Ciuriche (Šveicarija) baigėsi Europos lengvosios atletikos čempionatas, kuriame dalyvavo rekordiškai didelė Lietuvos sportininkų delegacija. Vis dėlto gausa iškovoti medalių nepadėjo: aukščiausią vietą – ketvirtą – užėmė moterų maratono komanda (Rasa Drazdauskaitė, Remalda Kergytė ir Živilė Balčiūnaitė). Asmeninėse varžybose sėkmingiausiai pasirodė disko metikė Zinaida Sendriūtė, kuri iškovojo šeštą vietą.
Sekmadienį moterų šuolių į aukštį rungties finale varžėsi Airinė Palšytė. Kvalifikacijoje visus aukščius pirmais bandymais įveikusi sportininkė finale nesugebėjo prisitaikyti prie dangos bei peršokusi 190 cm užėmė 13 vietą. 185 cm aukštį lietuvė įveikė antru bandymu, 190 cm – pirmu.
„Po kvalifikacijos sakiau, jog tikrai šoksiu daugiau nei 189 cm. Tikrai ne vieną centimetrą turėjau galvoje“, – sakė A.Palšytė.
– Po dviejų nesėkmingų bandymų peršokti 194 cm kartelę perkėlei į 197 cm. Kodėl nusprendėte rizikuoti?
– Niekas nebūtų pasikeitę, jei būčiau peršokusi iš trečio bandymo. Įveikusi 197 cm dar galėjau pakilti per kelias vietas. Koks skirtumas 13 ar 28 vieta...
– Bandymai peršokti 194 cm buvo gana sėkmingi...
– Labai gaila, kad nepavyko susidraugauti su danga. Dar važiuojant į varžybas trenerė sakė, jog vis tik per kvalifikaciją, kai lijo lietus, aš atrodžiau geriausiai, o kitos sportininkės turėjo labai daug problemų. Jei šiandien oro sąlygos būtų buvusios panašios, sėkmė gal būtų nusišypsojusi labiau. O kai sąlygos geros, tada jos geros yra visoms, prarandi pranašumą, kad esi šokinėjusi per lietų.
– Po kiekvieno šuolio pleistrą, žymintį įsibėgėjimo pradžią, klijavote vis toliau. Kodėl?
– Prieš varžybas atlikau labai daug bandymų, vis netiko kažkas su įsibėgėjimu. Su trenere nesupratome, kas yra negerai. Įsibėgėjimą pailginau net 7,5 pėdos. Tai yra – daugiau nei dviem metrais. Po kiekvieno šuolio trenerė sakė „tu per arti“. Nepavyko realizuoti savęs, nors ta danga ir neblogai meta. Trūksta žodžių, kai kvalifikacijoje skraidai, per finalą pirmi šuoliai taip pat geri, tačiau su kiekvienu bandymu buvo vis blogiau ir blogiau.
Labai liūdna, iš savęs tikrai tikėjausi ne to. Po kvalifikacijos sakiau, jog tikrai šoksiu daugiau nei 189 cm. Tikrai ne vieną centimetrą turėjau galvoje.
– Finalo įtampą pavyko suvaldyti?
– Jaudulys šioks toks buvo. Ryte atsikėliau visai kitokios nuotaikos, bet per bandomuosius šuolius pamačiau, jog kažkas yra ne taip. Atilikau gal 6 ar 7 bandymus, jaučiu, jog energiją, kurią turėjau pasilikti varžyboms, išeikvojau norėdama susiderinti įsibėgėjimą.
– Nesėkmingas buvo jau pirmas bandymas įveikti 185 cm. Varžybų pradžia nenuteikė pesimistiškai?
– 185 cm nėra tas aukštis, kurio turėčiau bijoti. Kaip minėjau, nepavyko susidraugauti su danga, kad galėčiau parodyti tą, ką sugebu, todėl pirmas šuolis ir buvo nesėkmingas. To buvo galima išvengti.
– Kokie likusios sezono dalies planai?
– Vakar kaip tik kalbėjau su vadybininku, kuris pasakė, jog esu laukiama Deimantinės lygos varžybose Švedijoje ir šuolininkų varžybose Vokietijoje, į kurias kviečia tik geriausius šuolininkus. Jie mane kviečia jau trečius metus, bet vis atsisakydavau. Porą startų šiemet dar bus, manau, jog su kitokiomis sąlygomis, kitokia danga aš parodysiu, ką galiu.
