Šiandien niekas nežino ir turbūt jau niekada nesužinos, kada pirmasis lietuvis apsilankė Filipinuose. Kas jis toks buvo, ko jam ten reikėjo, kokius įspūdžius patyrė ir kokius pėdsakus paliko filipiniečių žemėje ir atmintyje.
Aišku, kad lietuvių šitos salos per visą savo istoriją regėjo nedaug. Tačiau aišku ir tai, kad keli lietuvių vardai jau dabar neišbraukiamai įrašyti į Filipinų istoriją.
Kad ir kaip ten būtų, bet Filipinuose, kaip ir bet kurioje kitoje Žemės rutulio vietoje, verta elgtis gražiai, o kalbėti padoriai, nes nežinia, kur ir kada prieš tave išdygs tautietis, lygiai kaip ir tu keliaujantis po pasaulį ir įsvaizduojantis, kad šiose geografinėse platumose yra vienintelis ir nepakartojamas.
Mums panašiai nutiko pirmosiomis ekspedicijos dienomis Guimaro saloje, kai šmaikštaudami ir čiauškėdami per privačią vasarnamių ir paplūdimio teritoriją skubėjome pirmąkart pasiturkšti šiltoje jūroje.
„Labas, kas jūs, iš kur?“ – netikėtai atsklido iki mūsų iš vienos vilos tarpdurio.
Pirma mintis – pasigirdo. Tačiau ne, vyrai dvimetrinai, šviesaus gymio, mėlynų akių – broliai lietuviai.
Pasirodė, kad tuo pat metu po Filipinus keliavo dar viena lietuvių grupelė, tiesa, kiek mažesnė už mūsų ir kiek kitokiu maršrutu.
Matas Šalčius ištrauktas iš užmaršties
Taip jau susiklostė, kad pastaraisiais metais kiek plačiau suskambo ilgąlaik nepagrįstai primirštas rašytojo, žurnalisto, keliautojo Mato Šalčiaus, vardas.
Priminsime, kad jo atminimui šiemet buvo skirta jau antroji žurnalistų keliautojų ekspedicija, kad kolega Gerimantas Statinis (ekspedicijos vadovas) uoliai įnikęs studijuoja jo biograffiją ir veiklą ir neketina šio darbo užmesti.
Kad kolegos, keliautojai žurnalistai intesyviai bendrauja su Mato Šalčiaus dukra Raminta Šalčiūte- Savickiene. Kad ši garbi, guvi ir gyvybinga ponia pati stengiasi ir daug nuveikė, kad tėvo vardas būtų tinkamai prisimenamas ir įprasmintas.
Pagaliau, prieš keletą metų buvo atgaivinta Mato Šalčiaus premija (jos mecenatas yra europarlamentaras Justas Paleckis), kasmet skiriama už geriausius kelionių žurnalistikos darbus.
Galima džiaugtis, kad šie darbai jau įsibėjėję ir tikėtina nepriges. Tačiau Matas Šalčius yra ne vienintelis lietuvis, tolimuosiuose Filipinuose gražiai išskleidęs Lietuvos vardą.
Ekspedicijos Matui Šalčiui atminti vadovas Gerimantas Statinis (kairėje) ir koordinatorius, Lietuvos magelanas Dainius Kinderis – sėkmingos kelionės varikliai ir koordinatoriai (Vitos Morkūnienės nuotr.)
Žymiųjų lietuvių sąrašą pradėtų Pranciškus Šivickis
Žymiųjų lietuvių Filipinuose sąrašą būtų teisinga pradėti nuo Pranciškaus Baltraus Šivickio, 1922– 1928 metais profesoriavusio Filipinų universitete Maniloje. Jo gyvenimo kelias vertas pasigėrėjimo ir pasididžiavimo.
Chrestomatinis pavyzdys, ką gali nuveikti žmogus, kuriam gamtos duoti gabumai ir talentas, o tėvų – išugdyti darbštumas, atsakomybė, tikslo siekimas ir pasišventimas pasirinktam keliui. Atskirai tektų paminėti suvoktą pareigą tėvynei, Lietuvai, kad ir kur gyvenimo vėjai nublokštų.
1906 metais 23-ejų metų jaunuolis emigruoja į Ameriką su 3 klasių išsilavinimu, tuščia kišene ir aiškiu tikslu – siekti mokslo. Tam reikėjo didelių pastangų, bet pasiekė daug.
Studijavo net septyniuose Amerikos universitetuose. Dviejuose įgijo bakalauro laipsnį. Studijas paskutiniajame, prestižiškiausiame to meto Amerikos – Čikagos universitete – vainikavo magistro ir mokslo daktaro laipsnis ir apginta disertacija iš visai naujos eksperimentinės zoologijos mokslo srities.
Tai buvo 1922 metai. Kaip tik tuo metu Lietuvoje steigiamas universitetas, tad P. Šivickis nusprendžia grįžti į Lietuvą darbuotis jos labui. Tačiau atsakymo į savo pareiškimą iš Kauno universiteto taip ir nesulaukia.
Kuriamai ambicingai mokslo institucijai kažkodėl neprireikia kvalifikuočiausio lietuvių mokslininko biologo paslaugų. Būtent tuo metu P. Šivickis sulaukia pasiūlymo iš Filipinų Manilos universiteto ir iškart gauna zoologijos profesoriaus vietą.
Maniloje P. Šivickio veikla rutuliojasi labai sparčiai: jam sudaromos puikios darbo sąlygos, mokamas solidus atlyginimas, akyse auga jo autoritetas tarp studentų, dėstytojų ir visos akdeminės visuomenės.
Po dvejų metų jis ima vadovauti katedrai, 1923 m. Mindoro saloje įkuria Puaerto Galeros biologinę stotį, tiems laikams – ypač modernią ir įranga, ir tyrimo užmojais bei metodais.
Veikla virė, perspektyvos buvo viliojančios, tačiau P. Šivickio akys vis tiek krypo Lietuvos pusėn. 1925 metais jis vėl rašo į Kauno universitetą ir vėl nesulaukia atsakymo. O atsakymas, ko gero, paprastas – pavydas ir konkurencijos baimė.
Net ir tai neatšaldė nuo Lietuvos – nuolatos siunčia į ją savo mokslinius straipsnius, Kauno Zoologijos muziejui dovanoja unikalius Filipinų faunos pavyzdžius, Universiteto Zoologijos katedrai – solidžias pinigines aukas mokslinei literatūrai įsigyti.
Į Lietuvą grįžo 1928 metais ir tęsė Filipinuose pradėtą veiklą. Nuveikė daug. Nepripažinti jo nebebuvo galima, bet kad būtų itin tausojamas ir puoselėjamas – taip pat nelabai galėtum pasakyti.
Dažniau buvo nutylimas ir ignoruojamas. Ypač – po 1948-ųjų, kai viešai ir principingai pasipriešino mokslo ideologizavimui. Tai buvo metas, kai akademinė visuomenė grubiai ir be skrupulų buvo verčiama atsižadėti genetikos mokslo, pakeičiant jį I. Mičiurino ir T. Lysenkos teorijomis.
P. Šivickis savo požiūrį nesislapstydamas už aptakių žodžių garsiai išsakė iš Maskvos atvykusiems aukštiems pareigūnams. Užmokėjo brangiai: neteko darbo, iš jo buvo atimtas akademiko titulas, kaip nelojalaus sovietų valdžiai žmogaus buvo nutylimi jo mokslo laimėjimai. Bet ir laimėjo nemažai – liko skaidrus jo paties vardas ir neišduoti principai.
Įdomus faktas: šalia tiesioginės mokslinės veiklos Filipinuose, P. Šivickis intensyviai domėjosi šios šalies kultūra, papročiais, daug filmavo, fotografavo, sudarė anglų-tagalų (gausiausios vietinės tarmės) žodyną, kuris nors ir nepublikuotas, bet filipiniečiams yra brangus.
Lietuvoje P. Šivickio vardas šiandien dažniau girdimas akademiniuose sluoksniuose, nors neabejotinai yra visos Lietuvos pasididžiavimas.
Garbingas Garbės konsulas Romualdas Vildžius
Kai vieno susitikimo Maniloje metu jau garbaus amžiaus sulaukusio pono, vieno iš Filipinų centrinio banko kūrėjų Benito Legardos paklausiau, ką jis žino apie Lietuvą ir lietuvius, atsakymas buvo paprastas ir aiškus. Pašnekovas linktelėjo Lietuvos Respublikos garbės konsulo Filipinuose Romualdo Vildžiaus pusėn.
Greičiausiai taip pat atsakytų ir bet kuris kitas užkalbintas susitikimo dalyvis. Romualdas Vildžius – Maniloje ir Filipinuose yra žinoma figūra, siejama su Lietuvos vardu. Filipinuose jis gyvena jau per penkiasdešimt metų. Šalis jam tapo sava, o ir jis šaliai nesvetimas.
1940-aisiais R.Vildžius, pulkininko Kazimiero Vildžiaus-Čiukšio sūnus su artimaisiais iš gimtųjų Kėdainių nuo sovietinio teroro pasitraukė iš Lietuvos. Į gyvenimą kabinosi Amerikoje, o 1959-aisiais verslo partneris J. Kazickas pasiūlė jam vykti į Filipinus, kur buvo įsteigęs inžinerijos firmą.
Karjera Filipinuose klostėsi sėkmingai, gabų lietuvį suvedė ne tik su biznio, bet ir politikos, meno elito žmonėmis.
R. Vildžius Filipinuose pagarsėjo ne tik kaip verslininkas, bet ir puikus vandens slidinėjimo meistras. Vienu metu jis netgi treniravo Filipinų vandens slidinėjimo rinktinę, kuri 1972 metais tapo Pietų Azijos čempione. Ir pats atstovavo rinktinei.
Įdomus biografijos faktas: vandens slidinėjimo R. Vildžius mokė ir žinomą Filipinų prezidentą, diktatorių F. Marcosą, ir pagrindinio jo priešo opozicijos lyderio Lopezo dukras.
Jau daug metų R. Vildžius yra mūsų šalies Garbės konsulas Filipinuose ir šią misijją atlieka išties garbingai.
Mūsų ekspedicijai šis garbus žmogus buvo tikras „gelbėjimosi ratas“. Jis ekspedicijos rengėjus mielai ir nuoširdžiai konsultavo visais rūpimais klausimais, padėjo užmegzti reikalingus ryšius, surengti numatytus ekspedicijos planuose susitikimus. Be jo tai padaryti būtų buvę labai sunku, gal ir neįmanoma.
Pačios ekspedicijos metu teko patirti šio žmogaus nuoširdumą, draugiškumą ir žmogišką šilumą. Jis buvo pirmasis žmogus, pasitikęs mus Manilos aerouoste.
Tarp kitko, beveik septyni dešimtmečiai gyvenimo toli nuo Lietuvos neatbukino lietuviškos dvasios ir gyvo kalbos jausmo – mūsų Garbės konsulas iki šiol kuo puikiausiai kalba lietuviškai. Per jį apie Lietuvą Filipinuose sužino vis daugiau žmonių.
...ir kiti lietuviai
Šiame rašinyje paminėjau tik tris lietuvius iš iš žymiųjų lietuvių sąrašo Filipinuose. Tai ne visi lietuviški vardai, išgirsti ekspedicijos metu. Būta ir visai netikėtų susitikimų. Vienas iš jų virto tikru lietuvišku vakarėliu vidury Manilos viduryje pas šiuo metu čia dirbančius ir gyvenančius Dovą ir Jolantą Šaulius.
Neteisinga būtų nutylėti ir tai, kad keliavome su pripažintu Lietuvos magelanu Dainiumi Kinderiu. Be abejonės, kelionei tai suteikė papildomų spalvų ir įspūdžių. Apie tai – jau kitąkart.
Vita MORKŪNIENĖ
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (14)
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (13)
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (12)
.....
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (3)
