Libijos sukilėliai skelbia, kad revoliucija didžiąja dalimi pavyko, todėl ši akimirka – tai šventė ne tik Libijos gyventojams, bet ir jaunajai arabų pasaulio kartai, siekusiai politinės laisvės visame regione.
Kaip rašo „CNN world“, Libijos diktatorius Muammaras Gaddafis valdžioje ilgą laiką laikėsi tik kariuomenės dėka, tačiau, vos tik ginkluotės bei degalų tiekimas buvo sutrikdytas, persvarą netruko perimti sukilėliai.
Paskutiniųjų revoliucijos dienų sėkmės paslaptis – prie maišto prisijungę darbininkų klasės rajonai nepabūgo nusikratyti slaptosios policijos bei karininkų vadovavimo. Tai pasisekė taip puikiai, jog maištininkų brigadoms įžengus pro šiaurinę miesto pusę, dauguma jų nesulaukė jokio arba tik labai vargingo pasipriešinimo, todėl, niekieno nekliudomi, sėkmingai nužygiavo iki pat sostinės centro.
Anot straipsnio autoriaus, istorijos profesoriaus Juano Cole'o, M. Gaddafio nuvertimas bei ir Tripolio žmonių prisijungimas prie opozicijos (Pereinamosios nacionalinės tarybos) – tai pats geriausias revoliucijos atomazgos scenarijus. Pastarasis jau senokai sukosi profesoriaus galvoje ir per kai kurias savo paskaitas Nyderlanduose
birželio viduryje jis jau pasakojo negalėjusiems tuo patikėti studentams, kuo šitokia pabaiga būtų gera. Mičigano universiteto dėstytojas pateikia 10 Libijos revoliucijos mitų, dėl kurių dauguma sukilimo stebėtojų padarė netinkamas išvadas arba situaciją tiesiog įvertino klaidingai.
1. M. Gaddafis sparčiai žengė priekin su šalies vidaus politika
Pažvelgus į 1970-uosius matyti, kad Gaddafis tuomet buvo žymiai dosnesnis, dalijosi naftos turtais su visa populiacija bei rūpinosi žmonių gerove (netgi aprūpindamas ūkininkus traktoriais), tačiau per pastaruosius pora dešimtmečių ši jo politika pasikeitė. Šalies lyderis tapo kerštingas, o iš grupių rytuose bei pietvakariuose už nepritarimą jo politikai atimdavo jiems priklaususią šalies išteklių dalį. Tuo tarpu pastarąjį dešimtmetį suklestėjo didžiulė korupcija, o posovietinio stiliaus oligarchai, tarp jų – M. Gaddafis su savo sūnumis, suvaržė investicijas ir kenkė ekonomiką. Darbuotojai buvo griežtai kontroliuojami ir negalėjo nė derėtis dėl geresnių darbo sąlygų. Dėl šių pokyčių Libijoje išplito skurdas, o infrastruktūra tapo daug prastesnė, nei galėtų būti naftos turinčioje valstybėje.
2. M. Gaddafiui puikiai sekėsi užsienio politika
Šįkart – ne ką geriau: šalies lyderis bėgant dešimtmečiams keitė savo pozicijas ir mainė įsitikinimus, kurie atrodė nesugriaunami 1970-taisiais. Palyginimui – pastaraisiais metais Afrikoje jis suvaidino grėsmingą vaidmenį, priversdamas subankrutuoti brutalius diktatorius ir kurstydamas daug lėšų suryjančius karus, o 1996 m.
privertė iš Palestinos išsiųsti 30 tūkst. gyventojų be pilietybės. Vėliau jis bandė susidraugauti su George W. Bushu, Silvio Berlusconiu ir kitomis pasaulio dešiniųjų figūromis. S. Berlusconis netgi buvo pasakęs, jog atsistatydinsiąs iš Italijos premjero pareigų, vos tik NATO pradės kištis, tokiu būdu išreikšdamas savo prielankumą M. Gaddafiui. Atsitiko priešingai.
3.Tai, kad M. Gaddafis ėmėsi karinių veiksmų prieš protestuotojus bei maištininkus – visiškai natūralu; bet kurios šalies vadovas būtų daręs tą patį
Ne, vargu ar koks kitas lyderis būtų to ėmęsis, ir šitoks argumentas išsprūstų nebent iš moralės kretino lūpų. Tiesą sakant, Tuniso pareigūnų pajėgos atsisakė šaudyti į tunisiečių minias dėl diktatoriaus Zine El Abidine Ben Ali; taip pat ir Egipto pareigūnai, nenorėję ugnimi įrodinėti palankumo Hosniui Murabakui. Tuo tarpu Libijos pareigūnų noras paskleisti smurtą tarp protestuojančių minių kilo dėl to, jog aukščiausias karines pozicijas užėmė būtent M. Gaddafio sūnūs bei jų draugai, o ryšio tarp paprastų žmonių ir profesionalių karių bei samdinių – labai trūko. Tačiau užsiundyti kariuomenę ant apie kovas supratimo neturinčių piliečių – tai jau karo nusikaltimas. M. Gaddafis ir jo sūnūs už tai bus teisiami, kad ir kokie „visiškai natūralūs“ kariuomenės veiksmai tai bebūtų.
4. Kovas tarp M. Gaddafio kariuomenės ir revoliucionierių buvo pertraukę ilgos paliaubos
Netiesa. Šis gandas pasklido tarp stebėtojų Bengazyje. Tiesa, jog Bregoje buvo sudarytos ilgokos paliaubos, tačiau užvakar jos pasibaigė, pasidavus M. Gaddafiui pavaldiems kariams. Tačiau patys aktyviausi karo frontai buvo Misratoje ir jos apylinkėse bei Vakarų kalnų regione. Misratoje buvo kaip reikiant kautąsi prieš puolančią M. Gaddafio armiją, ir pergalę galų gale pavyko išplėšti tik su NATO pagalba, o tuomet kovotojai palaipsniui judėjo į vakarus, Tripolio link. Patys dramatiškiausi mūšiai ir aršiausi puolimai kilo didžiojoje Berberio Vakarinių kalnų regiono dalyje kur, vėlgi, ginkluotosios M. Gaddafio pajėgos negailestingai apšaudė mažus miestelius ir kaimus, tačiau, galų gale, joms buvo pasipriešinta (šįkart iš NATO buvo sulaukta daug mažiau pagalbos – greičiausiai todėl, jog aljansas neįvertino padėties rimtumo).
Iš šio regiono kilę savanoriai kovotojai, padedami Zavijos žmonių, praeitą penktadienį galų gale užėmė Zaviją, atkirto Tripolį nuo degalų bei amunicijos, kurių papildymą armija gaudavo iš Tuniso, ir tokiu būdu sostinės užėmimo planą padarė įmanomu. Atidesnis karo stebėtojas nuo pat balandžio mėnesio galėjo regėti nepertraukiamą judėjimą: iš pradžių – Misratoje, vėliau – Vakariniuose kalnuose, ir per tą laiką nėkart nebuvo paliaubų paskelbimo.
5. Libijos revoliucija – tai pilietinis karas
Jeigu pilietiniu karu laikomos peštynės tarp dviejų didelių politinių grupių – Libijoje nebuvo nieko panašaus. Ši revoliucija prasidėjo su taikiais piliečių protestais ir tik tuomet, kada į minias pradėjo taikytis artilerija, tankai ir buvo pristatyta užtvarų, maištininkai patys pradėjo ginkluotis.
Prasidėjus kovoms savanoriai kovotojai, gindami savojo miestų kvartalus, stojo į kovą su treniruotais armijos kariais bei samdiniais. Tai – revoliucija, o ne pilietinis karas. Tik keliose nedidelėse teritorijos vietose, tokiose, kaip Sirte ir jos apylinkėse, M. Gaddafį remiantys gyventojai puolė priešintis sukilėliams, tačiau būtų klaidinga saujelę tokio tipo susirėmimų laikyti pilietiniu karu. M. Gaddafį remiančios jėgos buvo nedidelės, menkos ir pernelyg susitelkusios profesionalioje kariuomenėje, kad šiuo atveju galėtume kalbėti apie pilietinį karą.
Antrąją straipsnio dalį, kurioje aprašomi likę penki mitai apie karą Libijoje, galite skaityti čia.
