Triumfuoti ir apginti bronzos medalius palaikant saviems sirgaliams – ypatingas jausmas. Tą patvirtina Alytaus krepšinio istorijos entuziastų kalbinti treneriai ir žaidėjai.
„Rungtynių metu vilkėjau šviesų švarką ir neatsimenu kito karto, kad jis būtų taip permirkęs. Švarkas buvo visiškai šlapias, sausos vietos nebuvo. Kiek tai kainavo jėgų ir nervų... Atidavėme viską, ką galėjome ir laimėjome“, – į prisiminimų kelionę leidžiasi tuometinis Pietų Lietuvos sostinės klubo treneris Algirdas Brazys.
A.Brazys „Alitos“ vyriausiuoju treneriu tapo sezono viduryje – 2003 m. sausį. Įdomu tai, kad po pergalingo 2001–2002 m. sezono „Alitoje“ vos trys žaidėjai – Nerijus Varnelis, Marius Pociukonis ir amžiną atilsį Martynas Andriukaitis.
Po sėkmingo sezono savo vertę pasikėlė ir išvyko Saulius Kazevičius, Donatas Sabaliauskas, Gintaras Kadžiulis, Virginijus Sirvydis, Kšištofas Lavrinovičius, Povilas Čukinas ir Tomas Vanagas
Nepaisant to, klubo vadovams Vytautui Junevičiui, Linui Jakštoniui ir Antanui Sakavickui pavyko rasti lygiavertę pamainą. 2002–2003 m. sezone antruosius ir paskutinius medalius „Alitos“ klubo istorijoje kartu su jau minėtais krepšininkais iškovojo Darjušas Lavrinovičius, Valdas Kaukėnas, Marius Bašinskas, Rytis Adomavičius, Miha Čmeras, Mindaugas Lukauskis ir Tadas Klimavičius.
Jau LKL pusfinalio serijoje „Alita“ metė iki tol neregėtą iššūkį Vilniaus „Lietuvos rytui“. Pirmąsias rungtynes sostinėje vilniečiai 111:101 laimėjo tik po pratęsimo, o Alytuje taip pat vos išnešė sveiką kailį – 75:71.
„Man ir dabar akyse stovi pirmos serijos rungtynės. Pamenu, kad grįžtant autobusu namo atėjo suvokimas, kad mes tikrai galėjome laimėti. Tas „mažumo“ jausmas galbūt mums ir neleido iki galo patikėti savimi ir pasiekti pergalę. Manau, tas pusfinalis mums davė labai gerą pasiruošimą serijai dėl trečios vietos ir suteikė krepšininkams labai daug pasitikėjimo“, – kalba alytiškis M. Pociukonis.
Lemiamose 2002–2003 m. bronzinės serijose rungtynėse Alytaus sporto rūmuose ryškiausiai spindėjo D. Lavrinovičiaus žvaigždė. Tuomet 24-erių aukštaūgis pelnė 27 taškus, atkovojo 8 kamuolius ir surinkdamas 28 naudingumo balus neleido suabejoti serijos „uždarymu“ ir „Alitos“ pergale.
Jam puikiai asistavo įžaidėjas iš Slovėnijos Miha Čmeras, kuris atliko net 12 rezultatyvių perdavimų, pelnė 7 taškus ir surinko 20 naudingumo balų.
Nepamainomais komandos „klijais“ aikštėje ir rūbinėje buvo alytiškis N. Varnelis – jis lemiamose rungtynėse pelnė 11 taškų, atkovojo 9 kamuolius, surinko 11 naudingumo balų.
„Alita“ buvo be galo gera komanda. Visomis prasmėmis. Su treneriu Algirdu Braziu būdavo tokie geri santykiai, kad kai reikėdavo laisvos dienos, visada ją gaudavome. Jis tiesiog sakydavo – jūs svarbu rezultatą rodykite. Vyravo supratingumas ir to pakako“, – praėjus 20 metų prisimena Darjušas.
Po finalinės sirenos Alytaus sporto rūmai paskendo šventinių dūmų uždangoje ir begalinėje euforijoje.
„Alita“ LKL čempionate rungtyniavo lygiai dešimtmetį – 1995–2005 m. Privatizavus „Alitos“ šampano gamyklą, finansiniai srautai drastiškai sumažėjo, o naujų partnerių neatradęs klubas 2005 m. paskelbė apie bankrotą.
Pateikiame antrąją pasakojimo dalį apie „Alitos“ klubo istoriją, kurioje savo prisiminimais apie 2002–2003 m. sezoną dalijasi treneriai A. Brazys, Sigitas Krukis, krepšininkai D. Lavrinovičius, M. Lukauskis ir M. Pociukonis.
Kaip prisijungėte prie „Alitos“?
Algirdas Brazys: „Labai gerai tą atsimenu. Prieš tai buvau vyriausiasis „Žalgirio“ treneris. 2002 m. lapkritį mane klubas atleido ir po kokio gero mėnesio su manimi atvažiavo tartis „Alitos“ vadovai – Linas Jakštonis ir Antanas Sakavickas. Ilgų derybų nebuvo, pasijungiau prie Alytaus apie Naujuosius metus.“
Sigitas Krukis: „Man, kaip jaunam treneriui, davė pabandyti valdyti komandą. Būnant vyriausiu treneriu pavyko patekti tarp keturių stipriausių, o dirbant asistentu pavyko iškovoti 3 vietą. Iš tikrųjų abu bronziniai sezonai turėjo panašumų – abu kartus sezono eigoje pasikeitė treneriai ir abu kartus sezono įkarštyje pasijungė Lavrinovičiai (2002 m. – Kšištofas, 2003 m. – Darjušas). Taip ir laimėjome abi bronzas (juokiasi). Viską pasako žiūrovų lankomumas. Mums rūpėjo ne tik žaisti, egzistuoti, bet ir išugdyti, paruošti žmogų, kažką laimėti.”
Kokie prisiminimai kyla pagalvojus apie bronzinį 2002–2003 m. sezoną?
Darjušas Lavrinovičius: „Labai puikūs prisiminimai. Ir labai džiugu, kad mes su broliu buvome dalis šitų laimėjimų. Iš tikrųjų galiu pasakyti vieną – „Alita“ buvo be galo gera komanda. Visomis prasmėmis.
Pamenu, kad su treneriu Algirdu Braziu būdavo tokie geri santykiai, kad kai reikėdavo laisvos dienos, visada ją gaudavome. Atsižvelgdavo į rezultatus ir tiesiog sakydavo – jūs svarbu rezultatą rodykite rungtynėse. Vyravo supratingumas ir to pakako.“
Mindaugas Lukauskis: „Tai, ką pavyko pasiekti buvo tiesiog nepaprasta. Turėjome „superinį“ kolektyvą. Sezono metu keitėsi treneriai, bet net tai nepamaišė, nes visas kolektyvas tiek aikštėje, tiek už jos ribų buvo tiesiog nuostabus. Ne tik žaidėme kartu, bet ir važiuodavome prie Nemuno praleisti laiką. Galbūt tas laikas kartu ir lipdė mūsų vienybę.
Dauguma iš mūsų tuomet buvome jauni, išalkę pergalių, dar nieko nelaimėję. Manau, visa tai ir susidėjo į vieną vietą, kad sezono eigoje tapome didele jėga, o su laiku tikslai tik augo. Man asmeniškai tai buvo pirmas didelis laimėjimas, todėl pamiršti to neįmanoma. Ir tas bronzinis apdovanojimas dabar namuose stovi tikrai garbingoje vietoje.“
Marius Pociukonis: „Ta emocija buvo kažkiek kitokia. Antrą sezoną jau gaudavau kažkiek daugiau žaisti ir jaučiau, kad daugiau prisidėjau prie tos pergalės. Kažkiek sąžinė buvo ramesnė (šypsosi). Pirma bronza buvo laimėta daugiau su vyresniais ir patyrusiais žaidėjais, o antra – labiau įsitraukiant jauniems krepšininkams.“
Iš 2001–2002 m. sezono sudėties komandoje buvo likę o tik 3 krepšininkai. Kaip naujai komandai pavyko atrasti sėkmės formulę?
Marius Pociukonis: „Rūbinėje buvo gera „chemija“. Visi buvo susibendravę, susigyvenę ir „susibaliavoję“. Buvo patyrusių ir „alkanų“ žaidėjų, kurie jautė, kad tai gali būti jų persilaužimo sezonas. Dauguma žaidėjų suprato, kad jeigu jie gerai pasirodys ir laimės, kitais metais gaus gerą kontraktą, kas ir nutiko. Manau, tai buvo viena iš žaidėjų motyvacijų.“
Ar mažesniame mieste tais laikais krepšininkai buvo sudievinami labiau ne dabar?
Darjušas Lavrinovičius: „Didelė pagarba tiems fanams, kurie po rungtynių laukdavo mūsų tik dėl to, kad paimti autografą. Juk tais laikais dar nebuvo telefonų su kameromis, tad nuotraukos dar neturėjo tokios reikšmės, ne kiekvienas fotoaparatą turėjo. Būdavo ir kavinėje nueiname, tai dėmesio tiek sulaukdavome, kad net pajuokauti dabar galima, jog jautėmės kaip „Žalgirio“ žaidėjai laimėję Eurolygą.“
Kaip manote, kodėl komandai buvo toks dėmesys?
Darjušas Lavrinovičius: „Visa tai, ką pasiekėme, didžiąja dalimi lėmė komandos vadovų įdirbis. Pamenu, buvo Vytautas Junevičius, kuris daug dirbo dėl rezultato. Buvo Linas Jakštonis, kuris įdėjo daug indėlio. Jie buvo tokie žmonės, kuriems rūpėjo ne tik, kad būtų kažkokia komanda, bet ir rezultatas – kad žmonės rinktųsi arenoje, džiaugtųsi krepšinio švente ir pan. Vadovai darydavo daug akcijų, važinėdavome į mokyklas, kad sudominti vaikus ir pan. Aišku, pergalės – visa ko garantas, bet patikėkite, buvo padaryta labai daug ir nematomo darbo. Kaip sakoma, geroje komandoje norisi likti amžinai. Kita vertus, mes visi kilome karjeros laiptais ir „Alita“ buvo labai stipri atspirtis į karjeros aukštumas.“
Galbūt jums ta LKL bronza nereiškia tiek daug, nes su „Žalgiriu“ esate laimėjęs Eurolygą?
Algirdas Brazys: „Alytaus miestui bronza prilygsta „Žalgirio“ auksui. Man įstrigę tai, Alytaus sirgaliai labai gerai supranta ir myli krepšinį. Kai prisijungiau, turnyrinėje lentelėje buvome aštunti. Pamenu, kad iškart teko žaisti su „Rytu“ ir Vilniuje pralaimėjome gal 20 taškų skirtumu. Pas save vienu tašku vos išsigelbėjome prieš „Atletą“. Man, kaip vyriausiajam treneriui, su komanda pakilus nuo aštuntos vietos iki trečios, ta bronzą buvo didelis pasiekimas.
„Žalgiris“ yra tokia komanda, kuri pripažįsta tik auksus. Pradžioje, vadovaujant „Žalgiriui“, laimėjau auksą, kitais metais buvau antras, o Alytuje – trečias. Tuo metu būti trečiam LKL čempionate, iškart po „Žalgirio“ ir „Ryto“, buvo didžiulis pasiekimas. Tą sezoną buvau pripažintas LKL metų treneriu. Po atleidimo iš „Žalgirio“ tai man buvo didžiulis įvertinimas ir paskatinimas.“
Ką pakeitėte, kad komanda nuo jūsų atėjimo pradėjo kilti aukštyn?
Algirdas Brazys: „Dažniausiai naujo trenerio atėjimas duoda impulsą, bet jeigu treneris toliau nesugeba surasti bendros kalbos su komanda, tie rezultatai sustoja ir vėl krenta į pradinį lygį. Pavyko propaguoti krepšinį, kokį mes ir norėjome žaisti. Reikia pripažinti, kad labai daug prie sėkmės prisidėjo Darjušo Lavrinovičiaus grįžimas į komandą. Darjušas buvo labai išsiilgęs krepšinio ir jo meistriškumas buvo labai aukštas.
Dažniausiai kalbama apie tai, kad krepšinyje labai svarbu turėti vidurio puolėją ir įžaidėją. Tada turėjome tokį įžaidėją Mihą Čmerą. Tai buvo varikliukas, kuris užvesdavo ir užkurdavo komandą. Aišku, buvo Mindaugas Lukauskis, Nerijus Varnelis ir daug kitų, kurie labai prisidėjo.“
Pirmosiose pusfinalio serijos rungtynėse prieš „Rytą“ Vilniuje pralaimėjote tik po pratęsimo...
Marius Pociukonis: „Tai turbūt buvo didžiausia mūsų galimybė patekti į LKL finalą. Pamenu, kai pirmas rungtynes ištempė Ramūnas Šiškauskas. Aišku, mumis niekas netikėjo, mes nejautėme spaudimo, o tokiomis aplinkybėmis nuvažiavęs gali „pasigauti“ varžovą. Man ir dabar akyse stovi šitos rungtynės. Pamenu, kad grįžtant autobusu namo atėjo suvokimas, kad mes tikrai galėjome laimėti. Tas „mažumo“ jausmas galbūt mums ir neleido iki galo patikėti savimi ir pasiekti pergalę. Antrose rungtynėse taip pat gerai pasikapojome. Manau, tas pusfinalis mums davė labai gerą pasiruošimą serijai dėl trečios vietos ir suteikė krepšininkams labai daug pasitikėjimo.“
Algirdas Brazys: „Tuo metu tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ vyko žiauri kova. Turiu omenyje ne tik krepšinio aikštėje. Kovėmės su žiniasklaida ir „Lietuvos rytas“ labai stipriai prisidėjo prie to, kad „Žalgiris“ mane atleistų. Visada buvo spaudimas iš jų pusės. Sezono pabaigoje „Lietuvos rytui“, nori–nenori, turėjo pripažinti, kad esu metų treneris.
Įsivaizduokite, ką man iš moralinės pusės reiškė pusfinalyje žaisti su „Rytu“. Po Mariaus Bašinsko tritaškio iš kampo mes „išėjome“ dviem taškais į priekį, buvo likę kokios 9 sekundės ir varžovai „pasiėmė“ minutės pertraukėlę. Likus vienai sekundei D. Lavrinovičius subaudavo į krepšį metantį Ramūną Šiškauską. Jis sumetė abi baudas, išlygino rezultatą, Lavrinovičiui tai buvo penkta pražanga ir tas rungtynes galiausiai mes pralaimėjome. Turėjome labai gerą šansą. Komandai ir ypatingai man labai norėjosi laimėti prieš „Rytą“. Tokios rungtynės neužsimiršta ir dar dabar akyse stovi.“
Buvo reali galimybė laimėti ne tik vienerias rungtynes, bet ir visą seriją?
Algirdas Brazys: „Žinoma. Jeigu būtume laimėję Vilniuje, viską būtume galėję užbaigti jau Alytuje. Būtume turėję psichologinį pranašumą ir tame pačiame Alytuje būtų lengviau. Antras serijos rungtynes irgi kovėmės žiauriai gerai. Sporto rūmai buvo sausakimši ir pralaimėjome tik pačioje pabaigoje. Tikrai kovėmės kaip lygūs su lygiais ir tai yra didžiulis pagyrimas komandai.“
Kas atmintyje išliko ryškiausiai iš pergalingos bronzinės serijos prieš „Šiaulius“?
Algirdas Brazys: „Šiauliai“ turėjo namų aikštės pranašumą ir tai buvo labai svarbus faktorius. Norint perlaužti seriją, mes privalėjome laimėti bent vienas rungtynes jų salėje. Tokią pergalę vieno taško skirtumu lėmė amžiną atilsį, kaip bebūtų gaila, Martyno Andriukaičio metimas.
Alytuje mes pakankamai gerai tvarkėmės, žaidėme užtikrintai, buvo didelis žiūrovų palaikymas. Tas paskutines rungtynes mes laimėjome gal 20 taškų skirtumu. Gal reikėjo anksčiau pakeisti D. Lavrinovičių, nes jis paskutinėmis minutėmis sugebėjo išsisukti koją. Po to aš save kaltinau, kodėl jo anksčiau „neišėmiau“ iš rungtynių. Rungtynių metu vilkėjau šviesų švarką ir neatsimenu kito karto, kad jis būtų taip permirkęs. Švarkas buvo visiškai šlapias, sausos vietos nebuvo. Kiek tai kainavo jėgų ir nervų... Atidavėme viską, ką galėjome ir laimėjome.“
Po bronzinės pergalės šampanas laistėsi laisvai?
Algirdas Brazys: „Tu tu negalėjai nieko planuoti iš anksto, nes nežinojome, ar laimėsime. Jeigu būtume pralaimėję, serijos rezultatas būtų buvęs 2:2, būtų reikėję vėl važiuoti į Šiaulius ir neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę. Vėliau buvo Alytaus miesto gimtadienio šventė, kurioje dalyvavo „Alitos“ direktorius Vytautas Junevičius ir kiti. Buvo speciali scena, kurioje ir buvome pagerbti.“
Sigitas Krukis: „Kaip čia pasakius... Kiek aš dalyvaudavau tuose šventimuose, o dalyvaudavau tikrai nemažai, viskas vyko labai saikingai, santūriai, kultūringai, proto ribose. Žaidėjai, aišku, pasidarydavo savo „pabaigas“.
Tai buvo laikai su dar menkai ištobulėjusiais kompiuteriais ir mygtukiniais telefonais. Ką veikdavote laisvalaikiu?
Marius Pociukonis: „Daugiausiai laiko vis tiek skirdavome poilsiui. Tais laikais būdavo populiarūs „videkai“ (filmų nuomos punktai, – autoriaus pastaba). Dažnai eidavome kartu papietauti, pavakarieniauti, pašvęsti. Ir ne tik po laimėtų rungtynių (juokiasi). Miestas – nedidelis, eidavome vieni pas kitus ir buvome artimi.“
Su kuo iš komandos draugų tenka pabendrauti ir dabar?
Darjušas Lavrinovičius: „Turbūt su Mindaugu Lukauskiu. Taip pat nepamirštame pabendrauti su Miha Čmeru, kuris išvykęs į Slovėniją visada grįždavo su lauktuvėmis. Miha parveždavo iš slyvų gaminamo, Balkanuose populiaraus alkoholinio gėrimo „Slivovicos“ (juokiasi). Taip pat bendraujame su Nerijumi Varneliu, Valdu Kaukėnu. Galima vardinti ir vardinti, nes visi žmonės iš tų laikų yra savi žmonės.“
Mindaugas Lukauskis: „Su Miha Čmeru ir dabar bendraujame pakankamai nemažai, pakalbam apie aktualijas. Jis netgi jau planuoja atvykti į Lietuvą ir aplankyti mane (šypsosi). Matėmės su juo kažkada, kai žaidžiau išvykos rungtynes Slovėnijoje. Be galo smagu susitikti senus kolegas, su kuriais tiek daug nuveikėme.“
Kodėl prabėgus vos porai metų nuo bronzinio triumfo klubas bankrutavo ir išnyko iš krepšinio žemėlapio?
Algirdas Brazys: „Pirmieji mano metai Alytuje buvo labai geri, o antrieji – kita kalba. Generalinis komandos rėmėjas buvo šampano gamykla, kuriai vadovavo fantastinis krepšinio ir Alytaus fanas V. Junevičius. Man klube dirbant antrąjį sezoną prasidėjo „Alitos“ gamyklos privatizavimas. Tada ir prasidėjo finansinės problemos, algų vėlavimai, neišmokėjimai ir ėjimas žemyn. Norėčiau palinkėti, kad Alytuje atsirastų rimtas, ilgalaikis krepšinio klubo rėmėjas ir partneris.“
Sigitas Krukis: „Klubą ėmė kamuoti finansiniai nepritekliai. Po gamyklos privatizavimo srautai sumažėjo, o naujų rėmėjų neatsirado. Labai sunku dirbti, kai žaidėjai treniruotėje klausia, ne ką šiandien darysime treniruotėje, o „ar girdėjote, kada bus atlyginimai?“
Kaip tie finansiniai sunkumai atrodė klubo kasdienybėje?
Marius Pociukonis: „Paskutiniai du metai buvo tikrai labai sudėtingi, bet aš žiūrėjau į tai kaip galimybę. Gavau daug minučių, stengiausi, turėjau neblogą statistiką ir tai atsvėrė finansinę dalį. Galimybių pasireikšti tikrai buvo, nes prasidėjus finansinėms problemoms daug žaidėjų išvažiavo. Gal man dar suveikė ir tas momentas, kad buvau vietinis žaidėjas ir pasąmonėje sakiau sau, kad negaliu palikti komandos. Turėjau pasiūlymų išvykti, bet nusprendžiau likti.“
Algirdas Brazys: „Nebuvau tas, kuris skaičiuoja paskutinį centą, galėjau išgyventi tą laikotarpį. Bet buvo jaunų krepšininkų, kurie ką tik sukūrę šeimas. Buvome pasiėmę daug dublerių žaidėjų. Antrais metais komandoje žaidė ir mano sūnus Mindaugas, tai gaudavosi taip, kad per sūnų duodavau pinigų, kuriuos jis perduodavo kitiems žaidėjams, kad jie turėtų iš ko pragyventi. Tokie buvo antrųjų metų variantai.“
Ar su klubo vadovais kalbėjotės, kodėl nepavyko rasti naujų finansavimo šaltinių?
Algirdas Brazys: „Nežinau. Galiu tik pasakyti, kad tuo metu V. Junevičius Alytaus krepšiniui buvo tikras išsigelbėjimas. Jis buvo didelis krepšinio fanatikas, daug investavo į klubą. Jis, kaip direktorius, buvo išpuoselėjęs „Alitos“ šampano gamyklą ir apie jį galiu kalbėti tik geriausiais žodžiais. Labiausiai gaila, kad tokia sėkminga organizacija taip greitai nuėjo žemyn.“
Ar žaisdamas 2004–2005 m. sezone jau žinojote, kad tai bus paskutinis „Alitos“, kaip klubo, sezonas?
Marius Pociukonis: „Ne, tikrai negalvojau, kad klubas numirs. Nors pavasarį tos finansinės bėdos labai paaštrėjo. 2005 m. vasarą daug sportavau, klubas su manimi nesusisiekė, o artėjant rudeniui nesinorėjo daugiau laukti, todėl gavęs pasiūlymą jį priėmiau ir palikau Alytų.“
2007–2008 m. žaidėte naujai sukurtame „Alytaus“ klube, kuris daug kam netikėtai pateko tarp 4 geriausių LKL komandų...
Marius Pociukonis: „Toje komandoje buvo net 7 alytiškiai. To sezono komandai patekimas į ketveriukę buvo tikrai labai geras pasiekimas.“
Kokią Alytaus krepšinio ateitį norėtumėte matyti?
Marius Pociukonis: „Tai mano gimtasis miestas. Žinoma, labai noriu, kad čia nuolat būtų aukščiausio lygio krepšinis.“
Algirdas Brazys: „Suprantu, kad sunku rasti rėmėjų, bet reiktų bandyti pritraukti investicijų ir kurti rimtesnę komandą. Nes tai, kas vyko eilę metų su „Dzūkija“... Į tai nebuvo įdomu žiūrėti ar juolab apie tai kalbėti. Tai nebuvo niekam įdomu. Alytus negali būti be komandos, Alytuje gerai dirba treneriai – Sigitas Krukis ir kiti. Čia užaugo Žygimantas Janavičius, Vaidas Čepukaitis Beje, S. Krukis buvo mano grupės seniūnas, kai kartu mokėmės Kūno kultūros institute (KKI). Dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU (autoriaus pastaba). Simboliška, kad kartu dirbome ir bronziniame „Alitos“ sezone.“
Alytus yra fantastinis miestas, dzūkai myli krepšinį.. Kas man nepatinka, kad daugelį metų „Dzūkiją“ valdė žmonės, kurie tiesiog tvarkėsi savo reikalus. Ta komanda tiesiog egzistavo, bet į nieką nepretendavo. Alytuje yra labai geros sąlygos žiūrėti krepšinį, todėl reikalinga komanda, kuri čia nuolat žaistų ir žaistų akiai patrauklų krepšinį.“
Teksto autoriai: Balys Šmigelskas, Tomas Zmitrevičius, Marius Baliukonis.
Nuotraukos: Zenonas Šilinskas
