Evelina atvirai sako – ši diagnozė buvo it perkūnas iš giedro dangaus, nes sveikata niekada nesiskundė, jei ir užklupdavo kosulys ar sloga, labai greitai pasveikdavo, o ir pirmieji požymiai, kad smegenyse – navikas, pajuto likus vos kelioms dienoms prieš atsiduriant ligoninėje.
„Prieš tai nebuvo visiškai jokių simptomų, nors ketvirta stadija, ne pati agresyviausia pagal smegenų vėžio tipus, bet viena iš agresyvių formų. Liūdniausia, kad tik ketvirtoje stadijoje, kai navikas išaugo tiek, kad pradėjo spausti smegenis, pasireiškė simptomai“, – kalbėjo moteris.
Smegenų vėžį išdavė šie simptomai
Pirmasis požymis, pradėjęs kankinti likus maždaug pusantros savaitės iki patekimo į ligoninę, buvo itin stiprus galvos skausmas. Tik, kaip pati sako, per daug į jį nekreipė dėmesio – juk galvos skausmas užklumpa kiekvieną, tačiau vėliau būklė tik prastėjo ir nerimas augo, teko ne kartą lankytis priimamajame, bet gydytojai vis išleisdavo namo.
„Vėliau pradėjo tirpti kairė kūno pusė – ranka ir koja. Man buvo labai sunku kalbėti, sutriko koordinacija. Galvojau, kad man tikrai insultas, bet nuvažiavus į priimamąjį pasakė, kad man migrena, suleido vaistų ir paleido namo.
Kitą dieną man ir vėl buvo labai bloga, skaudėjo galvą, pykino, vėmiau, net verkiau, nes labai skaudėjo galvą nes niekas nepadėdavo – jokie vaistai, nors man buvo išrašę pačius stipriausius medikamentus. Vėl nuvažiavau į priimamąjį, bet ir vėl suleidę vaistų pasakė, kad man migrena“, – prisimena pašnekovė.
Išaušus pirmadieniui, Evelina nuvyko pas savo šeimos gydytoją, kuri išsiuntė skubiai pasidaryti galvos nuotrauką. Tą pačią dieną ji buvo paguldyta į ligoninę, tačiau nė neįtarė, kas jos laukia, juolab, kelias dienas gyveno nežinomybėje – medikai nepasakė, dėl ko ji skubiai guldoma į ligoninę.
Agresyvaus vėžio diagnozę išgirdo tik po kelių dienų
„Tik antrą ar trečią dieną atėjo gydytoja ir pasakė, kad rado naviką smegenyse“, – trumpai tarsteli ji.
Tai buvo vienas sunkiausių momentų – nežinoti, kas vyksta, o paklausus, kada ateis gydytoja, nesulaukti jokio atsakymo. Tik sulaukus medikės apsilankymo lengviau nepasidarė – išgirdus jos žodžius atrodė, kad paniro į didžiausią košmarą:
„Kai atėjo gydytoja, prisimenu, sėdžiu, klausau jos ir pirmą kartą gyvenime atsirado toks pojūtis, tarsi sėdi tunelyje, matai gydytoją kažkur jo gale ir ji taip tyliai, tyliai kalba... Atrodo, girdi ir nesupranti, kad tai sako tau.
Atrodo, norisi atsibusti iš to sapno, nes tai ne tavo gyvenimas, viskas vyksta ne tau. Kai pasakė, kad man smegenų vėžys ir agresyvus, kelias dienas jaučiausi kaip tame tunelyje – negalėjau suprasti, kas vyksta.“
Po trijų savaičių, kai sulaukė biopsijos rezultatų, laukė dar sunkesnis pokalbis, kas laukia toliau, nes niekas nesitikėjo, kad liga bus taip pažengusi.
„Kas liūdniausia, kad kai buvau ligoninėje pirmą dieną, man padarė galvos nuotrauką, o po savaitės padarius dar kitą navikas buvo žymiai padidėjęs.
Gydytojas sakė, kad greičiausiai navikas išaugo per trumpą laiką, nes pagal nuotraukas matyti, kad jo viduje buvo kraujo – tai reiškia, kad jis augo greitai ir dėl to jame atsirado kraujas“, – paaiškino Evelina.
Kovoje su onkologine liga lydi tikėjimas
Šis laikotarpis buvo tikri emocijų kalneliai, bet Evelina savyje rado stiprybės suprasti – dabar prasidėjo toks gyvenimo etapas, o jei save grauš iš vidaus, nuo to geriau nebus, priešingai – eiti šiuo keliu bus dar sunkiau.
„Norėjosi atsibusti iš to siaubingo sapno. Buvo naktų, kai reikėjo išgerti vaistų, kad užmigčiau, kėliausi naktį ir verkiau, nes negalėjau suprasti, kas vyksta mano gyvenime – man 26 metai, aš turiu mažą dukrą, kaip taip gali būti?
Buvo labai sunku, kai man pasakė, kad statistiškai žmonės su mano diagnoze išgyvena 5-10 metų, priklausomai nuo to, kaip vystosi liga. Buvo dar sunkiau, nes jautiesi įspraustas į rėmus, kad tau liko gyventi tiek ir reikia kuo greičiau gyventi, viską suspėti padaryti.
Aš jau planavau, ką man reikia daryti, bet vėliau tapo taip sunku gyventi su tomis mintimis, kad supratai – reikia gyventi čia ir dabar, nes nieko nesuplanuosi, planai keičiasi, gyvenimas vyksta taip pat, kaip ir vyko.
Susiplanuoji viena, o kai įvyksta kitaip, supranti – tereikia sustoti ir džiaugtis šia diena, akimirka, laikotarpiu, kai jaučiuosi fiziškai stipri, o apie ateitį stengiuosi negalvoti. Labai greitai įgavau tikėjimą ir supratimą, kad visgi verkti ir stresuoti nėra išeitis.
Visą laiką sau tvirtinu, kad jeigu aš stresuoju, reiškia, navikas auga dar greičiau – tai labai padėjo sumažinti skausmą ir priimti situaciją tokią, kokia ji yra“, – pasakojo E. Podvorska.
Smegenų auglio šalinimo operacijos nepamirš ilgai
Vos sužinojus, koks gydymas bus taikomas, viskas vyko itin greitai – spalio pabaigoje atlikta naviko šalinimo operacija, jau nueita daugiau nei pusė kelio gydymo radioterapija ir chemoterapiniais vaistais.
Vėliau laukia dar du kursai gydymo medikamentais, o kovo mėnesį bus atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, pagal kurio rezultatus bus sprendžiama, koks gydymas bus taikomas vėliau – iš viso jis truks net pusantrų metų.
Prisimindama aštuonias valandas trukusią operaciją, jauna moteris sako tik dabar suvokusi, kas įvyko – operacijos metu ji du kartus buvo pabudinta, turėjo pasakyti savo vardą, pavardę, skaityti, atsakinėti į klausimus, skaičiuoti.
„Buvo labai keista vėliau supratus, kad viskas vyko tuo metu, kai man buvo pravertas skalpas. Bet operacijos metu jiems reikėjo patikrinti, kaip funkcionuoja ranka, koja, nes pjovė naviką, jo reikėjo pašalinti kuo daugiau – kad neišpjautų to, ko nereikia, turėjau būti sąmoninga“, – prisimena pašnekovė.
Agresyvus vėžys – iššūkis ne tik kūnui
Ji pasidžiaugia, kad jaunas organizmas po operacijos greitai atsigavo – per maždaug tris savaites, nors netrūko psichologinių iššūkių dėl kairės kojos ir rankos, kurios sunkiai funkcionavo. Bet visą laiką gelbėja supratimas, kad fizinis kūnas yra vidinės būsenos atspindys.
„Psichologinis nusistatymas mano atveju yra žymiai svarbesnis negu fizinis kūnas. Taip, po radioterapijos tarsi uždėtas burbulas ir labai keistas jausmas, bet visgi psichologinis nusistatymas labai svarbus imunitetui. Tuomet sveikimo procesas ne taip alina, kai išmoksti gyventi ir tinkamai žiūrėti į ligą“, – šypteli ji.
Paklausta, o kaipgi išmokti gyventi su liga ir negraužti savęs klausimais „kodėl?“, Evelina turi paprastą atsakymą – jai padeda darbas su psichoterapeute, nes vienai susitvarkyti su tuo labai sunku:
„Artimieji, nors ir padeda, gali pasakyti palaikymo žodžius, bet, mano atveju, tai yra ne tas. Man reikėjo specialisto, kuris žino, kaip bendrauti su žmonėmis, kurie serga vėžiu, nes artimieji nelabai supranta, kaip su tokiu žmogumi bendrauti.
Mano atveju artimieji net nežinojo, kaip su manimi kalbėti, nes jiems buvo ir gaila, ir nesuprantama, jie verkė. Psichoterapeutė buvo tas žmogus, kuris man labai, labai padėjo. Ir aš kiekvienam siūlyčiau kreiptis pagalbos, prašyti jos, negyventi su liga ir visomis mintimis vienam.“
E. Podvorska atvira – liga atnešė didžiulę vidinę transformaciją: pasikeitė vertybės, požiūris visų pirma į save ir savo kūną, nes tokie įvykiai negali praeiti nepalikę ženklų. Dabar dalykai, kurie anksčiau atrodė tokie svarbūs, atrodo paprasčiausiai juokingi ir tai, kas anksčiau atrodė kaip didžiausia problema, dabar kelia tik šypseną.
Sergančiųjų artimiesiems turi svarbią žinią
Vis tik, dalindamasi savo istorija ji sako norinti skleisti žinią ir keisti žmonių požiūrį į žodį „vėžys“, kuris daugeliui vis dar skamba tarsi mirties nuosprendis, tačiau medicina žengia į priekį septynmyliais žingsniais ir net išgirdę baisiausias diagnozes pacientai nugyvena gražų ir ilgą gyvenimą.
O paklausta, ko palinkėtų einantiems tokiu pačiu keliu, Evelina kreipiasi ne tik į sergančiuosius, bet ir jų artimuosius – žodis turi gydančią galią, todėl svarbu suprasti, kad ašaros ir gailestingi žvilgsniai tokiose situacijose nepadeda:
„Visų pirma palinkėčiau tikėjimo tuo, kad viskas įmanoma ir svarbiausias yra psichologinis nusistatymas. Tikrai išgyvenau tą jausmą, kai dar esi fiziškai stiprus, bet psichologiškai taip palūžti, kad jau pradedi galvoti, kada mirsi ir kur tave laidos. Einant visu gydymo keliu svarbus tinkamas nusistatymas žaidžia labai didelį vaidmenį.
Norėčiau atkreipti dėmesį ir į artimuosius, kurie mus supa, nes tie, kurie susiduria su liga, tikrai žino, kad dažniausiai būna ne taip sunku pačiam, kaip artimiesiems – mamoms, tėčiams, giminėms. Atrodo, pats laikaisi gerai, bet artimieji nežino, kaip reaguoti.
Palinkėčiau artimiesiems, kurie supa, visgi atrasti savyje tikėjimą ir nerodyti ašarų, gailesčio, nesieti to žmogaus su mirtimi, bet atrasti jame gyvenimą – pasiūlyti kažkur nuvažiuoti, pajuokauti su tuo žmogumi, bet tik nedaryti tragedijos ir negyventi ja kiekvieną dieną.
Suprantu, kad žmonėms gaila, kad įvyksta tokia situacija ir vis dažniau įvyksta su jaunais žmonėmis, bet visgi reikia rasti savyje stiprybės ir tikėjimo tuo žmogumi, kuris pateko į tokią situaciją. Žmonės, deja, labai dažnai padaro iš to didelę tragediją, o sergančiam žmogui dar sunkiau matyti visa tai iš šalies.“
