Kalbant apie lietuvių kalbos ir literatūros įskaitas galima teigti, jog galimybių sukčiauti čia yra daugiau negu pakankamai. Vasario viduryje tinklalapyje nec.lt paskelbiama 30 potemių (15 kalbinių ir 15 literatūrinių). Pasirinkęs potemę abiturientas turi gerus du mėnesius pasiruošti kalbėjimo įskaitai: pasirašyti planą, susirasti dėmesio vertus šaltinius, pasirašyti pačią kalbą ir, žinoma, ją išmokti. Dalis taip ir daro, juk per du mėnesius nušlifuoti ne daugiau nei 12 minučių monologo neatrodo labai sunku. Tačiau dalis abiturientų renkasi kitą kelią – kalbą nusipirkti, o tai nei labai sudėtinga, nei brangu. Populiariuose skelbimų tinklalapiuose esama daugybės skelbimų, kuriuose siūloma parašyti unikalią kalbą vos už keliasdešimt litų. Pripažinkime – vilioja. Apsilankius viename iš tinklalapių, kuriuose pardavinėjamos kalbos, tave pasitinka užrašas: „Profesionaliai rašome lietuvių kalbos potemių kalbėjimus.“ Taip ir norisi pasmalsauti, gal jau universitetai įsteigė tokią studijų programą? Nes, kaip parašyti profesionalų lietuvių kalbos potemės kalbėjimą, greičiausiai tiksliai nežino net ir daugelis mokytojų, mat vieno efektyvaus recepto nėra. Ir kai jau atrodo, jog tokie tinklalapiai yra visiška Sodoma ir Gomora, perskaitai sakinį, tvirtinantį, kad visas kalbas rašo lietuvių kalbos mokytoja. Tai padeda suprasti, kur link ritasi mūsų švietimo sistema arba, kitaip tariant, kur ji ridenama. Tikriausiai tokios mokytojos savo mokiniams ir paruoštukus per kontrolinį parašo, juk negi jos gali kaltinti mokinius nusirašinėjimu? Pasirengimas truko 15 valandų
Mokiniai pripažįsta, kalbų pirkimas jau pats savaime yra blogas dalykas, tačiau abiturientai vieni kitų nesmerkia. Pavyzdžiui, gimnazistas Kęstutis savo kalbą rašė pats, nors ir su korepetitorės pagalba, bet iš dalies pritaria perkantiems kalbas, nes pasiruošimas kalbėjimo įskaitai atima labai daug laiko, o pats kalbėjimas, pasak jo, beprasmis ir tik trukdo mokytis, ką užduoda tuo laikotarpiu mokykloje. Vaikinui pasiruošimas kalbėjimo įskaitai užėmė maždaug 15 valandų, susumavus plano rašymą ir kalbos redagavimą. Ko gero, laisvo laiko stoka, didelis užimtumas ir paskatina mokinius ieškoti kitokių būdų kuo greičiau ir paprasčiau įveikti lietuvių kalbos ir literatūros įskaitą. Gimnazistė Saulė pripažįsta, kad jau parašytos kalbos suskato ieškoti supratusi, jog pati per vieną ar dvi savaites nesugebės pasiruošti geros kalbos, – jos nuomone, tam reikėtų daugiau laiko. Šį sprendimą priėmė savarankiškai, nesitarusi su tėvais, tad jie nė nežino, kad kalbą dukra nusipirko už, kaip pati sako, nei daug, nei mažai – 15 litų. Saulė tvirtino esanti patenkinta pirktos kalbos kokybe, tačiau neslepia, jog ją reikės patobulinti pagal save, įterpti savo nuomonę. Perkančiųjų padaugėjo ketveri penkeri metai
Pasidomėjus, ką apie lietuvių kalbos ir literatūros įskaitą mano lietuvių kalbos mokytojos, supranti, kad jos mokinių pusėje ir mato ne vieną trūkumą. Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Virginija Jokubauskienė pritarė – šiuo metu organizuojama įskaita neparodo jokių mokinių žinių, o tik piniginės storį ir atmintį, nes kalbos nemąstant tiesiog iškalamos. Vis dėlto, anot mokytojos, pati idėja organizuoti viešo kalbėjimo įskaitas gera, nes baigdamas vidurinę mokyklą dažnas taip ir neįgyja viešo kalbėjimo patirties, kuri ateityje, pasirinkus profesinį kelią, neretai būna labai reikalinga. Pasmalsavus, ar mokytojos lengvai atpažįsta mokinius, kurie bando prasmukti išmokę ne pačių rašytas kalbas, V.Jokubauskienė tvirtino, jog skirtumas akivaizdus, – mokinys, savarankiškai ruošęsis kalbai, ir per įskaitą pasirodo daug geriau, o būna ir tokių atvejų, kai keli ateina nusipirkę tokias pat kalbas. Mokytoja sakė pastebėjusi, jog jau ketveri penkeri metai padaugėjo perkančiųjų kalbas, kai buvo pakeista lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos tvarka. Trumpiau tariant, ir laisvoji karta, užaugusi Lietuvoje, vis dar ieško galimybių susikombinuoti geresnį įvertinimą įdėdama kuo mažiau pastangų. Aišku, nereikia verkšlenti, nes panaši situacija visame pasaulyje, štai svajonių šalyje Amerikoje tikriausiai nerasi nė vieno mokinio, kuris bent kartą nebūtų pirkęs jau atliktų namų darbų. Visgi norėtųsi tikėti, kad ateityje kas nors keisis ir bus sumažinta bent jau teorinių šansų sukčiavimui dar mokykloje.
