Jeigu palygintume skaičius, Lenkijos kariuomenė taikos metu šiek tiek daugiau nei 10 kartų didesnė už Lietuvos. Tačiau karo veiksmų eigai ir baigčiai svarbu ne tik kariuomenės dydis. Netgi labai didelė kariuomenė tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku gali nesugebėti sukaupti pakankamai jėgų.
1937 metais karinės minties periodiniame leidinyje Mūsų žinynas, Nr. 11, buvo išspausdintas generalinio štabo majoro Bulvičiaus straipsnis Kariuomenės mokymo reikalu. Štai kaip jis pasisakė apie galimą karą: „Priešas, kuris brausis Lietuvon bus neabejotinai stipresnis už mus. Vis dėlto neturime galvoti, kaip dažnai menkai kariškai parengti žmonės galvoja, kad tas priešas bus nepaprastai stiprus ir mūsų jėgos atrodys „lyg varlė prieš dalgį.“ ...Paryškinimui galime prisiminti bet kurį laikotarpį iš mūsų Nepriklausomybės karų. Nors visi mūsų priešai buvo keliolika ar keliasdešimt kartų gausingesni už mus – tačiau nebuvo nei vienos situacijos kur būtume pastatyti „lyg varlė prieš dalgį.“ Priešo persvara nors ir būdavo gan ryški, bet vis tik ne tiek didelė, kad mūsų pasipriešinimas jau neturėtų reikšmės. Panašių aplinkybių galime tikėtis ir būsimajame kare“.
Manyčiau, kad 1938 kovą tokia situacija ir susiklostė. Paskelbusi ultimatumą Lenkija ėmėsi deklaratyvių kariuomenės veiksmų prie administracinės linijos. Sutelkta kariuomenė – 4-5 pėstininkų divizijos ir 2 kavalerijos brigados, dalis šių pajėgų dar turėjo saugoti pavojingą ruožą su Vokietijos Rytprūsiais, neturėjo jokio aiškaus pranašumo prieš Lietuvos kariuomenę. Lietuvos divizijos turėtų veikti labai plačiuose baruose, todėl pagrindinėmis divizijos pajėgomis turėtų dengti tik vieną kryptį, su atvirais sparnais, tačiau, pasak Bulvičiaus, priešas bus tokioje pat padėtyje: „...nes kai kuriose kryptyse jis [priešas – E.P.] turės junginį iš 2-3 divizijų, bet ir jis kiekviename junginyje turės po du atvirus sparnus, turės neapsaugotą užnugarį“.
Beje, susipažinus su tuo metu nagrinėtais teoriniais pėstininkų pulko vykdomų kovos veiksmų uždaviniais matyti, kad Lietuvos kariuomenė ruošėsi manevriniam karui su priešininku, iš visų kaimynų labiausiai atitinkančiu Lenkijos kariuomenę. Uždavinių sąlygose buvo numatytas veikimas atvirais sparnais, t.y. be sąlyčio su kaimynais iš kairės ir dešinės, taip pat išmušant priešininką iš užimto placdarmo savoje upės pusėje ir neleidžiant jam permesti pastiprinimus. Priimant sprendimą pirmenybė teikiama aktyviems puolamiesiems veiksmas, o ne pasyviai gynybai.
Kariuomenės vado brig. gen. St.Raštikio inicijuota reforma sudarė galimybę priedangos daliniams efektyviai stabdyti judriąsias Lenkijos kariuomenės dalis, leisti greitai mobilizuotis ir, pasislėpus už vandens kliūčių, paskelbti Lenkijos kariuomenei patą. Lietuvos karo aviacija jau pirmomis dienomis buvo pajėgi praktiškai netrukdomai vykdyti žvalgybą, sekti lenkų kariuomenės judėjimą ir aktyviai vykdyti lenkų dalinių, ypač kavalerijos, atakas ir padėti jas stabdyti. Lenkijos karo aviacija pralenkti Lietuvos karo aviaciją neturėjo galimybių.
Atsižvelgiant į tai, kad dėl neigiamos Vokietijos ir Tarybų Sąjungos reakcijos bei beveik atviro priešiškumo Lenkija negalėjo paimti daugiau divizijų iš kitų karinių apygardų, bei tai, kad jos mobilizacija buvo lėtesnė (remiantis 1939 patirtimi), nebuvo galima tikėtis greito ir ženklaus Lenkijos kariuomenės padidėjimo galimų karo veiksmų rajone. Jokių pozityvių permainų karas su Lietuva ar netgi visiška Lietuvos okupacija Lenkijos visuomenei nežadėjo. Ir atvirkščiai, karui vykstant Lietuvos teritorijoje, esant geresnėms mobilizacijos galimybėms, aukštam patriotizmo ir tautinio susipratimo lygiui (vėliau kritusiam dėl nepopuliarių šalies vadovybės veiksmų) greičiausiai būtų įvykusi tautos konsolidacija ir galingas tautinio pasipriešinimo dvasios pakilimas, t.y. tai, ką pademonstravo suomiai Žiemos karo metu. Neįvykdžiusi pilnos Lietuvos aneksijos, greičiausiai netgi nepajėgusi užimti ženklesnės Lietuvos teritorijos dalies, Lenkija, spaudžiama tarptautinės bendrijos ir – ypač – savo agresyvių kaimynų, nepasiruošusi karui, būtų priversta pradėti derybas ir anksčiau ar vėliau pasitraukti. Dar realiau, kad Lenkijos kariuomenė net nebūtų pajudėjusi. Juk nėra net Lenkijos kariuomenės operacinio plano tokiai karinei intervencijai 1938 metų kovą. Kitas Lenkijos deklaratyvus karinės jėgos demonstravimas – riboto pajėgumo Intervencinio korpuso 1939 sudarymas Gdansko problemai spręsti, patyrė visišką fiasko.
Baigiamasis žodis
Žinoma, viskas galėjo susiklostyti ir ne taip palankiai. Lenkijos kavalerijos brigados, vis dėlto judresnės už pėstininkus, kėlė nemalonius prisiminimus dar nuo 1920 metų. Be 3 kavalerijos pulkų nebuvo kitų judrių dalinių, galinčių greitai atvykti į pavojingą vietą ir stabdyti ar konratakuoti prasiveržusį priešą. Nebuvo iš ko sudaryti rezervo, ryšių daliniai ir priemonės buvo nepakankami palaikyti patikimam ir pastoviam ryšiui tarp dideliame plote veikiančių dalinių. Karo aviacijai trūko ne tik lėktuvų ir jų rezervų, turimiems lėktuvams aiškiai trūko ir ugnies galios. Dar blogiau – į nugarą galėjo smogti ir galinga Vokietija, tokiu atveju tolimesnis Lietuvos likimas sunkiai nuspėjamas. Absurdiškiausiai atrodo Lenkijos pasirinktas nepaprastai rizikingas ir nepateisinamas būdas santykiams su Lietuva užmegzti, kai taikus šio klausimo sprendimas ir taip jau neišvengiamai artėjo. Šiandien belieka džiaugtis, kad 1938 kovą nebuvo pralietas lietuvių ir lenkų kraujas.
Todėl ir neteigiu, kad reikėjo atmesti ultimatumą ir pasirengti priešintis ginklu. Te kiekvienas padaro savo išvadas ir sprendimus. Tačiau 1938 kovą negausi Lietuvos kariuomenė buvo mažas, bet kovingas žvirblis. O ši „jeigu būtų...“ istorija, kuri galėjo ar negalėjo nutikti, tebūnie pagyrimas tarpukario Lietuvos kariuomenei, dažnai nepelnytai baramai ir deramai neįvertintai.
