Darsyk prisimenu, kad Filipinai — tai 7107 salos.
Patys filipiniečiai šmaikštauja, kad potvynių metu salų lieka tik 1007.
Iš tų 7107 salų tik 1000 yra didesnės nei vienas kvadratinis kilometras.
Ir nors gyvenamų salų yra tik 880 — vis tiek tai yra labai daug.
Mėginau suskaičiuoti, kiek laiko reikėtų, norint bent trumpai, po dieną kitą, aplankyti visas. Bent jau tas, gyvenamas, nors negyvenamo rojaus salelės traukia ne mažiau. Tuojau pat supratau, kad skaičiuoti neverta, nes daugelis salų yra tokios, kurių nei po dienos, nei po trijų nesinorėtų palikti. Griūtų visa aritmetika ir liktų nepamatytas visas kitas iki šiol nematytas pasaulis.
Vis dėlto salų trauka didžiulė — sunku atsispirti pagundai dar kartą ten sugrįžti. Sugrįžti sapnuose ir svajose nepakanka. Norisi tikro. Norisi to karščio ir tos drėgmės, srūvančio prakaito, kaitrios saulės, jūros žalsvumo ir bangų mūšos, potvynių ir atoslūgių, žvaigždėmis nusėto jūros dugno, švytinčių koralų ir juodo kaip aksomas nakties dangaus virš galvos. Norisi mangų saldumo, kokosų gaivos, nesuprantama kalba klegančių miestų triukšmo, nepažįstamų žmonių šypsenų, vešliomis kepurėmis siūbuojančių palmių, negirdėtų nematytų paukščių giesmių ir dar tūkstančio kitų dalykų, kurių niekur kitur pasaulyje nerasi.
Supranti, kad tas salų ilgesys šiuo metu yra stipresnis už tave. Neverta jam priešintis, nes vis tiek užlies arba atslūgs kaip potvynio ir atoslūgio bangos.
Boholio sala — tarsyrų pasaulio centras
Kaip gali užtekti trijų dienų Boholio saloje, kuriai dosni Kūrėjo ranka atseikėjo gausybę gamtos dovanų, kurioms tinka tik aukščiausiojo laipsnio epitetai: mažiausias, vienintelis, unikalus ir panašūs? Trijų dienų gali pakakti tik įsimylėti šį žemės lopinį ir sudygti ilgesio sėklai, kuri ilgai neleis ramiai ištarti šios salos vardo.
Filipinuose gyvena tarsyrai — mažiausi pasaulyje primatai. Jie dar veisiasi Indonezijoje bei Borneo saloje, tačiau būtent Boholis yra tarsyrų pasaulio centras. Saloje įsikūrusiame Corella tarsyrų centre, juos galima pamatyti gyvenančius panašiomis į laisvę sąlygomis, o ne zoologijos sode.
Pūkuoti, mažyčiai, į delną telpantys primatai — patrauklūs ir išskirtiniai. Jų kūno ilgis yra nuo 8,5 iki 16 centimetrų, uodega gali siekti iki 30 centimetrų, sveria jie viso labo nuo 85 iki 135 gramų.
Ypač mėgiami turistų ir brakonierių.
Sparčiai nykstantys. Nors jų laimei, regis, reikia tiek nedaug: erdvės, tylos, ramybės, pakankamai maisto, ir retkarčiais — poros, kad nenutrūktų 45 milijonus (!) metų trunkanti jų gyvenimo Žemėje istorija.
ŽYDĖJIMAS: Žydėjimas Filipinuose toks pat įprastas kaip oras (Vitos Morkūnienės nuotr. )
Filipinų vizitinė kortelė
Dienomis tarsyrai (lietuviškas pavadinimas — ilgakulniai) tūno šakų paūksmėje ir snaudžia, įsikirtę į šakas ilgais nagais, prikibę apvaliomis ir lipniomis pirštų pagalvėlėmis. Paskui atmerkia neįtikėtinai dideles gelltonas akis ir dairosi, stebi, žiūri. Tas jų žiūrėjimas gali išvaryti iš proto — jų akių proporcijos lyginant su kūnu yra didžiausios tarp visų žinduolių. (Lyginant su žmogumi — 150 kartų didesnės). Akių obuoliai tokie dideli, kad negali judėti akiduobėse, tik vyzdžiai tai išsiplečia begaliniai, tai vėl susitraukia. Tačiau galvą sukioti jie sugeba kaip niekas kitas. Prireikus (o naktį džiunglėse prireikia tikrai) jie sukioja galvą 180 laipsnių kampu ir gali žiūrėti tiesiai sau už nugaros.
Pirmasis įspūdis: tarsyro akys gilios ir liūdnos — tikrų vienišių. Taip ir gyvena. Po vieną, draugijos pasigenda tik tuomet, kai ateina laikas poruotis. Kasmet tarsyrų patelės veda po vieną jauniklį. Nėštumas trunka pusę metų. Mama iš pradžių mažylį nešioja panašiai kaip beždžionės, paskui jis išmoksta įsikibti į kailį, ir gyvenimas pamažėl įgauna įprastą ritmą.
Išgyventi milijonus metų tarsyrams padėjo iki tobulumo išvystyti jų gebėjimai prisitaikyti, išgyventi, orientuotis aplinkoje ir apsirūpinti maistu. Nedaug kas jiems gali prilygti.
Dieną — tingūs, naktį — vikrūs, per mišką laigantys dvimetriniais šuoliais. Turint galvoje jų gabaritus — tikri skraiduoliai.
Tobula klausa, kvapų receptoriai praverčia medžiojant. Taip, šis į pliušinį žaisliuką panašus Dievo sutvėrimas yra tikras medžiotojas, mėsėdis. Žolelės jam nepaduosi. Jam reikia vabzdžių, kirminų, driežų, tinka ir maži paukštukai — triauškia, net seilės tyška. Apetitu nesiskundžia: pasisotinti per dieną jam vidutiniškai reikia apie dvidešimties svirplių.
Minėtame centre lankytojams rodomas dokumentinis filmukas apie šiuos dažnai Filipinų vizitine kortele laikomus padarėlius. Filmas kupinas įdomiausios informacijos ir jo kūrėjų meilės šiam retam ir nykstančiam sutvėrimui. Natūralu, žinių ir meilės labiausiai reikia ir labiausiai stinga žmogaus santykyje su gamta, kurios dalimi yra ir jis pats.
Pamoka tylos sode
Boholio saloje lankėmės drugelių sode. Filipinai dėl savo klimato ypatumų, gali didžiuotis jų rūšių įvairove. Daugelis aptinkamos tik čia, šiame Azijos regione. Pirmiausia apžiūrime įspūdingą ekspoziciją, stendus su rečiausiais pavyzdžiais, įsimintinais pavadinimais. Pavyzdžiui, vienas drugys ant savo sparnų per laiką neša Filipinus atradusio Magelano vardą. Intriguoja gido pasakojimas — lyg kalbėtų apie tolimą, žmogui nepasiekiamą ir nepažinią drugelių planetą.
DRUGELIAI: gido pasakojimas nukelia į paslaptingą drugelių planetą (V. Morkūnienės nuotr.)
Paskui — valanda akistatos su šios planetos gyventojais vešlios lapijos, žingsnių aidą sugeriančio smėlio takų, dirbtinių upelių, spalvingų žiedų kupiname sode. Čia gyvena drugiai. Nebe pamenu, kiek ir kokių rūšių, kokio retumo, kuo dar ypatingi. Svarbiausia buvo gauta tylos ir ramybės pamoka.
Iš pradžių atrodė, kad jokių drugių čia nėra. Tik nuščiuvęs, nurimęs, sustabdęs spalvas ir įspūdžius gaudantį žvilgsnį imi juos matyti. Suglaustais ar lyg žiedlapiai išskleistais sparnais, vos vos prisilietusius prie žalio lapo paviršiais ar palinkusius prie saldaus nektaro dubenėlių. Žalius, mėlynus, oranžinius, vandens spalvos. Vienas kitas tylutėliai praplevena viršum galvos ir išnyksta kaip vizija. Norisi, kad ta tylos pauzė dar nesibaigtų, kad atsigertum jos kaip to nektaro, kad kada nors kasdienybės triukšme galėtum ją pasišaukti.
DIDŽIAUSIAS: Taip atrodo vienas didžiausių pasaulyje naktinių drugių (V. Morkūnienės nuotr.)
Vieno tako gale ant žydinčio krūmo išvystame du drugelius. Prieiname arčiau, šnabždamės, kalbamės garsiau. Kažkas neiškentęs pajudina šakelę, paima juos ant rankos, kad įsitikintų, drugelių tikrumu.
HIMNAS: Šių drugelių meilės himnas trunka 24 valandas (V. Morkūnienės nuotr.)
Jie tikri, jie labai tikri, tik nei mes, nei niekas kitas pasaulyje jiems dabar nesvarbu. Jie tyliai gieda savo trumpo gyvenimo meilės giesmę.
Vita MORKŪNIENĖ
Kitas pasakojimo dalis skaitykite čia.
