Bene garsiausias samdomas žudikas Valerijus Januškevičius „Balsas.lt savaitei“ teigė nenorįs prisiminti kraupios praeities.
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis daugiau nei prieš dešimtmetį sostinę ir jos apylinkes užsakomosiomis žmogžudystėmis, plėšimais ir žmonių grobimais šiurpinusią banditų gaujos bylą, neseniai sulaukė neįprasto liudytojo.
Teismo prašymu iš Lukiškių kalėjimo buvo atvežtas už užsakomąsias žmogžudystes ir kitus nusikaltimus iki gyvos galvos nuteistas kalėti buvęs gaujos narys 54-erių V. Januškevičius.
„Manau, kad anuomet duodamas parodymus teisėsaugai sakiau 90 procentų tiesos. Tuo metu nusikaltimų detales geriau prisimindavau, bet dabar esu kur kas laimingesnis jas pamiršęs“, – teisme pareiškė V. Januškevičius.
Nužudė 13 žmonių
2001-aisiais aukščiausia bausme nuteistą V. Januškevičių, liudijantį prieš buvusius draugus, teisme saugojo 6 konvojaus pareigūnai.
Tąkart prokurorai džiaugėsi atskleidę senus nusikaltimus ir padėję paskutinį tašką tuomečių Vilniaus banditų kriminalinėje istorijoje.
Tai, kad tokia sugriežtinta apsauga skirta V. Januškevičiui, neturėtų stebinti, mat 1994–1998 metais Vilniuje su ginkluotais bendrininkais siautėjęs vyriškis anapilin yra nusiuntęs 13 žmonių, dar kelis kėsinosi nužudyti.
Kadaise plačiai nuskambėjusias žmogžudystes jis vykdė ir pagal užsakymus, ir siekdamas pagrobti turtingų vilniečių pinigus.
Sulaikytas po ilgo slapstymosi
Prieš 9 metus, be V. Januškevičiaus, dar 19 gaujos narių buvo skirtos įvairios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau tarp jų nebuvo Vyto Misiūno.
Jo paieška paskelbta 1998-ųjų vasarą, tačiau įvairiais plėšimais įtariamas asmuo jau buvo išvykęs iš Lietuvos. Tais pačiais metais jis buvo sulaikytas Simferopolyje (Ukraina), tačiau neužilgo ir vėl dingo. 2005 metais dėl jo suėmimo buvo išduotas Europos arešto orderis.
Ukrainoje tuo metu gyvenęs V. Misiūnas jau buvo įsigijęs šios šalies pilietybę. Tačiau pastaraisiais metais jis atsipalaidavo ir ne kartą lankėsi Lietuvoje.
Pernai balandį po beveik 12 metų trukusių paieškų V. Misiūną kriminalistai sulaikė Vilniaus senamiestyje.
Tarp jam pateiktų kaltinimų nėra nė vienos žmogžudystės, tačiau valstybės kaltinimą palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius V. Misiūną pasiūlė pripažinti kaltu dėl 15 kitų nusikaltimų ir skirti jam 10 metų nelaisvės bausmę.
Anksčiau neteistam V. Misiūnui pateikta civilinių ieškinių už beveik 450 tūkstančių litų.
Gauja bandė pralobti išpirkomis
Prisimindamas senus nusikaltimus, kuriais kaltinamas V. Misiūnas, praėjusią savaitę liudydamas teisme V. Januškevičius buvo neblogai nusiteikęs. Iš jo laikysenos ir kalbos tono buvo matyti, kad tai jam – savotiška pramoga prisiminus audringą praeitį.
„Kaip ir anksčiau, taip ir dabar neslėpsiu, kad Kovalčiukas (iš Ukrainos į Vilnių atvykęs Valerijus Kovalčiukas ėmė planuoti gaujos nusikaltimus – red. past.) buvo įkvėpėjas. Jis pasižymėjo lyderio savybėmis. Be to, turėjo praktikos, nes prieš tai panašia veikla užsiiminėjo Rusijoje. Jis atėjo, galima sakyti, su savotišku patirties bagažu. Tada buvau diletantas. Skeptiškai žiūrėjau į žmonių grobimus. O jis sakė, kad tai geriausias variantas.
Bet kuriuo atveju žmonių grobimas yra geriau nei žmogžudystės. Mažiau kraujo. Tokiu atveju pasiturinys žmonės atiduodavo ne paskutinius savo pinigus. Kovalčiukas mėgdavo žiūrėti Ostapą Benderį. Anot jo, jei pagrobtas žmogus milijonierius, jam sumokėti 50–100 tūkst. nėra problema. Vienas jų net nesiderėjo, nedvejodamas sumokėjo 50 tūkstančių. Bet šių nusikaltimų iniciatorius buvo Kovalčiukas, o mes su Misiūnu nutarėme išbandyti jo pasiūlytą variantą“, – teisme kalbėjo kadaise baimę ne tik pasiturintiems sostinės verslininkams, bet ir legedinės „Vilniaus brigados“ smogikams kėlęs V. Januškevičius.
Kruopščiai rengėsi atakoms
Senus nusikaltimus narplioję teisėsaugininkai V. Januškevičių apibūdina kaip sumanų, iš anksto skrupulingai išpuolius parengusį žmogų. Tokius pastebėjimus jis patvirtino teisme, kai prisiminė seną atvejį apie pasivažinėjimą vogtu automobiliu.
„Gaujoje su Kovalčiuku buvome vairuojantys, bet jis važinėdavo be teisių. Kartą teko važinėtis vogta mašina, kurią palikau nuošalioje vietoje. Praėjus kuriam laikui grįžau, nes buvau sunerimęs, kad galėjau palikti pirštų antspaudų. Juos nuvalės ir palikau automobilį. Pamenu, Misiūno tėvas norėjo šį automobilį nupirkti, bet aš atsisakiau. Kam reikia pardavinėti įkaltį. Geriau sugrąžinti žmogui ir ramiai miegoti. O pažįstamam žmogui parduoti tokio negalima, nes po to jis galėjo būti pagautas – visi būtumę turėję didelių nemalonumų“, – dėstė V. Januškevičius.
Jis pasakojo, kad gaujos nariai tarpusavyje pasitarti dažniau rinkdavosi pas V. Kovalčiuką.
„Jis (V. Kovalčiukas – red. past.) nuolat mums skambindavo. Misiūnas retai tenai būdavo. Kovalčiukas keikdavo, kad jis nuolat žvejoja. Sakydavo, kad jam niekas nerūpi. Susitarimai dažniau vykdavo tarp manęs ir Kovalčiuko“, – kalbėjo V. Januškevičius.
Laiškas iš Lukiškių
Iki šiol nė vienam žurnalistui nepavyko pašnekinti V. Januškevičiaus, tačiau prieš kiek laiko jis atsakė į „Balsas.lt savaitės“ žurnalisto laišką.
„Mane nuo visų kriminalų ir kalėjimų seniai pykina. Stengiuosi kuo mažiau apie visa tai galvoti ir kalbėtis. Turiu ir kur kas malonesnių širdžiai užsiėmimų. Pavyzdžiui, neseniai dukra perdavė man kompiuterį (pirmą mano gyvenime), tad dabar kiauras dienas, galima sakyti, naršau jį po kaulelius. Jau spėjau viską sugadinti, o po to baigiu ir atkurti. Beliko tik išmokti naudotis visomis tomis programomis, kurias pavyko į jį sukišti (apie 70). Norisi prieš mirtį sutvarkyti savo šeimyninį archyvą.
O jūs man čia siūlote vėl liūdnus dalykus, vėl galvoti apie bausmes, gyvenimo sąlygas, liūdnas perspektyvas. Nenoriu! Pavargau nuo visko, per 12 metų viskas jau atsibodo.
Be to, neseniai mirė mano žmona, motina, o prieš tai ir tėvas. Labai sielojausi, kad neturėjau galimybės ne tik kad atsisveikinti su jais, bet net kapų jų nemačiau. Sapnuose jie vis dar man gyvi, gal todėl, kad taip ir nemačiau jų mirusių... Vis dar laukiu jų laiškų, taip norisi, kad įvyktų toks stebuklas.
Po žmonos mirties, su kuria išbuvome drauge per 28 metus, gal pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia prarasti vienintelį tikrą draugą. Jai mirus mano širdy dominuoja sutemos. Nieko nesinori, jaučiu, kad ir ta išsvajota laisvė man būtų nemiela be jos...
Mano likę gyvi artimieji ir taip negali akių pakelti, nes tėra paprasti žmonės ir jiems nusikaltėlių etiketė yra nepriimtina „garbė“. O ir aš niekada juo nebūčiau tapęs, jei tik nebūčiau praradęs darbo. Esu įpratęs gyventi kukliai, man tų turtų nereikia. Aš tikrai ne Daktaras ar koks kitas panašus veikėjas.
Dukra dabar man perduoda 200 litų per mėnesį ir šių pinigų užtenka viskam, nes man daug ir nereikia“, – žurnalistui skirtame laiške rašė V. Januškevičius.
Tik faktai:
Pirmąsyk V. Januškevičius nužudė būdamas 16-os metų.
Nepilnametis buvo nubaustas 10 metų laisvės atėmimo, tačiau kolonijoje jis praleido 6,5 metų.
Įvairiais koviniais ginklais besinaudojusio V. Januškevičiaus aukos buvo įvairūs žmonės: nuo taksistų iki užsienio valiutos keitėjų.
Tarp V. Januškevičiaus aukų – ir prieštaringai vertinamas Vilniaus verslininkas, tuomečio „Ekspres“ banko akcininkas Rimantas Grainys. Jis buvo susprogdintas pačiame Vilniaus centre, šalia Vyriausybės rūmų, 1995-ųjų gegužės 26-osios rytą.
V. Januškevičius galingą sprogmenį buvo pritvirtinęs prie R. Grainio prabangaus automobilio „Mercedes-Benz“ dugno. Prokurorams taip ir nepavyko nustatyti tikrųjų R. Grainio žmogžudystės užsakovų.
1995-ųjų gegužė. Surengtas vienas garsiausių V. Januškevičiaus išpuolių – susprogdintas prieštaringai vertinamas bankininkas R. Grainys (ELTA nuotr.)
Po beveik 12 metų trukusių paieškų V. Misiūnas pernai buvo sulaikytas Vilniuje (Ruslano Kondratjevo nuotr.)
