„Veidrodėli, veidrodėli, kas ant svieto tobuliausias?“, - tu, prezidente, tu. Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė savo interviu duotame TV3 televizijai, 17 kartų pasakė „aš“ ir kaip visada žadėjo griežtumą. Kad būtų įtikinamiau, pagardindama reikalą politinio patvorio retorika.
Pažaiskime chuntą
Ką reiškia pastebėjimas, jog vyriausybė daro vis daugiau klaidų ir jai teks būti dar (?) griežtesnei, kai tuo pat metu premjerui Andriui Kubiliui alternatyvos ji nemato? Jau nuobodu ieškoti atsakymo. Nuo prezidento Valdo Adamkaus prezidentė Dalia Grybauskaitė skiriasi keliais dalykais. Anas padūsavęs, papūškavęs pasirašydavo jam neva labai nepatinkantį įstatymą (dėl „Wiliams International“ aferos ar LEO LT vadinto nacijos apvogimo) ir viešai apsiverkdavo krokodilo ašaromis – esą neturėjęs kitos išeities. D. Grybauskaitė viešai griežtai parėkauja dėl kokių mamų ir pensininkų, pažada niekam neleisti nieko skriausti ir pasirašo eilinį išmokų karpymo ar mokesčių didinimo įstatymą, parengtą blogo A. Kubilius, kuriam alternatyvų ji nemato. Paskui dramatiškai kritikuoja padarytas klaidas, už kurias sužlugdytais reitingais „atsiima“ tas pats A. Kubilius. Sakė darys tai „dar griežčiau“...
Yra pasiūlymas - galima dar dažniau, kartu su krašto apsaugos ministre ir kariuomenės vadu šmėžuoti pasidabinus kamufliažu. Daliai Lietuvos chunta patiktų labiau nei visokios „Amerikos žydų primestos“ demokratijos. Jei tos chuntos nėra tikros, tai galima rodyti bent jos karikatūrą. Reitingams nepakenks, o į veiklos rezultatus galima nusispjauti. Griežtumo, „šlubo vokiečio su lazda“, o gal tiesiog pono kaustyto bato ilgesys dideliai tautos daliai sunkiai gydomas, tad belieka naudotis proga. Kartu su griežta savo pačios palaimintų sprendimų kritika tai gali dar pakelti populiarumą. Kad galutinai pasirodytų kieta, reiktų, vizito į Maskvą programoje numatyti susirėmimą ant tatamio su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Šis dvasingas vyrukas „Amerikos žydų demokratijos“ nemėgstančiai Lietuvos rinkėjų daliai patinka būtent tuo, kad yra „tikrai labai kietas“. „Amerikos žydų demokratijoje“ kietu paprastai būna išgalvotas holivudinis personažas (Terminatorius arba Rambo), o dvasingoje ir giminingoje Rusijoje – tik tautos vadas: su kimono, karine uniforma ar tautiniais rūbais.
„Jankiai namo“
Paminėjau „Amerikos žydų demokratiją“ ne šiaip sau. D. Grybauskaitė šiame interviu jau atvirai peržengė ribas, pataikaudama tai politinės rinkos paklausai, kuri dėl Lietuvos bėdų siekia kaltinti „prakeiktus amerikonus“.
Anksčiau Lietuvą JAV įkaite ar marionete vadindavo tokie politinio zoologijos sodo personažai, kaip Algirdas Paleckis, Mindaugas Murza, Julius Veselka ir t.t. (tie patys, kurie žino, jog žydų plutokratai valdo pasaulį). Dabar, tegul ir teigiamai atsakant į žurnalistės suformuluotą provokuojantį klausimą, tai tapo oficialiai Lietuvos politikos doktrina. Reitingų viršūnėje įsitaisiusi griežta vadovė pareiškia, kad „Lietuva niekam netarnaus“, o ji (kažkelintas „aš“) nei su viena valstybe į derybas nesivelsianti. Pastarasis pažadas kartojamas keletą kartų, kas verstų suglumti. Kaip vykdyti užsienio politiką į derybas nesiveliant? Galima dar ginklu, bet derasi, kiek pastebėjau, ir mažiau į karikatūras panašių chuntų lyderiai su tikrais raumenimis, o ne dabar planuojamomis ant popieriaus nusipiešti šešiomis kariuomenės brigadomis.
Gal atsitiktinai taip sutapo, kad jau antradienį radijo laidoje premjeras A. Kubilius, jau, kaip minėta, susitaikęs su jam skirtu mušamo berniuko vaidmeniu, eilinį kartą pasiūlė nesiklausyti, ką kalba politikai. Vėl pasiūlyta atskirti politikų kalbas nuo darbų, lyg jie būtų duobkasiai, kepėjai ar šiukšlių surinkėjai. Anot A. Kubiliaus, visai nesvarbu, ką sako politikas apie užsienio politiką, svarbu, kad jo vyriausybė teisingai pertvarko dujų ūkį ir tuo stiprina Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Neketinu dėl to diskutuoti – laikas parodys, kaip ten bus su tuo ūkiu, bet „dirbantis, o ne kalbantis politikas“ yra toks pasiūlymas, už kurį, parafrazuojant premjero ir prezidentės buhalterę Ingridą Šimonytę, galėčiau pasiūlyti į snukį. Kai duobkasys, ar koks prasigėręs buvęs sovietinis milicininkas pigioje aludėje rėkauja apie tai, kad Amerika yra blogiau už Rusiją – viskas tvarkoje. Kai tai daro eilinis Lietuvos fašistėlis, komunistėmis, radikalus islamistas arba svaigalinių fantazijų pasaulyje paskendęs kairysis filosofas – tai yra jo reikalas. Politikų kalbos turi padarinius ir yra vienas pagrindinių jų darbo instrumentų. Nesvarbu apie ką pasisakytų šalies vadovas – numatomus mokesčių didinimus, valiutos devalvavimą ar užsienio politiką – tai šalies ir visuomenės gyvenimui negali neturėti įtakos.
Kai aukštus reitingus apžergusi valstybės vadovė oficialiai pasigiria „:veidrodėliui“ ir rinkėjams, kad yra išvadavusi 3 milijonus įkaitų iš Amerikos jungo – tai jau yra politinis veiksmas su rezultatais. Apie tokio negirdėto masto įkaitų gelbėjimo operaciją norėtųsi sužinoti daugiau. Kada įkaitais tapome ir kieno iniciatyva? Gal tai nutiko tuomet, kai dabartinės šalies vadovės mokytojas (pati sakė), dėl kurio karsto neįnešimo į Katedrą ji reikalavo beveik popiežiaus pasiaiškinimo, rašė oficialų prašymą priimti į NATO? O gal tada, kai pats Algirdas Mykolas Brazauskas vyko į Vašingtoną dalyvauti sutarties deponavimo iškilmėse? Norėtųsi žinoti ir daugiau detalių, bet atsakymas į juos gali būti – „ne jūsų reikalas“, gerbėjų miniai pridedant dar labai svarius lydimuosius „argumentus“: „kaip tu drįsti“, „kas tu toks“ ir t.t., tad ir nebeklausiu. Tik pastebėsiu, kad pagrindinės Lietuvos sąjungininkės pagrobimu kaltinti nedrįso nei plieninės magnolijos mokytojas (pati sakė) Algirdas Mykolas Brazauskas, nei tvarką žadėjęs ir prorusišku laikytas Rolandas Paksas. Net ir tada, kai buvo reitingų viršūnėje. Būtent čia įsitaisiusio politiko pasisakymai ne vien atitinka, bet ir formuoja idėjų paklausą bei visuomenės nuomonę. Šiuo atveju – pila vandenį ant „murzapaleckių“ malūno.
Tiesa, visiškai tikėtina, kad prezidentės šalininkai ims apeliuoti į tai, jog omenyje prezidentė turėjo kažką, ko eilinį kartą, „dirbdama, o ne kalbėdama“, išsakyti nesugebėjo.
„Čia omuo. Jis mums reikalingas, norint išspręsti uždavinį“ – pasakė kitados Vilniaus universiteto logikos dėstytojas, nūnai profesorius, brėždamas lentoje kreivą apskritimą. Vėliau į tą nusipieštą omenį rašė ir iš jo „ėmė“ tai, kas reikalinga. Jei formaliosios logikos arba politologijos žinios padėtų prakrapštyti tą „ne kalbėtojų, o darbininkų“, esančių valdžioje omenį, būtų paprasčiau. Dabar belieka spėlioti ir linkėti.
Galbūt prezidentės omuo slepia savyje supratimą, kad Lietuva yra savo pačios istorinės ir geopolitinės situacijos įkaitė? Taip, galima sutikti, kad JAV ir Rusijos interesų sankirtos ir balansai, bent jau šiuo metu, kuria ir šalina grėsmes bei galimybes tame regione, kuriame gyvename. Ar Lietuva pati gali tai pakeisti („veldamasi ar nesiveldama“ į derybas)? Labai ribotai. Jei žodis „įkaitė“ būtų pavartotas tokia prasme – būtų visai ne baisu. Bet kaip gi išlukštensi bent apytikslią formuluotę iš omens to, kuris nemoka kalbėti, o tiktai „dirbti“...
Kaip suprasti prezidentės „išaiškinimą“, jog į susitikimą su JAV vadovu Baraku Obama nevyko dėl to, kad tuo metu vykęs JAV ir Rusijos nusiginklavimo procesas galėjo pažeisti Baltijos šalių interesus? Tai pažeidė ar nepažeidė? Jei pažeidė arba galėjo pažeisti – tai kuo? Norėjo prezidentė JAV priešraketinio skydo ir didesnio JAV dalyvavimo Europoje ar jautė tame grėsmę vėl būti paimta įkaite su visomis savo brigadomis, reitingais ir trimis milijonais piliečių? Viskas įmūryta ir įbetonuota giliai omenyje. Klausti – šiukštu nedrįsk, o tai išprotėję gerbėjai apmėtys akmenimis ir aprėks.
Omuo, kuris yra prezidentės tvirtovė, galbūt slepia ir jos požiūrį į „valstybininkų“ klano vykdytą užsienio politiką, kurios kritika buvo lyg ir teisinga, bet išvados, jei jos išvis padarytos, yra abejotinos. Galbūt tame omenyje kur nors įkastas supratimas, kad Lietuvą įkaitais mėgino paimti kompanija, kuriai tiesiog nusipjauti kokius lozungus kilnoti ir kieno pinigais grįsti asmeninį gerbūvį ir piešti politinių šūkių projektus? Keikti Rusiją, žįsti GAZPROM tarpininkų bambagyslę ir diegti rusišką valdžios modelį viešai skelbiantis didesniais Amerikos draugais, nei pastarajai reikia – toks buvo V. Adamkaus laikų modelis. Bukas ir ydingas. Dabartinis, net jei yra labai geras, yra užkaltas į juodąją omens dėžę, kuri apipaišyta bolševikams ir fašistams arba šiaip bukagalviams patinkančiais kapotais sakiniais apie gerus santykius su visais, su niekuo nesiveliant į derybas, niekam netarnaujant ir švenčiant nežinia kada prasidėjusios ir pasibaigusios įkaitų dramos jubiliejus. Toje pat dėžutėje slypi ir atsakymas į klausimą – ar prezidentė tikrai mano, kad gali pasenti poreikis žinoti tiesą, principingai slėptą (ir dabar ne visiems prieinamą) garsiosiose Valstybės saugumo departamento pažymose - kokia ji svarbi ar nesvarbi ji bebūtų? Prezidentės omenyje, o gal ir kokiuose nors omens pravėrimo slaptuose vakarėliuose, kol kas lieka ir jos siūlymų plėsti valdančiąją koaliciją konkretybė. Ji, aišku, žino – ką reiktų į tą koaliciją patraukti ir kuo, bet nesakys. Tai gali būti mažiau populiaru, nei pasiskelbti įkaitų išvaduotoja.
