Būtent dėl šių priežasčių Jungtinėse Valstijose tokie automobiliai kaip: „Dodge Challenger“, „Ford Mustang“ ar „Chevrolet Camaro“ sugeba per vienerius metus parduoti daugiau automobilių negu „Lexus“ visoje Europoje.
Raumeningi, kupė kėbulą turintys automobiliai Jungtinėse Valstijose yra populiarūs ne tik dėl itin seksualios ir agresyvios išvaizdos. Šis automobilio tipas JAV turi labai gilias tradicijas, kurių pradžia slypi septintame dešimtmetyje.
Didelis ir galingas
Kompaktiški automobiliai Jungtinėse Valstijose niekada nebuvo labai populiarūs. Žinoma, po truputėlį ši tendencija keičiasi, tačiau vidutinės klasės, patogūs ir komfortiški automobiliai buvo amerikiečių siekiamybė. Net ir vidurinioji klasė, kuri ekonomiškai suklestėjo šeštame dešimtmetyje, ženkliai prisidėjo padedant labai tvirtus pamatus naujai automobilių klasei, kuri iš pradžių buvo vadinama „Supercars“ vardu.
Šeštame dešimtmetyje automobilių pirkėjų poreikiai pradėjo keistis kartu su augančiomis pajamomis, besikeičiančiais poreikiais ir troškimu vairuoti automobilį, kuris nebūtų panašus į šalia gyvenančio niurzgos.
Automobilių gamintojai atsižvelgdami į augantį išskirtinių ratuočių poreikį, atsargiai, ribotomis serijomis pradėjo gaminti tokias mašinėles kaip: „Chrysler C-300“ ar „Rambler Rebel“. Iš pirmo žvilgsnio jie kone idealiai susiliedavo su tipiniu amerikietišku kraštovaizdžiu, bet atidžiau pasiklausius praeiviai išgirsdavo gilų, baritonišką burbuliavimą, kuris išduodavo, jog vairuojate neeilinę dėžutę.
Lyg ir nekaltai atrodančių automobilių populiarumas pradėjo sparčiai augti, kai „Chrysler“ bei „Ford“ atstovaujamų prekinių ženklų automobiliai pradėjo dalyvauti vietinėse ir nacionalinėse traukos varžybose. Įvairūs „Ford“, „Pontiac“, „Dodge“ ir „Plymouth“ markių plėšrūnai į varžybas atvykdavo pasidabinę gigantiškus benzininius motorus, kurie be didesnių problemų išvystydavo 400 arklio galių ir ketvirtį mylios įveikdavo greičiau nei per 13 sekundžių.
Natūralu, jog netrukus tokio pobūdžio automobiliai pradėjo dominti tuos, kurie atvykę į „Ford“ ar „Chrysler“ atstovybę norėtų kasdien vairuoti ne sukiužusį sedaną, kuris iki 100 km/val. įsibėgėdavo per pusdienį, o tą, kuris vakar traukos lenktynėse aplenkdavo jūsų pusbrolio bičiulio direktoriaus vairuojamą bolidą. Ir staiga, televizijos ekranuose bei įvairiuose leidiniuose atsirado reklaminiai šūkiai kviečiantis išbandyti „Pontiac GTO“, „Chevrolet Chevelle SS“, „Buick Grand Sport“ ar „Plymouth Barracuda“.
Septyni litrai – ne riba
Kuo didesnis variklio tūris, tuo geriau. Būtent tai išgirstume iš inžinierių, kurie kadaise plušo prie skirtingų, didingų, žemę drebinančių 8 cilindrų variklių, vėliau atsiradusių legendiniuose modeliuose.
Šiandien esame įpratę prie variklio tūrio mažėjimo tendencijų, tačiau absoliučią laisvę turėję specialistai, norom ar nenorom, pradėjo neoficialų variklio tūrių karą. Karą, kuris labai greitai pavirto į epidemiją, kuri padėjo sukurti auksinį amerikietiškų automobilių laikotarpį.
Variklio tūrio didinimo varžybos oficialiai prasidėjo 1966-aisiais, kai „Chevrolet“ siekdama pranokti savo konkurentus, vietoje ir taip didelio 6,7 litro motoro pasiūlė dar didesnę alternatyvą, kurios darbinis tūris siekė 7 litrus. Netrukus „Chevrolet“ parodytu pavyzdžiu pasekė „Ford“, kuri taip pat į savo automobilius pradėjo diegti 7 litrų motorą, tačiau tada į areną įžengė „ Chrysler“, kuri į skirtingus „Dodge“ ir „Plymouth“ modelius pradėjo montuoti dar didesnius, net 7,2 litro darbinio tūrio variklius, sugebančius išvystyti daugiau nei 400 arklio galių.
Trumpiausias aukso amžius
1966-aisiais prasidėjusi kova tarp trijų automobilių gigantų įgavo pagreitį sekančiais metais – 1967-aisiais. Matote, būtent šiais metais gimė itin populiarus ir sunkiai apibrėžiamas „Pony Cars“ automobilių segmentas.
Palyginus su „Muscle“ tipo automobiliais, naujoji abiturientų klasė pasižymėjo gerokai mažesniu svoriu, geresnėmis valdymo savybėmis ir svarbiausia – jie nebuvo tokie gremėzdiški kaip jų giminaičiai.
Kone puikiu „Pony Cars“ pavyzdžiu yra laikomas „Ford Mustang“, kuris 1967-aisiais po itin sėkmingo debiuto į „Ford“ atstovybes sugrįžo su naujutėliu 6,4 litro darbinio tūrio agregatu. Vis dėlto, šios opcijos pasirodymas nublanko prieš stulbinantį Carroll Shelby kūrinį – nuostabųjį „GT500“, kuris net ir dabar laikomas „Pony Cars“ automobilių klasės ikona. Automobiliu, kurio plakatą norisi pasikabinti garaže ar vairuoti kompiuteriniame žaidime.
„General Motors“ atsakas į šį, itin skaudų „Ford“ dūrį įvyko tais pačiais metais – 1967-aisiais. Tą kartą „General Motors“ į kovą nusprendė išleisti ne vieną, bet du modelius: „Chevrolet Camaro“ ir „Pontiac Firebird“. Tiek vienas, tiek kitas turėjo identišką – 6,5 litro darbinio tūrio, 375 arklio galias išvystančią jėgainę, kurią liaupsino kone visi automobilių tema rašantys žurnalistai.
Kol naujoji automobilių entuziastų kartu su savo blizgančiais poniais siautėjo drago trasose, gerokai rimtesni benzigalviai plušo savo dirbtuvėse ir ruošėsi lenktynėms, o tiksliau – populiarumą įgaunančiai „Trans-Am“ lenktynių serijai.
1966 metais startavusi lenktynių serija labai greitai patraukė įvairių gamintojų dėmesį: nuo „Alfa Romeo“, kuri dominavo iki 2 litrų automobilių klasėje, ir baigiant „Lotus“ bei „Ford“.
Šiai lenktynių serijai ypatinga dėmesį skyrė „General Motors“ koncernas, kuris siekdamas pažeminti savo pagrindinius konkurentus, į „Trans-Am“ čempionatą įmėtė „Chevrolet Camaro Z-28“.
1968-ųjų sezone startavę sportinis bolidas netrukus tapo visuotiniu „Trans-Am“ čempionato lyderiu ir juo išbuvo iki pat 1971 metų.
Kaip bebūtų keista, tačiau „General Motors“ dėl mums nesuprantamų priežasčių nepanoro pasinaudoti sportinio bolido sėkme ir kraują kaitinančios dinamikos jausmą parduoti paprastiems mirtingiesiems. Tiems, kurie perka naujus automobilius. Nors „Chevrolet“ išleido bendro naudojimo keliams skirtą „Camaro Z-28“ versiją, tačiau ji amerikietiškos markės atstovybėse pasirodė patyliukais, nesukeldama šurmulio.
Arši konkurencija tarp skirtingų gamintojų 1968-aisiais metais pagimdė rekordinį kiekį nuostabių automobilių. „Dodge“ į viešumą išleido itin sėkmingą „Charger“. Vėliau prie šio „Dodge“ modelio prisijungė „Ford Torino“, „Mercury Cyclone“, atnaujinti „Pontiac GTO“ ir „Chevrolet Chevelle“.
Vis dėlto, iš visų benziną siurbiančių automobilių labiausiai išsiskyrė 1968 metais gamintas „Plymouth Road Runner“. Jis buvo įdomus ne dėl savo išvaizdos ar „Plymouth“ siekiu pabrėžti sportiškumą. Šis automobilis buvo ypatingas dėl savo kainos ir dinamikos santykio.
Matote, 1968-aisiais metais šis automobilis kainavo 2986 dolerius. Už šią sumą „Road Runner“ pirkėjai gaudavo 6,3 litro, 8 cilindrų, 335 arklio galias išvystantį variklį. Anuomet nei vienas konkurentas negalėjo pasiūlyti geresnio pasiūlymo, nes analogiški modeliai iš „Ford“ ar „General Motors“ koncernų stovyklų buvo beveik 1000 dolerių brangesnį.
Ši akivaizdi „Chrysler“ pergalė per vienerius metus leido parduoti daugiau nei 45 tūkst. „Plymouth Road Runner“ vienetų.
Pirmieji pavojaus varpai
Tamsūs audros debesys virš daugelio mylimų automobilių pradėjo kauptis 1968 metais. Tuomet Jungtinėse Valstijose įsigaliojo pakankamai griežti automobilio saugumo ir variklių taršos reikalavimai, kurie dar kartelį raumeningus kupė įspraudė į tramdomuosius marškinius.
Būtent 1968-aisiais įsigalioję naujieji reikalavimai visiems laikams pakeitė „Muscle“ tipo automobilių veidą. Jeigu prieš porą metų „Pontiac GTO“ patekdavo į perkamiausių automobilių penketuką, tai septinto dešimtmečio pabaigoje jų paklausa nukrito keliasdešimt kartų.
Vis dėlto, didysis automobilių pramonės trejetas iš Detroito nepasidavė. Raumeningieji kupė sugebėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų ir toliau siekė visiems parduoti amerikietišką svajonę, tačiau naujos kartos modeliai nebebuvo tokie grėsmingi, patrauklūs ir spinduliuojantys charizma kaip jų protėviai.
