Adelė Bražėnaitė savo kūrinius yra pristačiusi daugybėje pasaulio šalių, tačiau viskas prasidėjo nuo namų Utenoje, kur ji su sese ir broliais tautodailę pažino dar labai jauni. Adelės mama Odeta Bražėnienė – garsi Lietuvos tautodailininkė, tad nieko keisto, jog vaikai nuo mažens stebėjo, tyrinėjo ir įsiliejo į mamos meną.
„Mes nuo mažų dienų matėm kaip yra kuriamas menas, matėme visą procesą, norėjom kartu į jį įsilieti, pradžioje kartu su mama, vėliau kiekvienas atskirai. Buvo labai smagu, dažnai prisimename, kaip visi kartu sėdėdavome prie vieno stalo ir visi kurdavom savo kūrinius, džiaugėmės būdami kartu. Būtent nuo mažens atsirado supratimas apie liaudies meno svarbą“, – prisimena Adelė.
Pradėjo kurti medžio raižinius dar 16
Mergina neapsiriboja viena liaudies meno sritimi ir kuria daugybę skirtingų kūrinių. Ji užsiima margučių skutinėjimu ar margina juos vašku, karpo langų užuolaidėles ir lentynų papuošimus, tačiau labiausiai Adelei patinka medžio ir lino raižymas. Visos merginos kuriamos meno sritys yra sertifikuotos, kaip tautinio paveldo produktai.
Pirmąjį savo raižinį Adelė sukūrė, kai jai buvo 16 metų ir nors lino raižinius padaryti yra kur kas lengviau, tačiau mergina pradėjo nuo medžio raižinių. Menininkė pasakoja, kad pirmasis jos medžio raižinys buvo sukurtas būtent mamos organizuojamos edukacijos metu, o jame pavaizduotas tradicinis motyvas:
„Pirmasis mano medžio raižinys buvo labai tradicinis, kūrinyje pavaizduotas ko gero pats tradiciškiausias liaudies meno vaizdinys – gyvybės medis. Nors gyvybės medį galima vaizduoti labai skirtingai, tačiau mano pirmasis buvo sudarytas iš paties medžio motyvo, gėlių ir paukščių, jis nebuvo labai detalus.“
Du metus kūrusi vien medžio raižinius, mergina pajuto, jog norėtų pabandyti ir šiek tiek kitokią techniką – lino raižymą. Adelė teigia, kad tik pabandžius raižyti ant linoleumo, tai jai iškart labai patiko. Kadangi ant linoleumo raižyti yra lengviau, galima sukurti detalesnius, smulkesnius ir įspūdingesnius vaizdinius.
Lino raižymas gali užtrukti net kelis mėnesius
Lino raižymas nėra lengvas ir greitas procesas. Darbo laiko trukmė labai skiriasi nuo pačio kūrinio dydžio, tad raižymo procesas gali trukti nuo poros dienų iki mėnesio ar net kelių. Adelė pasakoja, kad kiekvieno tautodailininko procesas šiek tiek skiriasi, tačiau mergina darbus visada pradeda nuo koncepto kūrimo:
„Nesvarbu ar konceptas būna kuriamas mintyse, ar ant popieriaus, bet visada susidėlioju aiškų kūrinio dalių bei ornamento konceptualumą, jų prasmę. Mano darbuose niekada nebūna koks nors ornamentas vien dėl to, kad gražiai žiūrisi, kiekvienas ornamentas turi prasmę. Vėliau seka minčių dėstymas ant linoleumo. Mano darbo procesas skiriasi nuo daugelio, nes aš niekada nenusipiešiu viso darbo dalių, pradedu nuo pagrindinės centrinės figūros, o tik vėliau dėlioju likusį ornamentą.
Po to prasideda pats raižymo procesas, ši dalis užima daugiausiai laiko ir jos niekaip neįmanoma paskubinti, jei raižydamas padarai klaidą, ji lieka visam laikui. Paskutinis žingsnis yra atspaudo kūrimas. Atspaudas yra tai, ką dažniausiai žmonės mato parodose ar socialiniuose tinkluose. Ši dalis yra pati įdomiausia todėl, kad pagaliau pamatai rezultatą darbo, kurį tu darai labai ilgą laiką, kur sudedi visas savo emocijas ir jausmus.“
Lino raižinių būna įvairiausių, tačiau jie išlaiko liaudies tematiką. Adelė pasakoja, kad konkrečios savo darbų tematikos ji nėra apsibrėžusi ir mėgsta kurti įvairius ir skirtingus vaizdinius. Mergina savo darbuose atvaizduoja gyvybės medžio motyvus, šventųjų paveikslus, yra iliustravusi žymiausius Maironio eilėraščius. Adelė dalinasi, kad jai labai patinka iliustruoti pasakas, nes jose būna ilgas siužetas, kuriame vyksta labai daug veiksmo ir jį galima labai gražiai perteikti. Šiai dienai menininkė yra sukūrusi nemažai pasakų iliustracijų, tarp jų ir tokios garsios pasakos kaip Raudonkepuraitė, Jūratė ir Kastytis ir Eglė žalčių karalienė.
Trys tautodailininkių kartos
Tautodailininkės mama Odeta ją labai palaiko, jos kartu organizuoja edukacijas ir rengia kitus bendrus projektus.
„Šiuo metu su mama kuriame tikrai nemažai bendrų projektų. Vienas įdomesnių projektų yra bendra grafikos darbų paroda pavadinimu „Mūsų Lietuva“, taip pat kartu mes rengiame įvairiausius edukacinius užsiėmimus. Kadangi pati pradėjau raižyti per mamos rengiamas edukacijas, tikrai matau jų svarbą. Būna labai malonu, kai žmogus, kurį mokei liaudies meno po edukacijos pradeda juo užsiimti pats“, – pasakoja mergina.
Adelės šeimoje tautodailė keliauja jau net per tris kartas, liaudies meną kuria ir merginos močiutė Antanina. Kartu su mama ir močiute, Adelė kasmet rengia parodą:
„Vienas mūsų bendras projektas, kuris yra gan sentimentalus – trijų kartų, mano, mamos ir močiutės, rengiama kasmetinė Velykinė margučių paroda. Labai įdomu pamatyti ir palyginti trijų kartų meno skirtumus ir panašumus.“
Su mama rengdama edukacinius užsiėmimus, Adelė apkeliavo daug pasaulio šalių. Mergina sako, jog Lietuvoje liaudies menas yra labai stipriai išvystytas, todėl užsienyje jis sulaukia tikrai nemažai susidomėjimo. Žmonės labai noriai eina į edukacijas, parodas, nori turėti bent truputį lietuviškumo savo namuose.
Adelė savo darbais dalinasi socialiniuose tinkluose, o norintieji pasipuošti namus tautodailės darbais, gali merginos kūrinius ir nusipirkti. Tačiau menininkė teigia, jog pinigai jai tikrai nėra priežastis kurti meną.
„Man liaudies menas padeda save atrasti, pailsėti po visų darbų, ir išlieti savo emocijas. Ir būtent todėl liaudies menas man yra labai svarbus. Aišku, mano kuriami darbai yra parduodami ir džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių, kurie nori savo namus pasipuošti tradiciniais liaudies motyvais“, – teigia Adelė.
Tautodailei reikia jaunų žmonių
Mergina neneigia – tautodailę daugelis lietuvių mato kaip vyresnės kartos meno sritį, tačiau šį nusistovėjusį požiūrį jį norėtų pakeisti. Adelė sako, jog jauni žmonės šiam menui atneša naujų idėjų ir tai yra gerai:
„Liaudies menui labai reikia jaunų žmonių. Jų reikia ne tik tam, kad palaikytų tautodailę gyvą, bet ją ir tobulintų. Jauni žmonės turi naujų idėjų, kitokį požiūrį į pasaulį ir to labai reikia. Pavyzdžiui, nors aš kuriu šventųjų paveikslus, bet jie yra visiškai kitokie, nei vyresnės kartos vien dėl to, kad aš augau kitokioje aplinkoje. Ir nors tam tikrus vaizdinius pavaizduoju kitaip, bet tai lygiai taip pat yra liaudies menas.“
Jaunoji tautodailininkė už savo darbus įvertinta ne vieną kartą. Jos darbai eksponuoti įvairiose parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Už skutinėtus margučius Adelė tapo Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso su sidabro vainikėliu laureate, demonstravo medžio raižinio kūrimą televizijoje, pristatė savo menus Amerikoje, Ispanijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Respublikinėje Kazio Šimonio parodoje-konkurse merginai buvo paskirta pirmoji vieta. Jos kuriami medžio ir lino raižiniai buvo sertifikuoti Žemės ūkio ministerijos tautinio paveldo skyriuje ir tai dar ne visi jos pasiekimai. Tačiau mergina labiausiai džiaugiasi tuo, kad jai buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, kuris jai yra labai svarbus.
Adelė studijuoja Grafinių komunikacijų dizainą ir siekia modernizuoti liaudies meno pritaikymą.
„Noriu tautodailę susieti su naujomis technologijomis, būtent todėl ir pasirinkau tokią studijų kryptį. Kadangi meno pritaikymas yra labai platus, galimybių matau daug, šiai dienai esu išsileidusi maišelius su mano raižinių motyvais, taip pat kūriau įvairiausius maketus, kuriuos galima rasti mano socialiniuose tinkluose, kūriau video pamokėles, maketuoju knygas ir įvairiausius kitus leidinius“, – dalinasi menininkė.
Mergina pasakoja, kad didelių planų ateitčiai ji neturi, leidžia viskam vykti savo eiga, tačiau Adelė užtikrinta dėl vieno dalyko – ji nori ir toliau reikšti savo mintis ir jausmus būtent liaudies mene ir pralenkti save su kiekvienu nauju kūriniu.
