Rugsėjo pradžioje ant kilimėlio pasikvietusi aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską, prezidentė Dalia Grybauskaitė politiko indėlį į Vyriausybės veiklą įvardijo absoliučiu neveiklumu. Nors buvo akcentuojamos tik kelios ministerijos apleistos veiklos sritys–renovacija, šiukšlių tvarkymas, miškininkystė, iš tikrųjų ministro neatliktų namų darbų nors vežimu vežk.
„Respublikai" pavyko sužinoti, kad prieš pasikviečiant aplinkos ministrą G.Kazlauską į Prezidentūrą pastarajai buvo pateikta Ministro pirmininko tarnybos informacija apie neįvykdytus Vyriausybės ir asmeniškai premjero Andriaus Kubiliaus duotus pavedimus Aplinkos ministerijai.
Įvairių neįvykdytų pavedimų statistika išdėstyta net trisdešimtyje lapų, iš viso jų beveik šimtas. Taigi prezidentė, G.Kazlausko veiklą per beveik dvejus metus įvardijusi absoliučiu neveiklumu, buvo dar per kukli– ministro veikla lygi nuliui.
Urbanistikos politikoje–chaosas
Dar praėjusių metų vasarį Vyriausybė įpareigojo aplinkos ministrą G.Kazlauską parengti Lietuvos urbanistinės politikos kryptis siekiant suformuoti darnios urbanistikos politiką. Tam buvo skirta net keturi mėnesiai. Tačiau praėjo ir jie, sukako metai nuo pavedimo, liko keletas mėnesių iki pavedimo antrųjų metinių minėjimo, o darnios urbanistikos politikos kaip nebuvo, taip nėra.
Tuo pačiu metu Vyriausybė pavedė ministerijai parengti ir patvirtinti miestų, miestelių ir kaimų planavimo normas. Kaip ir ankstesnis pavedimas, šis taip pat liko neįvykdytas. Pasekmė–šalis iki šiol neturi vieningos urbanistinės politikos, miestai ir gyvenvietės plečiasi kaip sumano savivaldybių tarybos.
„Kiauliškos" istorijos
„Mažiausiai trejais metais vėluos Sąvartynų direktyvos reikalavimų dėl atliekų tvarkymo, skaidžiųjų atliekų surinkimo ir tos srities infrastruktūros sukūrimo įgyvendinimas. Lietuvai, vėluojančiai vykdyti savo įsipareigojimus, gresia baudos. Dėl to Europos Komisija gali kreiptis į Liuksemburgo teismą. Tas baudas mokės Lietuvos žmonės, o ne ministras, kuris tuo metu jau nebebus ministras, ir jo atsakomybę bus labai sunku nustatyti",–kritiką G.Kazlauskui žėrė prezidentė.
Suprantamas prezidentės susirūpinimas: žmonės jau dūsta nuo sąvartynų skleidžiamų kvapų. Tačiau kur kas daugiau lietuvių nosį riečia nuo smarvės, sklindančios iš daniškų kiaulidžių. Kad taip ilgiau nesitęstų, Aplinkos ministerija iki šių metų liepos 1 d. buvo įpareigota patikslinti Taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimų išdavimo tvarką ir parengti kitus dokumentus, patikslinančius kiaulių kompleksams išduodamų leidimų turinį, normatyvų bei sąlygų nustatymo principus ir leidime nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės būdus.
„Kiaulišką" problemą Vyriausybė buvo nusprendusi išspręsti ir kitu būdu. Kartu Aplinkos ministerija buvo įpareigota parengti siūlymus, o prireikus–ir teisės aktų projektus dėl kiaulininkystės kompleksų, kuriuose laikoma daugiau kaip 1200 sutartinių gyvulių, veiklos reglamentavimo sugriežtinimo, kad per nustatytą laiką būtų imtasi privalomų kvapus ir taršą mažinančių priemonių.
G.Kazlauskui kiaulės nesmirda–abu įpareigojimai iki šiol neįvykdyti.
Sprendžiant iš G.Kazlausko veiklos, “kiauliškos" istorijos Aplinkos ministerijai– nė motais. Antai iki šių metų rugsėjo 1 d. ministerija buvo įpareigota parengti Aplinkos apsaugos įstatymo papildymo įstatymo projektą. Jo esmė–Lietuvoje draudžiama kiaulininkystės kompleksams vienu metu laikyti daugiau kaip 1200 sutartinių gyvulių. Tokia nuostata būtų taikoma ne tik naujai steigiamiems, bet ir savo veiklą plečiantiems esamiems kiaulininkystės kompleksams. Šis įpareigojimas taip pat neįvykdytas.
Žemės klausimai–per sunkūs
Vasarą premjeras A.Kubilius pavedė skubos tvarka parengti įvairius teisės aktų projektus, sietinus su Žemės įstatymo pakeitimais. Ką ir kaip turėtų padaryti Aplinkos ministerija, išdėstyta vos ne dviejuose popieriaus lapuose. Ministerija iki šiol „skuba".
Gal ir keblu ministerijos klerkams įsigilinti į kelias dešimtis įstatymo straipsnių. Tačiau kaip tokiu atveju paaiškinti faktą, kad nesugebėta atlikti net iš pažiūros menko pavedimo? Vykdant Seimo 2009 metų gegužę priimtą nutarimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, Aplinkos ministerija buvo įpareigota per metus parengti žemės gelmių išteklių vertės nustatymo metodiką–tam, kad už iškasenas jų naudotojai valstybei nebemokėtų centų, o tikrą kainą. Laiko daug, o rezultatų–nulis.
Sunkiai ministerijai įveikiamos žemės išteklių problemos. Antai A.Kubilius prašo parengti teisės aktų projektus dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus ang-liavandenius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens ištek-lius ir žemės gelmių ertmes. Aplinkos ministerija šįkart atsiliepia tik Vyriausybei paraginus–Geologijos tarnybos direktorius jau pasirašė atitinkamą įsakymą.
Premjerui–tas pats
Po prezidentės kritikos premjeras A.Kubilius teigė net nesvarstantis, kad absoliučiu neveiklumu apkaltintas aplinkos ministras galėtų būti pakeistas.
„Aš tikrai nemanau nieko. Mes matome didelius darbus, kuriuos reikia atlikti",–A.Kubilius teigė esąs patenkintas koalicijos partnerio veikla. Nepaisant to, kad koalicijos partneris laiku neįvykdė beveik šimto asmeniškai nurodytų premjero ir Vyriausybės pavedimų.
Dalia BARDAUSKIENĖ, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorė:
Lapkričio pradžioje asociacija rengia urbanistinį forumą, kurio tikslas–spręsti urbanistines problemas kartu su visuomene, mokslu ir verslu. Atvirai kalbant, mane apima labai didelis pesimizmas–Aplinkos ministerijos šiuo klausimu nieko nepadaryta. Susirenkame, lyg ir norime padėti ministerijai suprasti, kokia urbanistinė šalies politika turėtų būti, aiškiai matome problemas, ką reikia daryti. Pakalbame, taip ir išsiskiriame. Susidaro įspūdis, kad ministerijai šios problemos nerūpi.
Visuose Europos Sąjungos dokumentuose, įvairiose chartijose akcentuojama, kaip svarbu išlaikyti kompaktiškus miestus, gyvenamąsias vietoves. O pas mus viskas atvirkščiai. Rezultato toli ir ilgai ieškoti nereikia. Valstybės biudžete kasmet numatoma skirti vis daugiau lėšų viešosioms paslaugoms. Mat visur pakraščiais “barstome" naujas statybas. O ką tai reiškia? Greitąją pagalbą reikės siųsti, policininką reikės siųsti, reikės statyti naujas mokyklas, vaikų darželius. Į atokias vietoves reikia nutiesti inžinerijos tinklus, elekt-ros linijas. Viskas brangsta, o mes gyvename kaip Amerika praėjusio šimtmečio pradžioje, kai viskas buvo statoma remiantis pigia nafta.
Aplinkos ministerija turėtų būti dešinioji premjero ranka, mat krašto tvarkymas–viena svarbiausių Vyriausybės prerogatyvų. Tuo tarpu pati ministerija nekovoja, kad tokia būtų. Aplinkos ministerija turėtų aiškinti, kur reikia investicijų, kur nereikia, o dabar plaukiama pasroviui. Gal viena iš priežasčių– statybos ir urbanistikos specialistų stygius. Nors atėjus naujam ministrui ir buvo teigiama apie pertvarkas ministerijos struktūrose, šis padalinys nebuvo sustiprintas. Atvirkščiai, jis dar labiau susilp-nėjo. Aš nematau perspektyvos, kad šiandienė Aplinkos ministerija pajėgi spręsti teritorijų planavimo, urbanistikos problemas.
Pagrindinė problema–ne tik ministras, bet ir pati ministrų skyrimo sistema. Gediminas Kazlauskas atėjo vadovauti ministerijai ne išaugęs kaip šios srities specialistas, o paprasčiausiai buvo pakviestas. Jis pakliuvo į aplinkosaugos upę, o kol pradės susigaudyti kas, kur ir kaip, srovė nuneš. Jis nesugebėjo sutvarkyti krantų taip, kad upė tekėtų reikiama kryptimi. Šiandien daugumai aišku, kad problema yra ne aplinkosauga, o darni plėtra. Kai ji tampa chaotiška, atsiranda ir gamtosaugos problemų.
Valdas KVEDARAS
