Apie pasiruošimą šioms alinančioms varžyboms, rezultatus bei kitus tikslus portalas Cycling.lt kalbėjosi su E.Čiviliu.
Kaip kilo idėja dalyvauti šiame 24 valandų Europos MTB čempionate?
Dar praėjusių metų lapkritį mes trise – aš, A.Dolgovas ir E.Šulskus nusprendėme dalyvauti šių metų 24 valandų Europos MTB čempionate. Vienas iš motyvų buvo tai, kad šiemet skirtingai nei ankstesniais metais buvo sudarytos sąlygos dalyvauti dvejetų komandoms.
Komandas galėjo sudaryti du, keturi arba aštuoni komandos dalyviai. Ir manau važiavimas dvejetu buvo palankiausias man ir A.Dolgovui. Keturių ir aštuonių dviratininkų komandinėse lenktynėse konkurencija buvo daug didesnė, buvo nemažai gamyklinių komandų.
Tiesa keletas gamyklinių komandų turėjo būti ir mūsų grupėje, bet starto vietoje jos nepasirodė ir mums tai kiek užduotį palengvino.
Praėjusiais metais dviratininkų seminare kalbėjote apie sezono tikslus – 24 valandų Europos MTB čempiono vardas buvo tame sąraše?
Šis 24 valandų Europos čempionatas buvo vienas iš trijų mano viso sezono tikslų sąraše. Kiti du tai pagerinti rekordą važiuojant aplink Lietuvą bei sugrįžti prie Tour de France ištakų modelio ir įveikti daugiau nei keturis tūkstančius kilometrų nuo Belgijos iki Stambulo Transcontinental lenktynėse.
Rekordas minant aplink Lietuvą, kuris yra 67 valandos, priklauso klaipėdiečiams Mariui Puluikiui ir Remigijui Balandžiui. Mano tikslas buvo birželio pabaigoje aplink Lietuvą pravažiuoti per 48 valandas. Bet iš Europos čempionato grįžau su įplyšusiu menisku, tad gali būti, kad šiuos planus teks atidėti iki rugpjūčio.
Transcontinental lenktynių metu minant nuo Belgijos iki Turkijos, reikia šį atstumą įveikti per kuo trumpesnį laiką pasiekiant tarpinius taškus Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijoje ir Juodkalnijoje (finišas Stambule). Kiekvienas dalyvis turės prisegtą GPS’ą ir bus organizatorių sekamas 24 val į parą.
Šis varžybų formatas liko nuo pirmųjų Tour de France lenktynių, kuomet jos dar buvo tik apžvalginis žygis po Prancūziją. Žinoma vėliau daugelis norėjo aplink Prancūziją apvažiuoti kuo greičiau, prasidėjo važiavimai trumpesniais keliais ar naktį, dėl to organizatoriai nusprendė, kad važiavimas aplink Prancūziją turi vykti dienomis ir tik tam tikrais nurodytais maršrutais iš ko ir gimė šių dienų Tour de France lenktynės.
Bet senasis formatas – važiavimas nuo taško A iki taško B, per taškus C ir D išliko ir Transcontinenetal lenktynės taip pat yra mano šio sezono tikslų sąraše.
Ar 24 valandų čempionatui buvo specialus pasiruošimas?
Taip keletą kartų per mėnesį važiuodavau ilgesnes penkių, šešių valandų treniruotes naktį. Pradėdavau 22 val ir baigdavau apie 4 val ryte. Kadangi sunkiausias lenktynių momentas yra naktį, todėl buvo svarbu priversti kūną dirbti tada kuomet jam nepatogu, tada kai pagal kūno fiziologiją turėtum miegoti.
Kaip įvertintum čempionato trasos sudėtingumą?
Trasa sunki, techniška, daug siaurų keliukų. Mūsų dvejetų grupė buvo paleista tą pačią parą kaip ir solo dviratininkai, o kadangi jų tempas buvo kokius tris kartus lėtesnis nei dvejetais kovojusių dviratininkų, reikėjo atlikti begales lenkimų.
Atliekant lenkimus siauruose trasos vietose, ne kartą teko tai daryti rankas braukiant per krūmus, dėl ko dabar visos alkūnės nubraižytos. O vieno tokio lenkimo metu vienas iš dviratininkų ant manęs užvirto ir patyriau kelio traumą, bet lenktynes galėjau tęsti toliau.
O kaip varžybų lygis ar susirinko daug pajėgių dviratininkų?
Čempionato lygis tikrai aukštas. Nors šių varžybų formatas netinkamas aukščiausio lygio profesionalams, čia susirenka mėgėjai, kurių svajonės neišsipildė ir savo laiku netapo profesionalais.
Po pirmųjų valandų mūsų pora kiek atsilikinėjo ir rikiavosi šeštoje vietoje. Bet mes dėl to nė kiek nesijaudinome nes žinojome, kad tikroji kova prasidės naktį, kas vėliau ir atsitiko, kuomet savo pranašumą didinome kiekviename rate.
Pasirinkote taktiką keistis kas du ratus, kodėl?
Su Adrejumi 24 valandų lenktynes važiuojame ne pirmą kartą. Prieš šešis metus tokio pat formato lenktynėse Baltijos šalių čempionate užėmėme antrą vietą ir tuomet keitėmės kas pusantros valandos, jau tada supratome, kad tokia taktika nėra pati geriausia.
Tad šiame čempionate važiavome po du ratus – kas lenktynių metu buvo apie 55 minutes. Toks laiko tarpas yra gerai tuo, kad būdamas trasoje nespėji tiek daug pavargti ir po to nereikia daug laiko atsistatymui.
Lenktynių metu nemiegojom, tik kartas nuo karto dešimčiai minučių prisnūsdavome. Po dviejų ratų trasoje, persirengdavome šlapius drabužius ir iškart į miegmaišį. Netrukus buvo pristatomas maistas, o dviratį skubėdavo apžiūrėti mechanikas.
Mūsų palaikymo komanda manau buvo pati geriausia, joje buvo profesionalus mechanikas Saulius Ališauskas bei delegacijos sporto vadovas Saulius Spiečys ir žinoma labai prisidėjo mano ir Adrejaus žmona.
Toliau Pasaulio 24 valandų MTB čempionatas?
E.Šulskus jau turi bilietus, mes turbūt nedalyvausim dėl to, kad čempionatas vyks Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), reikalingas didelis biudžetas, sunku su logistika.
