Laisvė šampanui!
Pašėlot, ar ką? Tiek žmonių absoliučiai visur, kad ir kur nueičiau, mačiau seniai. Kokybė irgi beveik atitiko kiekybę, smagu.
Pasakysiu aš tau, nemokamas šampanas tampa grėsminga mada. Na negalima šitaip žmonių prie alkoholio pratinti ir skatinti vartoti, negalima. Bet Mamaniai ir jo “PMP crew” kartais viskas leidžiama. Produktyviausiam Lietuvos DMC (nenuginčysi) stuktelėjo 27-eri, ta proga ir buvo surengta plačiakelnių fiesta “Mulen Ruže”, stebuklingai išlikusiame po gaisro Profesinių sąjungų rūmuose.
Atėjau dešimtą - grafikas sudarytas, nukrypti nevalia. Po pusvalandžio jau tikrai buvo šimtas atvykėlių - stalas, ant kurio stovėjo šimtas nemokamų šampano vienetų, tuščias ir vienišas buvo nustumtas į tamsą. Kol minisijonuotas mergeles ir dėl jų seilę varvinančius berniukus valdė Tee Rush, persimečiau keliais žodžiais su vakaro kaltininku. Nepatikėsi, pirmos 20 jo plokštelių, įsigytų prieš dešimtmetį, buvo toks techno, kad net Saga nesilygiavo. Deja, niekam niekada Mamania jų nedemonstravo, o tikru diskžokėju save pradėjo laikyt tik 2000-aisiais, kai laimėjo tada dar prestižinį Lietuvos diskžokėjų čempionatą ir dovanų gavo patefoną.
Palikusi jaunimą linguoti ir repuoti, patraukiau toliau. Kažkas magiška - vienuoliktą pirmi šokėjai užėmė ir “Galaxy” aikštelę. “RyRalio” tą vakarą asistavo saksofonininkas Seržas, taigi, kaip supranti, toli gražu nesigirdėjo tradicinių šiam klubui progresyvo garsų. Kažin kur tie “Pure Productions” pasislėpė? Juk penktadieniai būdavo išskirtinai jiems dedikuoti. Gal persikėlė Klaipėdon? Et.
Progresyvas ar ne - publikai, atrodo, nesvarbu. Nepralenkiamas dizaino šedevras - amfiteatras, kylantis virš danceflooro, patogus tuo, kad gali net nesileisti prie tų diskžokėjų. Kali stikliuką tauriojo gėrimo, trenki jį ant stalo, pasitaisai baltus aptemptus marškinėlius taip, kad dar labiau išryškėtų bicepsai, atsistoji, eini prie turėklų, keli rankas į orą, kapoji, ir tu - jau lygiavertis vakaro narys. O jei dar pavyksta ir vieną iš aukštu žemiau besiraivančių vis-dar-baltus-batus-bedėvinčių priešingos lyties atstovių žvilgsniu užhipnotizuot, esi beveik salės šeimininkas. Gerai, truputį juokauju - pakankamai gausiai ir emocingai į savo ausims turbūt ne visai įprastus garsus įsijautinėjo žmonės ir ten, kur tam ir vieta.
Prie įėjimo išvydau porą dailiomis blizgančiomis suknelėmis pasipuošusių panelių, kurios jas atlydėjusiems vaikinams aiškino - “niekas jūsų ten neįleis, juk tema - balta arba blizga, o jūs su kažkokiom spalvotom “maikėm”. Tada atsiminiau ir kitą plano etapą - krištolinė naktis “New Orleans”, arba pirmasis oficialus “O‘Zon” vakarėlis. Važiuojam.
Cha - įleido ir be dresscode, ir toli gražu ne tik mane, bet ir daugumą kitų. Gaila, turbūt tik “Balto bato” vakarėliuose visi skrupulingai pildo organizatorių reikalavimus - tie bent būna išradingi ir liepia visiškai persikūnyti, o ne tiesiog nusipirkti blizgučiais papuoštus marškinėlius. Bet kiekvienas penktadienis negali tapti karnavalu - taigi smagu, kad bent maža dalis stengiasi. Gal ateis laikas susiprotėti ir kitiems.
Tik nužvelgiau akimis salę, užfiksavau atsivertėlį prieš narkotikus pamokslaujantį Ezopą (turbūt ieško potencialių straipsnių herojų) ir išradingai pakeistą interjerą - folija apvyniotas kolonas, pasisveikinau su kapitonu Višinskiu ir išlydėjau jį į kitą Vilniaus džiaugsmo salą, ir griausmingas garsiausio ir blizgiausio Lietuvos turko Sezzy (“r’n’n” dievu tituluoja save) balsas iš kolonėlių pranešė - Mister Lenny Fontana! Hauso legenda, sako man protingi žmonės, o ir laikraščiai rašo.
Na, jis labai prisitaikanti legenda, pasakyčiau - taško nė vieno laisvo kvadratinio metro nepalikusią publiką kietai sukaltais progresyvo pavyzdžiais - vienas labai geras buvo, dainavo “...come on, push my face” - bandau įsivaizduoti. Dar įterpia vieną kitą radijo formatą - “I can’t wait... For the weekend... To begin...”, nepalieka be praėjusių metų puošmenų “Flashdance” ir “Strings of Life”, ir vėl iš pradžių. Tikrai, ne blogiau nei mano CD grotuvas! Jis turbūt irgi legendinis.
Ai, dar gavau dovanų mažą kristaliuką (kažkodėl dabar žiūrėdama į jį įtariu, kad iš plastmasės) iš naujai iškeptos TV žvaigždės, bet vis dar legendinio buvusio “Gravity” barmeno Žygio, kuris žadėjo eiti paklausti Fontanos, ką jis sau galvoja. Nežinau, ar paklausė, nes vakaro planas apsivertė aukštyn kojom.
Oho, mane pakvietė į “Style69” - visai juk netoli, vietoj “Konfeti”, kur grandioziniai nesuvokiami “Acidjazz” vakarėliai vykdavo. Niekad neatsisakau nueiti į dar nematytą vietą. Bet antrą kartą atsisakysiu tikrai ir niekam daugiau eiti ten nepatarsiu. Buvai kada “Velvet”? Aš - taip. Tai va, disco-style iškabos ir pretenzingo pavadinimo savininkas - toks pats, tik dar blogesnis, nes yra prestižinėj vietoj. Toks pats juodai raudonas interjeras, nuoga Claudios Shiffer krūtinė per televizorių ir vis besikeičiančios topless šokėjos prie stulpo. Viena buvo tikrai įkvepianti, bet visos kitos greit pasistengė, kad aš iš ten dingčiau. Dar man labai patiko akiniais nuo saulės pasipuošęs CD diskžokėjas, virš kurio galvos įspūdingai blyksėjo vienintelis klubo lazeris, kai iš Naujosios Vilnios paskutiniu autobusu atvykusios merginos klykė ir šokavo per Blur - “Song2” remiksą.
“Stereo45” buvo pakeliui namo, tai užsimaniau pažiūrėti, kaip ten tie terminatoriai ir robotai (teminis vakaras “Žmonės mašinų valdovai”) gyvena. Nėra idealesnio gabalo ketvirtai ryto nei “Born slippy” - prijaučiančių “Trainspotting” himnas. Man pritarė, tiesa, jau praretėjusi, šokių aikštelė, bet vis daugiau žmonių rinkosi prisėdimą prie staliukų ar prigulimą ant baro. Rytas jau, rytas. Ar vietoj “Labanakt” galima sakyt “Labaryt”?
Šeštadienį sutiktas Mamania pranešė tikrai labai džiugią ir gerbtiną žinią - pelnas, kuris liko nuo vakarykščio “Mama’s B-day”, jau pirmadienį bus paaukotas Azijos šalims, nuo cunamio nukentėjusioms. Gal greičiau atsistos vargšės ant kojų ir Višinskis vėl atostogauti išvažiuos? Ploju ir dar kartą ploju. O susitikau aš jį “Tilto bare”, 2Fresh su Quazar ten tuo metu darė tai, ką ir visada - na, senienos ir repas, o DJ Trick vos nesumindė patefonų, kai bandė pasilypėti aukščiau ir nufotografuoti alkoholio persmelktą salę. Aš ten tik užsukau.
Dar užsukau ir į “Cozy”. Kaip sako “Pravda”, “kai nori pasirodyti ir pamatyti, kai nebežinai, kur eiti”. Cha, ir ten nemokamas šampanas. Aš sakau - mada. Ėjau ne tiek dėl gėrimų, kiek dėl Laurio Lee ir smuikininkės Rasos Mary dueto. Na, man tai nelabai - jau tikrai geriau saksofonas ir hausas. Jei ji būtų tikrai gerai grojusi, gal ir būčiau ilgėliau užsilikusi, bet tas čirpinimas tikrai vietomis rėžė ausis. Bet visiems kitiems patiko - net pagarbiai sustabdė šokius ir klausėsi pačioj pradžioj, o kai smuikininkė pradėjo šokti, jos veiksmą palydėjo plojimai ir šūksniai. Ir susirinko, kaip sakė rezidentai, tik šiek tiek mažiau ir pasyvesnių nei penktadienį, kai širdis tirpdė Jurgis Didžiulis su “Inculto” užnugaryje.
Na, viską išpasakojau, matyt, laikas kauptis kitam savaitgaliui. Žiūrint į kalendorių kažkodėl netikiu, kad jis bus bent kiek liūdnesnis ar siauresnės apimties. Cheers!
