Portalas yle.fi rašo, kad ieškantiesiems įperkamo žemės sklypo būstui pietvakarinėje Suomijos dalyje, nusišypsojo laimė. Nuo gruodžio 6 dienos šimtui dienų, Salo miesto valdžia nusprendė pardavinėti sklypus būstui po 100 eurų.
„Potencialūs pirkėjai galės apsilankyti miesto puslapyje ir rezervuoti sklypą for building detached homes. Tikslas yra pritraukti potencialius pirkėjus iš Helsinkio regiono ir paraginti juos persikelti į Salo. Miesto valdžia tikisi, kad žmonės ir iš kitų pietvakarinių Suomijos miestų persvarstys ar Salo neturėtų tapti naujuoju jų miestu“, – rašoma portale.
Salo miestas nuo Helsinkio nutolęs per 120 kilometrų, jame gyvena apie , jame gyvena apie 53 tūkst. žmonių. Šis miestas patyrė didelį ekonominį smūgį 2015 m., kai milžinė „Microsoft“ nusprendė restruktūrizuoti savo veiklą ir ją iškelti iš šio miesto. Tuomet apie 2300 žmonių neteko darbo.
Esmė ne kaina, Lietuvoje būstą galima perimti ir už skolas
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius naujienų portalui tv3.lt komentuoja, kad Suomijoje sklypas namo statybai tikriausiai siekia 5–10 arų, tad kaina – 100 eurų labai maža, palyginus, kad iš ties turėtų siekti kelis tūkstančius eurų.
„Manau, kad čia simbolinė kainą. Reikia įvertinti, kad reiks ir prižiūrėti, ir saugoti, ir NT mokestį mokėti“, – pastebi M. Statulevičius.
Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovo Donato Burneikos, Lietuvoje toks pavyzdys sunkiai įgyvendinamas, nes savivaldybės nekontroliuoja žemės, tad teisiškai tai įgyvendinti būtų daugiau sunkiau. Vis dėlto pašnekovai pastebi, kad ir dabar Lietuvoje būsto kainos regionuose nėra neįkandamos.
„Manau, kad yra vietų Lietuvoje, kur galima nemokamai, tik už skolas, perimti butus ar žemės sklypus. Tai yra įsigyti už simbolinę kainą be valstybės įsikišimo. Ypač tų regionų, kurie anksčiau buvo intensyvūs darbo vietų kūrimo prasme. Ignalina, Visaginas – ten yra skelbimų, kad dovanojami butai tik reikia skolas už komunalines paslaugas susimokėti. Bet kokie šie regionai darbo prasme, klausimas lieka neatsakytas“, – pastebi M. Statulevičius.
„Nėra labai taip brangu tą vietą gauti Lietuvoje. Daug miestelių yra, kur stovi tuščios sodybos dešimtimis, tai kainos savybė nėra pagrindinė“, – priduria D. Burneika.
Tad, pasak pašnekovų, būsto kaina nėra galutinis argumentas, kuris lemtų pasirinkimą keltis gyventi į kokį rajoną ar ne.
Lietuvoje – įmanoma, tačiau yra ne vienas bet
Siūlymų, kaip pritraukti žmones į regionus, būta ir Lietuvoje. M. Statulevičius pamini Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos siūlymą, dalį įsikūrimo sumos, iki 15 tūkst. eurų, finansuoti. Tad Lietuvoje realizuoti Suomijos siūlymas – įmanoma.
„Kalbant apie Suomijos iniciatyvą, manau, kad atskiriems Lietuvos regionams panašus modelis galėtų veikti santykyje su kuriamomis darbo vietomis. Nes dabar girdime, kad Panevėžyje kuriasi daug kompanijų, bet neranda darbuotojų, užimtumas ten gana žemas, nėra pakankamas. Reikia 20–50 km spinduliu vežtis darbuotojus“, – komentavo M. Statulevičius
„Strategija galėtų veikti, bet nedaugelyje vietų. Jei visi miesteliai, visa Lietuva pradės taip daryti, tai nebus tiesiog tiek žmonių, kurie norėtų ar ieškotų galimybės kurtis. Kažkiek žmonių žinoma pritrauktų, ypač tokie miesteliai, kurie turi jau tokią infrastruktūrą kaip mokyklos, darželiai ir pan., nes yra tokių žmonių, kuriems nėra labai svarbu, kur dirbti. Bet tas kiekis ir sprendimas labai ribotos aplinkos yra. Kas pirmesnis sugalvos tas“, – savo nuomonę išsakė D. Burneika.
Tad išryškėja, kelios problemos, kurias reiktų išspręsti, kad tokie projektai atneštų sėkmę – darbo pasiūla, infrastruktūra, bendruomenė.
„Žmogui būstas vienas svarbiausių aspektų ir priežastis, kodėl kuriasi vienoje ar kitoje vietoje. Bet reikia nepamiršti ir užimtumo klausimo. Jei žmonės traukia į regionus, reikia nepamiršti pasakyti, ką jie ten veiks: ar gaus pašalpas, ar gaus kažkokias lengvatas ir paskatinamus, ar gaus darbo pasiūlymus“, – svarsto M. Statulevičius.
Jo teigimu, regionams reikia galvoti apie transformaciją. Pavyzdžiui, gal kadaise stiprūs regionai pramonėje dabar galėtų būti stiprūs turizme.
„Lietuvoje ir tokie planai rengiami, kad regionus pagal ekonominės veiklos sritis išskaidyti, įvertinant ir demografinę padėtį“, – paaiškina jis.
Kitas regionams svarbus dalykas – infrastruktūra. Jei žmonės įsikurtų toliau nuo miesto, kad galėtų greitai ir patogiai pasiekti darbovietę mieste.
„Artumas nėra faktorius, esmė laikas, per kiek pasiekiu darbo vietą. Kartais iš Kauno atvažiuosi greičiau nei Vilniuje pervažiuosi iš Saulėtekio į darbą Žemuose Paneriuose. Darbui 100 kilometrų atstumas nėra labai didelis. Aišku, reikia įvertinti patiriamus kaštus, kas juos apmoka ir tai suskaičiuoti. Europos didmiesčiuose pusantros valandos nėra labai didelis laiko tarpas, tuo metu gali knygą skaityti, studijuoti ir prasmingai leisti laiką. Tai jei pas mus atsirastų „Rail Baltic“ atšaka, darbuotojai į Kaune besikuriančias gamyklas galėtų važinėti iš Vilniaus regionų ar kitų. Užtikrinus infrastruktūrą, atstumas neatrodo taip baisiai. Reikia įvertinti ir miestelio infrastruktūrą dabartinę. Reikia ir pramogų, saugumo, žaliųjų erdvių, darželio, mokyklų. Kad miestelis netaptų tik tranzitiniu“, – nurodo LNTPA vadovas.
Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas D. Burneika prideda, kad miesteliui gyvuoti reikalinga ir aktyvi jaunatviška bendruomenė.
„Pritraukti kuriančius ir dirbančius žmones nėra taip paprasta. Reikia reklamos, gyvenvietės dvasios pakeitimo. Daugelis vietų kenčia, nes ten ne per mažai žmonių, bet per daug žmonių, kuriems senesniems reikėtų išvažiuoti į miestą. Kaime tiesiog gadinasi kaimo įvaizdis ir noras atvykti.
Iš esmės reikia aktyvių bendruomenių, jos geriausiai veikia. Jei yra aktyvūs jauni lyderiai, kurie imasi iniciatyvų,, visada į tokias vietas daug lengviau ir geriau vykti. Dar reikėtų ryšių. Jaunos šeimos nenorės išvykti ir vieni užsidaryti. Tad reikia ir ryšių, jungiančių su miestu, pavyzdžiui, traukinių“, – mano D. Burneika.
Tačiau abu pašnekovai apibendrina, kad Lietuva – ne išskirtinė. Su urbanizacija susiduria be išimties kiekvienas miestas.
„Lietuva nėra kitas pasaulis nei likęs, nereikia užsiciklinti, kad tai yra blogai. Gyventojų mažėjimas neišvengiamas ir urbanizacija visur vyksta. Lietuvoje nėra tragedijos. Būtų žymiai blogiau jei žmonės liktų ir neturėtų ką veikti. Ne vieną kartą Lietuva jau transformavosi ir keitėsi, tai yra normalu: prisitaikoma prie kitokios kultūros, ekonominio gyvenimo“, – tikina tyrėjas D. Burneika.
