33 metų Grehemas Hjūzas (Graham Hughes) aplankė beveik visas pasaulio šalis keliaudamas traukiniu, taksi ir laivais. Nuotykių ieškotojas iš Liverpulio yra tik vienas žingsnis nuo patekimo į Gineso rekordų knygą, skelbia Didžiosios Britanijos spauda.
Buvo Irake ir Šiaurės Korėjoje
Nuo 2009 metų sausio vyras pradėjo savo odisėją siekdamas aplankyti visas 193 Jungtinių Tautų pripažintas pasaulio šalis. Jis taip pat lankėsi ir pasaulio „karštais taškais“ laikomuose Irake, Afganistane ir Šiaurės Korėjoje. Jis taip pat apsilankė ir Vatikane, Palestinoje, Taivane, Vakarų Sacharoje ir Kosove. Visos šios šalys nėra atstovaujamos Jungtinėse Tautose.
Tačiau remiantis Gineso rekordų knygos taisyklėmis, G. Hjūzas oficialiai nesilankė Rusijoje, nes į šalį buvo atvykęs be vizos po to, kai perbrido Narvos upę iš Estijos pusės.
Pirmadienį jis vėl vyks į Rusiją, kad būtų oficialiai užfiksuotas jo buvimas šioje šalyje. Britas iš Londono 25 valandas važiuos traukiniu iki Gdansko, o iš čia autobusu važiuos į Rusiją.
Verta paminėti, kad G. Hjūzas keliavo tikrai taupiai ir per pirmuosius dvejus metus išleido mažiau nei 7 tūkst. svarų bei mažiau nei 3 tūkst. svarų sterlingų paskesniais metais.
Ilgiausiai vyras keliavo iš Australijos į Nauru – mažiausią pasaulio šalį. Kelionė truko 32 dienas. O Konge vyras buvo suimtas ir kalėjime praleido šešias dienas. Į laisvę jis išėjo tik įsikišus Didžiosios Britanijos konsulatui.
Iš Lietuvos į Baltarusiją
Keliautojas Lietuvoje praleido tik vieną dieną, bet jos įspūdžius išsamiai aprašė savo interneto dienoraštyje:
„Kai išlipau iš autobuso Vilniuje, Lietuvos sostinėje, ėmiau rūpintis, kaip man iš šio miesto nuvykti į Baltarusiją (vizos klausimas nedavė ramybės nuo vakar). Autobusų stotyje netikėtai sutikau Lynn Robinson, mano buvusios draugės Michelle mamą! Ji buvo autobusų stotyje ir laukė autobuso į oro uostą. Ir kas galėjo pagalvoti, kad ją sutiksiu būtent čia – kokia tikimybė taip susitikti?
Tiesą sakant ne tokia jau ir maža, turint omenyje, kiek žmonių aš pažįstu ir tai, kad keliauju jau metus.
Deja, laiko puodeliui kavos mes neturėjome, nes jos autobusas jau buvo pasiruošęs išvykti, tad aš ėmiausi ieškoti Baltarusijos ambasados, kur tikėjausi gauti tranzitinę šios šalies vizą, deja, sužinojau, kad ambasada uždaryta iki antradienio.
Ką daryti: sėdėti rankas sudėjus dvi paras ir laukti, kol bus atidaryta ambasada, o paskui dar parą, kol bus pagaminta viza? Ne, tai ne mano stilius.
Pėsčiomis į pasienį
Nusipirkau autobuso, vykstančio į pasienį bilietą ir padedamas dviejų simpatiškų lietuvaičių merginų per likusį iki išvykimo laiką nusprendžiau pasižvalgyti po miestą. Šios man parodė Aušros vartus ir senamiestį. Vilnius yra neįtikėtinai gražus miestas! Ir neįtikėtinai pigus! Kodėl jūs vis dar tai skaitote? Tučtuojau užsisakykite lėktuvo bilietus su kompanija „Ryanair“ ar „Easyjet“ vykite čia. Jei gyvenate Europoje, neabejoju, jūs tai padarysite.
Taigi, vietiniu autobusu nuvykau prie Baltarusijos sienos. Iki paties pasienio dar teko pėsčiomis įveikti tris kilometrus.
Lietuviams pasieniečiams pasas nerūpėjo
Įdomiausia tai, kad kertant sieną lietuvių pasieniečiai net nepatikrino mano paso. Bet baltarusiai – jau kitokio katilo žuvys. Nenustebčiau, jei tie lengvai išprotėję žmonės iš tiesų žuvį verda arbatiniuose. Tai paskutinė vieta Europoje, kur nespėjo žlugti komunizmas, o KGB struktūros vis dar sėkmingai veikia. Jie labiau nori būti su rusais, nei to nori patys rusai iš Rusijos – su nuo 1992 šalį valdančiu politiniu diktatoriumi ir rezidentais kalėjimuose.
Tikėjausi, kad baltarusių pasieniečiai, pamatę, kad neturiu pase vizos, lieps apsigręžti ir eiti, iš kur atėjus, bet jie paėmė mano pasą, pasikvietė mane į mažą kambarėlį, daug kartų nuskaitė mano pasą ir uždavė gausybę įvairių klausimų, o paskui buvo daugybė telefono skambučių.
Teko apsisukti ir vykti į Lenkiją
Vienu metu kalbėdamas telefonu „KGB darbuotojas“ – pasienietis – ant popieriaus skiautės užrašė žodį „Narva“. Nieko nesupratau – tai ne angliškai, parašyta keistomis rusiškomis raidėmis, kurias aš veikiausiai bandžiau perskaityti atvirkščiai.
Jau norėjau atsisveikinti ir eiti sau. Daugiau nebus mano kojos šioje keistoje šalyje, grįšiu į Europos Sąjungą. Baltarusių pasieniečiai palaiko mane dar pusvalandį ir tada leidžia man eiti.
Teko atgal pėsčiomis įveikti tris kilometrus nuo sienos iki autobusų stotelės, parsigavęs į Vilnių nuėjau pavalgyti į senamiestyje esančią užeigą, o vakarop laukė kelionė į Varšuvą.“
