Naujienų portalui tv3.lt Miglė pasakoja, kad į sportą ji įsitraukė būdama vos 10-ies. Tada ji pradėjo lankyti lengvosios atletikos būrelį. Ne paslaptis, kad jos tėtis taip pat sportininkas, sprinteris Valdas Marozas.
Iš lengvosios atletikos į dviračių sportą
Į dviračių sportą ji sako atėjusi vėlai – 8 metus lankė lengvąją atletiką ir tik būdama 18-ikos gavo pasiūlymą išbandyti save kitoje sporto šakoje.
„Dariau savo treniruotę lengvosios atletikos manieže ir prie manęs priėjo dviračių sporto treneris, ir tiesiog pasiūlė pabandyti. Sutikau, pabandžiau ir užsikabinau“, – su šypsena prisimena sportininkė.
Aštuonerius metus praleidusi lengvojoje atletikoje ir vėliau pasukusi į kitą sporto šaką, Miglė sako nesusidūrusi su sunkumais, mat viskas vyko palaipsniui:
„Gal pusmetį sportavau ir lengvąją atletiką, ir dviračių sportą. Nebuvo taip, kad viskas vieną dieną ėmė ir nutrūko. Tai leido jaustis geriau, galiu sakyti, kad nebuvo sunku.“
Iš Panevėžio kilusi sportininkė patikina, kad Panevėžys – dviratininkų miestas, tačiau jai tai jokios įtakos neturėjo. O ir komandoje ji – vienintelė panevėžietė. Nors Miglė džiaugiasi, kad Panevėžyje yra dviračių trekas ir puikios sąlygos treniruotis, greičiausiai dėl to jis ir vadinamas dviratininkų miestu.
Svajonė tapusi realybe
Miglei tai pirmosios olimpinės žaidynės, tačiau, kaip pati sako, pradėjusi sportuoti nė nesitikėjo, kad taps olimpiete ar profesionalia sportininke. Tai daugiau buvo svajonė, o dabar ji džiaugiasi, kad ši svajonė tapo realybe.
„Tikrai minčių neturėjau, bet tas užsitęsė, sportavau ir po mokyklos, bet kad būsiu olimpietė tikrai nemaniau. Kažkada svajojau, bet kad iš to gyvensiu – tikrai labai norėjau, bet abejojau. Bet kaip svajojau, taip viskas ir išsipildė“, – džiaugiasi mergina.
Mergina juokiasi, kad dabar labai dažnai sulaukia klausimo, kaip jaučiasi prieš pirmąsias olimpines žaidynes. Miglė sako, kad stengiasi savęs neapkrauti, o svarbiausią šių metų sporto renginį bando prilyginti kitiems čempionatams, kuriuose dalyvauja:
„Stengiuosi šiuo metu savęs neapkrauti. Mes dalyvaujame ir Europos čempionate, pasaulio čempionate, pasaulio taurėse – aukšto lygio varžybose. Tai dar vienos aukšto lygio varžybos, tik, kaip su Simona (Krupeckaite – aut. past.) sakome, kad bus mažiau varžovų, bus tik stipriausi.
Labai stengiuosi kol kas negalvoti, aišku, gal pasikeis, kai atvyksime į treką, bet dar liko laiko iki lemiamo starto, tad savęs neapkraunu, treniruojuosi ir ruošiuosi naujiems startams.“
Ko Miglė sau ir kitiems palinkėtų olimpinėse žaidynėse, tai pasitikėti savimi, savo jėgomis ir pasimėgauti. Ir pati sako nekelianti sau tikslų – tiesiog nori pasirodyti geriausiai, kaip tik gali.
Du sportininkai po vienu stogu
Sportininkė šypsosi, sakydama, kad didžiausia jos palaikymo komanda – šeima, kuri visad palaiko ir serga už ją kiekvienose varžybose. Be abejo, didelio palaikymo sulaukia ir iš sužadėtinio Vasilijaus Lendel, kuris taip pat užsiima dviračių sportu.
O kaip du sportininkai gyvena po vienu stogu? Miglė sako, kad jokių sunkumų dėl to nekyla, veikiau priešingai – tai tik dar labiau sujungia.
„Mums labai gerai, nes vienas kitą suprantame, kartu ilsimės. Tas bendras ritmas, bendros treniruotės, pomėgiai – viskas kartu, tai mums problemų nesukelia.“
Kartu su Migle ir Vasiilijumi gyvena ir dar viena gyventoja. Tai Špicų veislės šunytė vardu Meilė. Ji yra tikra gyvenimo palydovė, kartu keliaujanti kone visur. Sportininkė netgi sukūrė Meilei „Instagram“ paskyrą, kad šunytės nuotraukomis galėtų džiuginti ir kitus.
„Turiu šuniuką, daug laiko leidžiame kartu. Ji beveik visur kartu – ir į treniruotes kartu einam, ir į stovyklas važiuojam. Buvome Kroatijoje, vėl važiuosime rugsėjį. Ji visur mane lydi, ji mano geriausia draugė, todėl ir sukūriau jos „Instagram“ paskyrą“, – apie numylėtą augintinę kalbėjo M. Marozaitė ir pridūrė, jog niekad nemanė, kad šuo gali suteikti tiek daug džiaugsmo.
Laisvu laiku užsiima mėgstamomis veiklomis
Dabar, kaip pati sako, treniruočių režimas jau lengvesnis, krūvis nebe toks didelis, kadangi laiko iki lemtingo starto liko nebedaug, tad per dieną tam skiria 3-4 valandas. Ji šypsosi, kad laisvo laiko padaugėjo, tačiau neretai pasiruošimas atima nemažai laiko ir jėgų.
„Šiandien treniravomės 3,5 valandos, vakare bus lengvesnė treniruotė, pasivažinėjimas plente. Prieš varžybas, likus maždaug pusantro mėnesio, treniruojamės labai daug, stipriai ir sunkiai.
Pas mus gyvenimas toks – jeigu intensyvesnės treniruotės, jos dažniausiai būna paruošiamojoje treniruočių stovykloje. Visa diena – treniruotės, maistas ir poilsis, taip ir eina dienos. Aišku, po trijų treniruočių per dieną nelabai ir norisi kažką veikti“, – pasakojo ji.
Nulipusi nuo dviračio, mergina nešvaisto laiko veltui – paima į rankas knygą arba užsiima rankdarbiais. Ji pastebi, kad įsisukusi pandemija kiek pristabdė veiklas, tačiau leido atrasti naujų pomėgių, kuriems anksčiau laiko neturėdavo.
„Mėgstu važiuoti prie jūros, būti viena. Ir karoliukus veriu kartais laisvalaikiu, knygas skaitau. Seniau būdavo treniruotės arba stovyklos visada, bet dabar, kai korona – mažiau stovyklų, varžybų, net atradau naujų pomėgių, kuriems niekada neturėdavau laiko“, – šypsosi M. Marozaitė.
