Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo išvakarėse, 1988 metų balandžio 20 dieną, filosofas Arvydas Juozaitis Dailininkų sąjungoje perskaitė garsųjį pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“.
Jame prelegentas užsiminė apie Sovietų Sąjungoje susikūrusius neformalius (savaveiksmius) judėjimus ir pabrėžė jų reikšmingumą. A. Juozaičio teigimu, Lietuvoje taip pat privalėtų atsirasti panašios struktūros, kad M. Gorbačiovo persitvarkymo politika būtų perspektyvi. Apžvelgęs 1917 – 1920 metų politinius įvykius Lietuvoje, A. Juozaitis pažymėjo, jog viena iš silpnųjų marksizmo vietų – tautinis klausimas: tai puikiausiai iliustruoja komunistinės valdžios trukdymai paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 70-mečio jubiliejų 1988 m. vasario 16 d.
Argumentavęs 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės atkūrimo Akto istorinę svarbą ir kritiškai apibūdinęs sovietinės administracijos veiksmus prieš „saujelę ekstremistų“, oratorius pareiškė, jog negalima „pavadinti politinės kultūros reiškiniu tų masinių, stalininius mitingus atkartojančių žmonių susibūrimų miestų aikštėse, kur visi turėjo vieningai „smerkti“ JAV prezidento R. Reigano ir kongresmenų laiškus lietuvių tautai (vieną net sveikinimo!)“. A. Juozaičio nuomone, esminė tokių reiškinių priežastis – komunistų partijos vienvaldystė.
(Čia reikėtų prisiminti, kad 1988 m. vasario 11 d. JAV prezidentas R. Reiganas paskelbė proklamaciją, skirtą artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės 70 metų jubiliejui pažymėti. Joje pabrėžta, kad JAV niekuomet nepripažino ir nepripažins Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos bei aneksijos. Kaip žinia, į šią proklamaciją skubiai reagavo sovietinės valdžios administracija. Jau vasario 12 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, buvo suorganizuotas mitingas, nukreiptas prieš „JAV imperialistų bandymus kištis į LTSR vidaus reikalus“. Mitinge, į kurį buvo suvaryta apie 15 tūkstančių žmonių, kalbėtojai pasmerkė JAV prezidento sveikinimą ir protestavo prieš Vakarų ardomųjų centrų ketinimus sukiršinti Tarybų Lietuvos gyventojus.)
Baigdamas paskaitą, A. Juozaitis pažymėjo: „Jeigu (...) jums nekilo noro mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link“.
Istorikas, Viskonsino universiteto profesorius, Alfredas Erichas Sennas knygoje „Bundanti Lietuva“ atkreipia dėmesį, kad A. Juozaitis parašė šį pranešimą „kaip reakciją į Vasario 16-osios įvykius. Stebėdamas draugovininkus, darančius tvarką Vilniaus gatvėse, jis norėjo kažką daryti – „tačiau ką?“, jis klausė savęs. Kadangi Juozaitis nebuvo teroristas, jis nusprendė „skaityti viešą paskaitą ir pasakyti visą tiesą“. Savo paskaitą paruošė kovo mėn., tačiau proga skaityti atsirado tik balandyje“.
Kolektyvinėje istorikų monografijoje „Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988 – 1991 metais“ D. Blažytė pažymėjo: „Tai buvo iki tol neįsivaizduojamas dalykas. (...) Klausytojai buvo nustebę, susirūpinę, kai kas – išsigandęs. Pranešimas buvo išspausdintas pirmajame necenzūruoto almanacho „Sietynas“ numeryje ir tapo iki tol nepatirta idėjine sensacija“.
Vėliau, prisimindamas šią paskaitą, kurioje, filosofo Romualdo Ozolo žodžiais tariant, „demaskuojamas socialistinės revoliucijos Lietuvoje mitas”, A. Juozaitis prisipažins: „Jaučiau, kad tai istorinis momentas. Supratau, kad gali iš karto mane „sutvarkyti“. Buvau pasirengęs pokalbiui saugume“.
Nepaisant to, 1988 m. balandžio 20-ąją A. Juozaitis, jo paties teigimu, buvo „laimingiausias žmogus pasaulyje ir Lietuvoje. Patikėkite – taip jaučiausi! Didesnės laimės ilgai nebejaučiau (na, gal tik tų pačių metų spalio 7 dieną, kai sakiau kalbą Katedros aikštėje, pakeliant Gedimino bokšte Lietuvos Trispalvę). Viskas buvo padaryta vietoje, laiku – pavyko! Su 110 % sėkmės. Paskaita masinėje auditorijoje, jos tekstas padaugintas ir čia pat išdalintas (10 egzempliorių, tiesa, bet to pakako – paskaita imta čia pat dauginti). Pati kalba įrašyta į dešimtis diktofonų ir įamžinta vaizdajuostėje (filmavimu pasirūpino žmona Laima ir jos draugė Nijolė). Ko dar norėti?! Nenoriu girtis, bet paskaita tapo tarytum Sąjūdžio kertiniu-ideologiniu akmeniu, ji ėjo iš rankų į rankas, buvo perskaityta per „Amerikos balsą“ (Romo Sakadolskio balsu), ir atvėrė visas duris į visus Lietuvos miestus ir kaimus... Tūkstančiai žmonių vėliau man į akis sakė, kad susipažinę su tuo tekstu per dieną apsispręsdavo imtis veiklos...”
Kaip pastebėjo istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius „Lietuvos istorijoje. T. XII, I dalis. Sąjūdis: nuo “Persitvarkymo” iki Kovo 11-sios”, “nors A. Juozaičio pranešimą girdėjo palyginti nedaug klausytojų, tačiau žinia apie jį ir to pranešimo idėjas sklido žaibiškai. Reikšminga buvo ir paties A. Juozaičio asmeninė charakteristika: būdamas tik 30 metų, jis jau buvo spėjęs tapti Monrealio olimpiados (1976 m.) plaukimo prizininku ir apginti filosofijos disertaciją. Ir kas ypač stebino – lipdamas tokios karjeros laiptais, jis sugebėjo nepriklausyti LKP (Lietuvos komunistų partijai. – A.K.). Kita vertus, jis nebuvo ir disidentas”.
Politinėje autobiografijoje “Lūžis prie Baltijos” Vytautas Landsbergis apie A. Juozaičio pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“ rašo: „Prieš dešimtį metų Juozaitis būtų atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje arba lageryje. 1988 m. sunkios bausmės nebegrėsė. Jaunasis filosofas liko didvyriu, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu“.
* * *
Arvydas Kšanavičius yra knygos „Lietuvos Atgimimo dienoraštis“ autorius.
