Smegenų vėžys Edgarui buvo diagnozuotas jam einant šešioliktus gyvenimo metus. Pašnekovė atvira – išgirdus ligos diagnozę, žemė slydo iš po kojų. Vien pagalvojus apie vaiko netektį visą kūną tarsi paralyžiuodavo – rodos, kažkas atjungdavo protą, užsukdavo deguonį.
Tačiau 2015-ųjų liepos 20-ąją Edgaras dar paminėjo aštuonioliktą gimtadienį, o tų pačių metų lapkričio 13 dieną iškeliavo į amžinąją kelionę.
„Kai netekome sūnelio, praktiškai netekome gyvenimo. Ne tik palaidoji dalį savęs su vaiku, bet ir prarandi gyvenimo prasmę. Dienos buvo niūrios, beprasmės, bevertės. Jos slinko lėtai ir labai, labai liūdnai“, – prisimena pašnekovė.
Mirusiam sūnui davė pažadą
Ji sako net didžiausiam priešui, jei tokių turi, nelinkėtų to, ką teko išgyventi sūnui ir judviem su vyru. Onkologinė liga, pasak moters, yra tarsi amerikietiški kalneliai – vieną dieną viskas, rodos, gerai, esi aukštumose, o kitą įvyksta kritimas.
„Liga išsekina ne tik emociškai, tu matai vaikų kančias... Ne tik mūsų vaikas, o visi vaikai, kurie sirgo, iškeliavo didžiausiose kančiose. Ir pasirinkimo, kad vaikai iškeliautų oriai, deja, nėra, galima tik prislopinti skausmą“, – atvirauja ji.
Liga sūnų akyse naikino – jis apkurto, apako, nebegalėjo kalbėti ir valgyti, tačiau visada rasdavo, kaip parodyti meilę mamai:
„Jis su pirštukais suformuodavo man širdelę, taip parodydamas, kad myli. Aš apkabinusi pabučiuodavau ir jis suprasdavo, kad esu šalia.“
Svetlana atvira – nors prabėgo jau beveik aštuoneri metai, gyvenimas niekada negrįžo į senąsias vėžes ir niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Todėl ir skiria gyvenimą į dvi dalis: prieš ir po sūnaus netekties.
Gyvenimas prieš buvo kupinas džiaugsmo, tačiau tuo pačiu ir rūpesčio, kai, pavyzdžiui, sūnui dar būnant mažam pakildavo temperatūra ar užklupdavo peršalimas.
Tik žodžių, kaip galėtų apibūdinti gyvenimo etapą po netekties, ji sako sunkiai randanti. Kasdienybė, rodos, nusidažė juodai, tai buvo tarsi košmaras.
„Pabundi ryte ir klausi savęs: „Kodėl aš šiandien nubudau? Kam ir dėl ko man gyventi?“. Šie klausimai labai ilgai persekiojo ir nedavė ramybės“, – sako ji.
Kad ir kokios mintys sukdavosi galvoje, ji visada žinojo, kad turi ištesėti paskutinį sūnui duotą pažadą ir negali jo sulaužyti:
„Kai sūnelis iškeliavo, laikiau jį apkabinusi. Jutau jo paskutinius širdies dūžius. Jo širdelė nustojo plakti tik tuomet, kai tyliai ištariau jam: „Skrisk, mano angelėli“.
Kai atėjo atsisveikinimo minutė, aš pažadėjau: kad ir kas bebūtų, aš gyvensiu. Ir visai nesvarbu, kaip – ar verkdama, ar liūdesyje. Svarbiausia buvo gyventi.“
Supratimas, pakeitęs viską
Svetlana išbandė viską – bendravo su medikais, gėrė jų paskirtus medikamentus. Sunkiausia, sako ji, yra tai, kad netekus vaiko lieki vienas ir iš duobės, į kurią įkritai, turi kapstytis pats.
Pašnekovė sako bandžiusi lankytis ir pas psichologus, tačiau kai pasakodama psichologei savo istoriją išvydo specialistės ašaras, suprato – niekas nepadės, jei nebandys padėti pati sau.
Ieškant informacijos, į Svetlanos rankas pateko Michaelo Newtono knygos „Sielų kelionės“ ir „Sielų lemtis“. Tai buvo toji „stebuklinga piliulė“, padėjusi pradėti gyventi toliau.
„Jeigu nebūčiau jų perskaičiusi, ko gero, ir dabar sėdėčiau giliame liūdesyje. Jos man padėjo susivokti, kam ir kodėl mes čia, kokia mūsų misija. Kiekvienas atkeliaujame su misija ir atlikę savo darbus iškeliaujame į tikruosius savo sielos namus.
Šis suvokimas man padėjo išlipti iš pasidavimo, nenorėjimo gyventi. Tai padėjo suprasti, kad reikia judėti į priekį. Iškeliavus artimam žmogui, užklumpa pasisavinimo jausmas.
Bet mes juk gailime ne jo, o savęs, kaipgi mes gyvensime toliau. Bet mes niekada nepagalvojame, kad žmogui, kuris iškeliavo, dabar yra geriau“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Pradėjusi skaityti įvairią literatūrą, Svetlana sako supratusi ir tai, kad sielos pasirenka, kaip nugyventi gyvenimą Žemėje. Ir kiekvienas iššūkis, su kuriuo tenka susidurti, iškyla žinant, kad viską pavyks ištverti.
„Man tai kaip nusiraminimas – mano siela žinojo, kad aš tai ištversiu ir gyvensiu toliau. Tas pats ir su sūnumi – jeigu jo siela pasirinko taip gyventi, tiek nugyventi, vadinasi, taip turėjo būti.
Svarbiausia nebijoti suprasti, kad mirtis nėra pabaiga. Tai kažko naujo pradžia. Mes mirštame tam, kad kažkada vėl atgimtume“, – priduria.
Tačiau ji sako niekada nesanti viena – sūnus visada šalia: „Atrodo, mes liekame vieni, bet mes niekada nesame vieni – jie visą laiką greta, šalia mūsų. Mes jų nejaučiame, mūsų fiziniai kūnai negali jų paliesti, bet mintimis niekas neuždraudė kalbėti.“
Sūnus atsiuntė ženklą iš aukščiau
Svetlana įsitikinusi, kad pokalbiai su sūnumi jai padeda rasti atsakymus į klausimus. Netikėtai aplankančios mintys – tai žodžiai, kuriuos jai nori pasakyti Edgarėlis. Jei ne sūnus, galbūt niekada nebūtų atradusi ir hobio, kuris dabar yra tikra atgaiva sielai – kieto muilo gėlių kompozicijų kūrimo.
Dieną, kai susidomėjo šia veikla, moteris prisimena, lyg viskas būtų nutikę vakar. Sako, sulaukė sūnaus ženklo, atsiųsto iš aukščiau.
„Tuo metu sėdėdavau ir bukai žiūrėdavau arba į sieną, arba į televizorių ar „Youtube“. Benaršant „Youtube“, tiesiog paklausiau sūnelio: „Ką man dabar daryti, sūneli? Kuo man užsiimti?“. Ir netikėtai prieš akis išvydau kieto muilo gėles.
Jos taip patraukė akį, galvojau, kas tai per įdomybės? Pradėjau domėtis, žiūrėti vaizdo įrašus. Visiškai nieko nesupratau – nei kur įsigyti reikalingų priemonių, nei kas tai yra.
Dabar tai man yra kaip pagalbinė priemonė, pabėgimas nuo blogų minčių, neigiamų emocijų. Kurdama gėles ir komponuodama kompozicijas esu tokia laiminga. Aš pagaliau gyvenu ir puokštėse išlieju tai, kas užslėpta viduje“, – nuoširdžiai šypsosi panevėžietė.
Susipirkusi visas reikalingas priemones, prieš daugiau nei dvejus metus Svetlana pradėjo savo kūrybinę kelionę. Kaip ir pirmuosius kartus, taip iki pat šiandien kaskart prisėsdama prie muilo kompozicijų gamybos pasijaučia lyg margindama margučius – kiekvieną kartą su smalsumu laukia, kol išvys savo darbo rezultatą.
Kiekvienas žiedelis daromas atskirai, visos kompozicijos gimsta tik bendradarbiaujat su ją užsakančiu žmogumi.
„Kai parašo ar paskambina ir sako, kad nori kažką pasveikinti, pirmiausia jiems duodu namų darbus – išsiaiškinti, kokios gėlės patinka žmogui, kuris gaus kompoziciją, kokias spalvas mėgsta.
Juk muilo kompozicijos stovės labai ilgai, iki kol atsibos, tad jei jau kuriame žmogui džiaugsmą, jis turi būti išties teikiantis džiaugsmą. Todėl ir sakau, kad mes kartu kuriame džiaugsmą. Jų darbas sužinoti, išsiaiškinti, kas patinka, o mano darbas – sukurti“, – nusišypso.
Rytojus nepažadėtas nė vienam
Moteris nusišypso, kad turi savo ratelį klientų, kurie sugrįžta ne kartą, kiti apie ją sužino pamatę kompozicijas pas draugus ar šeimos narius ir nori ją pasidovanoti sau. Arba padovanoti kitiems, dažniausiai gimtadienio arba vestuvių proga.
„Visada prašau, kad parašytų ar paskambintų mažiausiai prieš dvi savaites, nes nedarau, kad būtų greitai ir nesvarbu, kaip. Gaminu iš širdies ir noriu, kad kiekviena kompozicija būtų išjausta, išmyluota ir sukurta būtent tam žmogui“, – priduria pašnekovė.
Kompozicijas Svetlana daro tik savaitgaliais, mat darbo dienomis, grįžusi iš darbo, neturi laiko. O tik pasibaigus darbo savaitei, visą save atiduoda kūrybai, kuri tarsi ant sparnų nuneša į gražiausių emocijų plotmes:
„Man vyras kartais sako, kad jau pavargau, bet visada atsakau, kad mano nuovargis ne bukas, jis yra labai malonus, nes pavargstu nuo grožio ir džiaugsmo.
Kai gimsta džiaugsmas, jis gimdo dar didesnį džiaugsmą. Įsisukusi tame laimės verpete aš jaučiuosi laiminga. Man džiugu, gera ir visa savo širdimi jaučiu: sūnelis džiaugiasi tuo, kad mama nesėdi ir nerauda apsikabinusi į pagalvę.
Žinoma, retsykiais būna visko, kartais užveriu namų duris ir pratrūkstu... Bet stengiuosi daryti tai, ką šiuo metu moku geriausiai – savo sukurtomis kompozicijomis džiuginti žmones.“
Išties, Svetlana drąsiai pripažįsta – ilgesys ir skausmas niekur nedingsta, tačiau reikia išmokti su juo gyventi toliau. Ji su sūnaus pagalba jį rado ir šiandien su didžiule šiluma kalba apie lyg likimo ženklą atsiųstą mylimą hobį.
Ilgą laiką ji apie sūnaus netektį ir visą savo patirtį negalėjo kalbėti garsiai ir atvirai – tai buvo tarsi atvira žaizda. Tačiau dabar į visą šią patirtį ji žvelgia kaip į pamoką ir priminimą, kad rytojus nepažadėtas nė vienam.
„Iš savo patirties sakau – svarbiausia netylėti, neužsidaryti savyje ir nekentėti. Svarbu kalbėti, nebijoti pasakyti, kad man sunku. Bet nereikia bijoti ir verkti. Tačiau visada akcentuoji – jeigu verki, visą laiką atsiprašyk išėjusio brangaus žmogaus, nes jam labai skaudu, kai mes verkiame.
Nėra standarto, kaip mes turime gedėti. Mes visi skirtingi – vieni verkiame, kiti džiaugiamės. Aš pati visur ieškojau, kur man padėti save su savo liūdesiu ir ilgesiu tam, kad rasčiau nors trupinėlį šviesos.
Bet visada sau ir kitiems kartoju – kiekviena yra dovana. Rytojaus nepažadėjo niekam. Gyvenkime čia ir dabar. Ir kiekvienoje dienoje raskime dovaną – gyvenimą“, – palaikymo žodžiais savo istoriją užbaigia moteris.
