiau ir šiandien įžengus į chemoterapijos skyriaus koridorius, supykina vien nuo kvapo, nors daugeliui atrodo, kad jokio kvapo ten nėra. Iki šiol kas tris mėnesius einant tikrintis širdyje kažkas suspurda.
„Čia atėjus visada aplanko mintys, kad daugiau niekada gyvenime nenorėčiau to patirti. Tai, ką perėjau, buvo be galo sunku, nes vaikai buvo labai maži. Visada sakiau, kad vyras, mano antra pusė, jeigu kartais manęs neliktų, galėtų susirasti porą, bet nė viena moteris nepamils mano vaikų taip, kaip juos myliu aš“, – gydymo metu kamavusias mintis prisiminė Agnieška.
Turi svarbią žinią – ragina visus tikrintis
Nerimo šešėliai kartais dar persekioja, tačiau visą šį iššūkį moteris vertina kaip gyvenimišką pamoką – dabar visai neberūpi smulkmenos, kurios anksčiau erzindavo, ir daug svarbesnis tapo laikas su pačiais brangiausiais žmonėmis:
„Dabar gyvenimo kaina yra labai brangi ir kai esi ant slenksčio, kai gali gyvenimo netekti, pradedi viską vertinti kitaip. Stengiuosi su artimaisiais praleisti kuo daugiau laiko kartu, padovanoti kuo daugiau ne materialinių dalykų, o emocijų ir prisiminimų.“
Per visą gydymo laikotarpį ji matė visokių likimų žmones, todėl prieš kurį laiką savo istorija pradėjo dalintis garsiai socialiniuose tinkluose, galvodama, kad jei bent vieną moterį paskatins pasitikrinti – tai jau bus laimėjimas, tačiau žinutė pasklido plačiau nei tikėjosi.
Ir dabar, dalindamasi savo istorija, ji ragina nenumoti ranka į sveikatą ir pasitikrinti, dalyvauti visose priklausančiose prevencinėse programose, nes paprastas tyrimas gali padėti išvengti juodžiausio scenarijaus.
„Džiugu, kad daug merginų parašė, po mano istorijos pasidalinimo užsirašė ir pasitikrino. Kažkam rado nežymius pakitimus, kažkam nerado nieko, bet jos dabar gali ramiai gyventi. Visas skatinu tikrintis pagal visas programas, ne tik jaunas merginas, bet ir vyresnius žmones, nes sveikata yra brangiausia, ką turime ir jos nenupirksi už jokius pinigus.
O jei atsidūrėte tokioje situacijoje, kokioje buvau aš, iš karto savęs nenurašykite, kovokite už gyvenimą, nes tai tikrai įmanoma – aš esu to pavyzdys“, – įkvepiančia žinute dalijasi A. Šimkevič.
