Svarstant apie 1941 metų birželio sukilimą Lietuvoje, iš detalių lenda kipšai.
Antanas Škėma rašė: „<...> ir apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bolševikus. Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu.“
Nežinau, ar rašytojas kam nors patikslino smulkmenas. Pavyzdžiui, kiek bolševikų nušovė? Jie buvo kariškiai ar civiliai?
Tų metų liepos 3 dieną prie Jurbarko buvo sušaudytas skulptorius Vincas Grybas. Bergždžiai ieškosite literatūroje šios egzekucijos detalių. Vienur rašoma, kad V. Grybą sušaudė hitlerininkai, kitur šykščiai teigiama – jis tiesiog nužudytas.
Kartu sušaudyti vienas ar keli žydai. Be V. Grybo, nužudytas dar bent vienas lietuvis.
1941 metais prasidėjus karui, V. Grybą įskundė dėl simpatijų bolševikams. Skulptorius per vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus sakė viešas kalbas. Jo rankų darbo paminklas Vytautui Didžiajam dabar atkurtas Laisvės alėjoje Kaune.
V. Grybą sušaudė ne vokiečiai. Bet sunku patikėti, kad okupuotame Jurbarke kažkokie „saviveiklininkai“ be vokiečių žinios būtų galėję suimti žmones, laikyti juos miesto daboklėje, paskui gatvėmis nuvaryti prie duobės. Dar labiau neįtikima, kad Lietuvos aktyvistų fronto kovotojai, birželio 23 dieną ėmę pulti besitraukiančius raudonarmiečius, po dešimties dienų jau buvo sudėję ginklus.
Lietuvoje buvo pilna prie sovietų valdžios pritapusių žmonių. Ir juos šaudė be teismo.
Apie 1941-ųjų birželio trėmimus A. Škėma rašė: „Išvežimų dieną vaidinau linksmą vaidmenį spektaklyje vaikams. Salėje buvo keli žiūrovai. Užkulisyje – mirtina tyla. Gatvėje stovėjo sunkvežimis, į kurį sugrūdo surištomis rankomis du puikius vyrus, teatro darbininkus.“
Pats aktorius ir rašytojas su šeima vos išvengė deportacijos. Po savaitės jis paėmė šautuvą ir su „pakankamu civiliokui entuziazmu“ šaudė bolševikus.
Ar civilius bolševikus galima atpažinti žvelgiant pro šautuvo taikiklį?
Iš ankstyvesnių A. Škėmos prisiminimų: „Revoliucijos metu gyvenome Ukrainoje. Vieną vakarą į mūsų butą įsiveržė girti raudonieji, vos nenušovė tėvo ir buvo nusiteikę išprievartauti motiną. Šią nemalonią mūsų šeimai situaciją pakreipė į gera vienas latvis.“
Ir vėl nėra detalių. Ką tas latvis padarė? Užriko ant girtų raudonarmiečių, kad „braliukų“ nereikia liesti? Ar parodė į A. Škėmos motiną ir pareikalavo, kad moterį paliktų jam – tai įprastas būdas išgelbėti damą. Smulkmenų nežinome, bet galima spėti, kad Škėmų šeimos akyse visi latviai pelnė šiek tiek simpatijų.
O jei latvis nebūtų pasirodęs džentelmenas? Gal pasitaikius progai A. Škėma būtų nušovęs kokį nors latvį?
Šiuolaikinė teisė nepripažįsta kolektyvinės kaltės, tačiau kolektyvinės bausmės niekur neišnyko – Jugoslavijos dalybų karai mirga nuo pavyzdžių.
„Smulkmena“ iš tų laikų, kada A. Škėma jau glaudėsi pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. 1945 metų birželio 18-ąją Pžerovo geležinkelio stotyje Slovakijoje iš traukinio buvo išsodinti 265 besitraukiantys Slovakijos vokiečiai – tarp jų 120 moterų ir 74 vaikai. Reguliaraus Čekoslovakijos dalinio kariškiai privertė vokiečius išsikasti duobes ir sušaudė. Ši „smulkmena“ žinoma, nes klausimą tyrė Čekoslovakijos parlamentas.
Ar iš 1941-ųjų birželio sukilimo smulkmenų jau sudėliota vientisa mozaika?
Man pasakojo, kas įskundė V. Grybą ir tą kitą sušaudytą lietuvį, kurio pavardės neminiu. Būtų įdomu atkapstyti daugiau egzekucijos aplinkybių. Susidaro įspūdis, kad žmonės, kurie galėtų ištirti šį klausimą, neturi išteklių. Neturi ir didelio noro.
