Šiais metais Rusija ir vėl buvo vienu pastebimiausių žaidėjų Rytų Europos regione. Iš tikrųjų – nieko nuostabaus, nes būtent ši šalis bando prisiimti regiono lyderės vaidmenį. Toks siekis atsirado iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai Maskva siekė iš naujo suburti aplink save subyrėjusios imperijos dalis (tada buvo surinkta Nepriklausomųjų Valstybių Sandrauga, kuri formaliai egzistuoja iki šiol). Tiesa, Rusijai nelabai sekasi atlikti lyderės vaidmenį, nes daugeliui aplinkinių šalių jos veiksmai pernelyg primena imperinių ambicijų inspiruotą strategiją. Maskvos retorika verčia kai kurias valstybes susimąstyti ir ieškoti sąjungininkų kitur.
Į 2008 metus Rusija įžengė kaip savimi pasitikinti stiprėjanti valstybė, gerai besipelnanti iš naftos ir dujų pardavimo. Deja, stiprios ekonominės pozicijos visiškai nebuvo susijusios su demokratijos stiprėjimu. Galima netgi teigti, jog viskas vyko atvirkščiai – kuo geresnį finansinį pagrindą po savo kojomis jautė valdžia, per aštuonerius metus iš esmės pavirtusi vieno žmogaus – Vladimiro Putino – režimu, tuo labiau stiprėjo autoritarinio valdymo tendencijos. Pasikeitimai jautėsi ir Rusijos elgesyje tarptautinėje arenoje – ji pradėjo dar nervingiau reaguoti į tarptautinės politikos reiškinius. Galima priminti metų pradžios „šaltąjį diplomatinį karą“ su Didžiąja Britanija arba iki šiol reiškiamą nepasitenkinimą dėl JAV planų dislokuoti priešraketinės gynybos elementus Lenkijoje ir Čekijoje. Pastaruoju atveju Maskva beveik nusirito iki grasinimų Vakarams.
Įdomiausias politinis spektaklis Rusijoje įvyko žiemos pabaigoje pavasario pradžioje. Per prezidento rinkimus į šalies vadovo postą be didesnių vargų atėjo V. Putino nurodytas įpėdinis Dmitrijus Medvedevas. Ši demokratinių procesų imitacija visiškai nereiškė „Putino eros“ pabaigos. Antrasis Rusijos prezidentas faktiškai tuojau pat po naujojo šalies vadovo inauguracijos buvo paskirtas ministru pirmininku. Valdžią palaikantys rusų politologai paskubėjo pareikšti, kad V. Putinas ir D. Medvedevas nuo šiol sudarys veiksmingą „valdžios tandemą“. Tiesa, gana greitai paaiškėjo, jog V. Putino balsas šalies valdyme vis dar yra svaresnis, o išrinktasis valstybės vadovas atlieka savotišką dekoratyvinę funkciją.
Kitas svarbus metų įvykis regione buvo Rusijos – Gruzijos karinis konfliktas. Vadinu jį taip, nes būtent tokia formuluotė geriausiai atspindi tai, kas įvyko tarp šių dvejų šalių besibaigiančių metų rugpjūtį. Rusija teigia, jog atėjo į pagalbą užpultai separatistinei Gruzijos teritorijai – Pietų Osetijai. Tbilisis aiškina, jog pradėjo operaciją prieš separatistus gindamas šalies teritorinį vientisumą ir besipriešindamas tyliai valstybės teritorijos aneksijai, kurią vykdė Rusija. Bet kuriuo atveju, šis konfliktas įžiebė daug aistrų tarptautinėje politinėje arenoje. Pagaliau D. Medvedevas pasirašė Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy pasiūlytą konflikto sureguliavimo planą, kurio Rusija iš esmės iki šiol pilnai neįvykdo (kas įrodo, jog D. Medvedevo žodis turi abejotiną politinę galią).
Rusija vertina konflikto su Gruzija baigtį kaip savo pergalę. Pasijutusi visagale, Maskva net pripažino separatistinių teritorijų – Pietų Osetijos ir Abchazijos – nepriklausomybę. Nors tokį jos sprendimą pilnai palaikė tik vienintelė Nikaragva. Faktiškai, Rusija pervertino savo galias. Pripažinti atskilusių nuo Gruzijos teritorijų nepriklausomybę nesiryžo nė viena artimiausia Rusijos partnerė. Netgi Baltarusija, su kuria Maskva jau ne vienerius metus, tiesa, nelabai sėkmingai, stato Sąjunginę valstybę, nusprendė šiuo atveju verčiau patylėti ir neskubėti pripažinti nuo Gruzijos atskilusių respublikų.
Ar tikrai Rusija gali švęsti pergalę? Greičiausiai šiuo atveju vertėtų teigti, jog pergalė iš tikrųjų pavirto pralaimėjimu. Dėl karinių veiksmų dalis investorių išvedė iš Rusijos savo pinigus, o tai buvo nemenkos sumos. Be to, tai atsitiko labai nepalankiu metu – prieš pat įsibėgėjant pasaulinei finansinei krizei, kuri nusirito ir iki Rusijos. Verta paminėti, jog viena iš krizės pasekmių – krentanti naftos kaina – skaudžiai smogia Rusijos ekonomikai. Nors Maskva viskuo tradiciškai kaltina JAV, jai pagaliau pačiai teks spręsti realias, o ne virtualias finansines problemas.
Yra ir kitas aspektas. 2008 metai pasižymėjo ypač sudėtinga situacija Rusijos Kaukazo regione. Čečėnijos „stabilumo“ kaina tapo šios respublikos virsmas feodalinio tipo dariniu, kurį dabar valdo jos „šeimininkas“ Ramzanas Kadyrovas. Labai grėsmingai rutuliavosi įvykiai Ingušijoje, kuri vienu momentu faktiškai atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio (dabar, pakeitus prezidentą Muratą Ziazikovą, įtampa kiek atslūgo). Tokioje situacijoje provokuoti regione karo veiksmus ir vėlesnę Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimo avantiūrą buvo gana rizikinga ir neprotinga.
Grįžtant prie pasaulinės finansinės krizės, galima pažymėti, jog artimiausiu metu tai bus labai svarbus veiksnys Rusijos politiniame gyvenime. Jau dabar galima pastebėti, jog Maskva praranda dalį savo arogancijos, ypač tarptautinės politikos reikaluose (vidinės problemos tampa pernelyg pastebimos, kad galima būtų nuo jų nukreipti visuomenės dėmesį ir vėl kokia nors mitine išorės grėsme). Finansinis išbandymas gali parodyti, jog dabartinio Rusijos režimo pastatas nėra nepajudinamas. Į 2009 metus Rusija įeina sudėtingoje situacijoje – be stiprių ir patikimų sąjungininkų, neatsikračiusi „regiono baubo“ įvaizdžio, užkrovusi sau „ant sprando“ Pietų Osetiją ir Abchaziją. Čia pat įtampą didina ir keliančios Kremliui nerimą žemos naftos kainos. Visa tai gali tapti gilios politinės krizės priežastimi. Įmanoma net prognozuoti valdančiojo režimo žlugimą, bet ar tai reikštų Rusijai naują demokratizacijos etapą – nežinia.
Viktor Denisenko
