„Tūkstančio kilometrų kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio“ — skelbia daoizmo išmintis.Taip ir kelias į viršukalnę prasideda lygumoje. Kartais ir dykumoje, kurioje net mintis apie kalnus gali atrodyti neįmanoma. Bet dažniausiai kelionė į kalnus, kopimas į viršūnes prasideda ne konkrečioje žemės pėdoje, o žmogaus viduje.
Kai apsisprendi, kai pasakai sau, kad lipsi, nes tau reikia tų kalnų ir tos viršūnės. Kodėl? Kiekvienas tik pats sau gali atsakyti — kodėl. Kiekvienam — kitos priežastys ir kiti motyvai. Todėl, kiekvienas turime savo kalną ir savo viršūnę, net jeigu įkopėme į ją glaudžia vorele su kitais.
Aš lipau susitikti su savimi, pasikalbėti. Turėjau sau kai ką svarbaus pasakyti, pasitarti, gal ir nuspręsti. Pasikalbėjau.
Dabar žinau, kad tai ne paskutinė įveikta viršūnė. Tas jausmas jaudinantis kaip neįminta paslaptis, raminantis kaip viltis ir saldus kaip gyvenimo pilnatvė.
Ilgas kelias į Apo
Į Apo nešėmės trispalvę. Lietuvos nepriklausomybės dieną nutarėme paminėti Lietuvos vėliavą iškeldami viršūnėje. Sprendimas buvo teisingas — patirtas jausmas į atmintį įsikirto ilgam. Kaip ir kelias į kalną.
Jau minėjau, kad Mindanao sala šiuo metu yra viena pavojingiausių pasaulio vietų žurnalistams. Kolegos filipiniečiai papasakojo apie pernai lapkričio mėnesį čia vykusias kovas tarp klanų, kurios baigėsi žudynėmis.
Tarp aukų — ir žurnalistai, mėginę gilintis į konfliktą. Laimei, mūsų kalnas ramesnėje ir saugesnėje salos pusėje.
Beveik visą dieną prieš kopimą praleidžiame ant ratų. Pajudėję iš Davao, trimis autobusiukais pamažėle ropščiamės aukštyn, persiritame per dvi kalno keteras, dalijamės įspūdžiais ir informacija, klausomės Filipinų žinovo ir antro mūsų vado Dainiaus Kinderio pasakojimo.
Šiame regione gyvena daug senųjų genčių, išlaikiusių savo kalbas, papročius, bendruomenių valdymo sistemą. Klausytis įdomu, bet artimiau su tuo susipažinti neskirta — 20 dienų pažinti Filipinams per maža.
Apie vidurdienį pasiekiame Kapatagano miestą ir pakliūname į medikų rankas. Į savo misiją jie žiūri rimtai ir visiškai netrokšta, kad kalno istoriją paįvairintų nelaimingi atsitikimai su europiečiais.
Mus sveria, matuoja, tikrina kraujo spaudimą, teiraujasi apie amžių ir bendrą sveikatos būklę. Požiūris teisingas: kiekvienas kalnas, tūkstančio ar septynių tūkstančių metrų aukščio, vertas pagarbos. Kalnai nepakenčia aplaidumo, čia negalioja standartai „kaip nors“.
Praslystame visi, po ilgų derybų — net karščiuojantis ir krenkščiantis Dainius Kinderis, pasigavęs ligą kažkur aerouostų skersvėjuos. Jį čia pat prigirdo vaistais, antrą tiek įdeda į kelią, pataria dar kartą gerai pagalvoti.
Kiekvienas gauname po leidimą kopti — nemažą laminuotą kortelę, kurioje surašyti mūsų duomenys ir tai, kad esame užsieniečiai žurnalistai. Kortelės turi būti matomos ir kaboti ant krūtinių. Mūsų autobusėliai taip pat paženklinti PRESS lipdukais, tačiau vargu ar tai padėtų konfliktinėje situacijoje.
Spėjame sužinoti, kad į Apo viršukalnę veda keli keliai. Mūsų pasirinktasis nėra lengviausias, tačiau dosnus įspūdžių ir vaizdų.
Kas mėnesį į šį kalną kopia viena ar dvi grupės, tačiau prieš Velykas norinčių įkopti randasi gerokai daugiau. Apą vietiniai laiko šventu, nusilenkti viršūnei yra savotiška pareiga, misija, apsivalymas. Jau vėliau, pačioje viršūnėje atradome stacijas.
Monumentalias, nenusaldytas, visiškai sutapusias su rūsčiu ir didingu peizažu.Viršum kryžiaus stočių — tik dangus. Maldos čia turėtų būti ypatingos. Ne dėl to, kad arčiau dangaus. Bet kad arčiau žmogaus, iš pačios širdies — tikrai.
Tačiau šis patyrimas ateis tik kitądien, jau įkopus,
Kai aplinkui — tiktai dabartis
Vis dar stumiamės link stovyklos priekalnėse. Autobusiukai, kaista, springsta, spyriojasi, kol vienas visiškai sustoja. „Bahalo no“— prisimename gydančią filipiniečių nuostatą — Yra kaip yra. Tuoj pat atrandame situacijos privalumų.
Užsukame į vieną pakelės kiemą, kur mus mielai sutinka, kalbina, netgi leidžia užeiti vidun. Jiems nėra ko slėptis ar gėdytis, jie dar neapsibrėžia aplink save rato mums jau šventa privatumo lazda.
Bambukinis būstas — menkas ir tuščias, tačiau pakankamai švarus. Pasienyje — pradėti pinti krepšiai, ant sienos — veidrodis ir ryškus, čia visai nederantis sienienins kalendorius, ant vinies kabo kepurėlė su snapeliu ir Coca Colos emblema. Dar— menkas gultas ir viskas, nieko daugiau — kaip vienuolyno celė.
Visas gyvenimas vyksta kieme. Čia šnekučiuoja moterys, klega pulkas vaikų, šmirinėja liesi šunys ir katės, vaikštinėja vidury kiemo už kojos virvele pririštas gaidys, nuo kurio išdidaus ir pavydaus žvilgsnio nenuleidžia šeimininkas.
Tolėliau, paunksmėje taip pat pririštas už kojos, ganosi rudas paršelis. Apima tas pats, kelionėje jau ne kartą patirtas įspūdis, kad filipiniečiai nekomplikuoja gyvenimo, nekuria problemų, kurių ir taip per akis. Jie — „dabartistai“, ne kitaip.
Ir gerai, kad užspringo tas autobusėlis. Galėjome pabūti tos jų vienintelės, čia ir dabar tekančios jų gyvenimo akimirkos liudininkais. Kažin, ar ilgai prisiminsime tą įspūdį, kažin, ar išmokome ko nors iš to „lengvo ir paprasto“ gyvenimo paveikslėlio?
Viršukalnė
Vakaras. Kuprinės sukrautos, išklausyti patyrusių šerpų patarimai. Dar kartą išgirstame, kad Apo, nors ir nėra įspūdingai aukštas, bet aikštingas, nelengvai pasiekiamas. Primygtini patarimai dar kartą įvertinti savo jėgas ir priimti teisingus sprendimus, nieko iš pasiryžėlių grupės nepaveikia.
Prapliumpa lietus. Tai blogas ženklas — kopimo gali tekti atsisakyti. Netikėtos liūtys kalno šlaituose sukelia nuošliaužas — tai ne tik sunku, bet ir pavojinga.
Kankina nerimas. Miegame kaip zuikiai. Prabudus visų akys pirmiausiai nukrypsta į dangų. Ačiū Dievui, nelyja.
Į kalną lipame ne visi. Liekantys stovykloje keliasi su mumis, palydi, linki sėkmės. Jos prireiks. Tuo labiau, kad ne visi esame alpinistai, ne visi esame ir kalnų turistai. Gėda, bet tikrai ne visi rytais darome mankštą. Kai kas — tik saldžiai nusižiovauja. Vieną tokią gerai pažįstu, kalbu apie save.
Priekalnėse, kur dar neseniai augo tropinis miškas, veši morkų, kopūstų, kitokių aržovių laukai. Už jų — cukrašvendrių miškas, kuris kažkada pavirs filipinietišku romu, paskui — galvijų ištrypti šlapio molio takai, bet tai tik smulkmena, dar neįsivaizduojame kas mūsų laukia. Trumpo poilsio sustojame Rojaus vardu pavadintame kaimelyje ir traukiame toliau.
Įžengiame į tikras džiungles. Tokias, kokias matome filmuose, kurias rodo per „Travel“, “Animal planet“ ir kitus įspūdingus TV kanalus. Užtenka pusvalandžio, kad įsitikintum, jog ekrane ir gyvenime džiunglės yra labai skirtingi dalykai.
Karšta, tvanku, drėgmė (sunku įsivaizduoti, bet ji siekia beveik 100 proc.). Į neviltį varo begalinės išvartos, dažniausiai jų sangrūdos, siauri, slidūs takai, stačios prarajos šalia jų, sraunių upių brastos, įkalnės ir nuokalnės, kuriose skausmingai prarandi taip nelengvai surinktus aukščio metrus.
Nėra jėgų nei laiko dairytis aplinkui. Mus lydi milžiniški, priešistorinius laikus menantys papartynai, asiūkliai, driekiasi tamprios lijanų kasos, neįmanomo dydžio bambukai ir daugybė kitos nematytos augmenijos. Prakaitas žliaugia, batai virsta molio tumulais, visi po truputėį panašėjame į lietuviškus šernus.
Laikas tirpsta, nuovargis auga, o prieš akis — status didžiulių vulkaninės kilmės riedulių šlaitas. Iš pradžių atrodo neįveikiamas. Kabinamės rankomis ir kojomis, žingsnis po žingsnio stumiamės į priekį.
Kas lengviau, sparčiau, kas ir gerokai pukšėdams ir dūsuodamas. Vis tiek pirmyn — niekas nežadėjo, kad bus lengva. Vidury akmenyno užklumpa audra. Griaudžia, žaibuoja, prapliumpa pati tikriausia liūtis, o iki viršūnės dar gabalas kelio. Gelbsti tai, kad žinai, jog visiek turėsi jį įveikti.
Kalnas diktuoja savo taisykles. Šalia mūsų rūksta miegančio ugnikalnio fumarolės (sieros vandenilio kristalai). Ženklas, kad Apo gyvas, nors paskutinį kartą buvo išsiveržęs prieš 400 metų.
Mūsų vedlys nuneša ryžių auką. Taip kaskart, kai lipa į kalną. Grįžęs paprašo mūsų kalbėti tyliai, kitaip galį kilti smarkus vėjas — Apo nemėgsta triukšmo. Nutylame, bet audra nesiliauja.
Paskutinis kelio ruožas — itin status. Kylame tiesiai upelio vaga, nebepaisydami ant mūsų tekančio vandens.
Pirmieji žygeiviai jau viršuje. Kiti dar kopia.
Jau visai vakaras. Dabar jau pajuntame, kokie esame pavargę ir alkani, kokie šlapi ir atšalę. Pamatome, kad aplinkui balos, bet suprantame, kad kitos vietos nakvynei nebus, kaip tik čia, buvusio kraterio dugne.
Pasigendame savo palydovų. Jie taip ir nepasirodo. Kitądien sužinosime, kad vieną iš jų ištiko šalčio priepuolis, kad mėšlungis sutraukė jam abi kojas ir liko nakvoti lauke po olomis. Draugas su juo.
Paaiškėja, kad mūsų palapinės yra žaislinės, perlyjamos, tad visą naktį telkšome vandenyje, dangstydamiesi kas kuo turime, drebėdami ir draugiškai kalendami dantimis. Atrodo, kad naktis niekada nesibaigs. Taip tik atrodo.
Vėliavos vėjyje
Bet rytas išaušta. Pasirodo saulė — tiesiog laiminga istorijos pabaiga. Susikrauname daiktus ir vėl į kelią. Grįžtame į viršūnę. Prieš akis atsiveria tokie horizontai, kad akys nušvinta, o veidus užlieja šypsenos.
Pamirštame, kad reikia laikytis tylos. Iš kuprinių traukiame vėliavas. Vėjyje jos plazda labai įspūdingi. Taip gražiai, kad negali atplėšti akių. Tą akimirką jaučiamės laimingi. Pamiršę nuovargį. Pamiršę, kad laukia ne mažiau sunkus kelias atgal.
Tą akimirką tai nėra svarbu.
Vita Morkūnienė
Ankstesnes dalis galite rasti čia:
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (1)
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (2)
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (3)
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (4)
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (5)
