Arkivyskupijos „Carito“ laikinieji namai – vienas iš kelių nakvynės namų Vilniuje. Nepaisant pavadinimo, Šv. Stepono g. 35 įsikūrusi įstaiga labiau orientuota į ilgalaikę pagalbą – čia reikalinga registracija, o pastogės neturintys žmonės priimami pusmečiui ir ilgiau. Su tv3.lt portalu apie benamių problemas sutiko pakalbėti A. Karčiauskienė – „Carito“ laikinųjų namų vadovė.
Pasak jos, šiuo metu nakvynės namuose yra 76 vietos. Nakvynės namai jau metus laiko yra užpildyti, visuomet yra eilėje laukiančių žmonių.
„Neskaitant trumpalaikių epizodų, kuomet pavyzdžiui atsilaisvina dvi vietos, esame užpildyti. Šiai dienai laukiančiųjų eilė nėra didelė, vyrų laukia gal 6 žmonės, kelios moterys irgi laukia eilėje. Vyrų rotacija vyksta kiek sparčiau, tuo tarpu moterims dažniausiai tenka laukti ilgiau. Bet situacija nėra bloga – vasaros pabaigoje būdavo ir taip, kad eilėje laukdavo iki 25 žmonių“, – teigė „Carito“ atstovė.
Paprašius įvardyti pagrindinį benamystę skatinantį faktorių, laikinųjų namų vadovė kaip pagrindines problemas įvardija nestabilią nekilnojamo turto rinką ir skolas, kurių benamiai neretai nesugeba išsimokėti.
„Prasidėjus karui, dėl atvykusių karo pabėgėlių stipriai padidėjo paklausa ir žinoma, būsto kainos. Daugelis nuomoja butus darbininkams, atvykusiems iš kitų šalių. Tada žmonėms, kurie dirba, bet pvz. turi skolų, nelabai yra iš ko rinktis nuomai. Tad, mano nuomone, padidėjęs benamių skaičius yra labiausiai susijęs su šiuo veiksniu. Yra gyventojų, kurie oficialiai dirba, moka už savo įsiskolinimus. Bet jie vis tiek neturi galimybės išsinuomoti būsto rinkos kainomis, nes arba tai jiems yra per brangu, arba sąlygos yra labai prastos, netinkamos gyvenimui“, – pasakojo „Carito“ atstovė.
Vieno portreto nėra
Nors apie benamius sklando įvairūs stereotipai, pasak Aidos, laikinuosiuose namuose gyvenančius žmones vienija tik viena aplinkybė – jie neturi namų. Pasak jos, vienintelė kita matoma tendencija – panašus amžius.
„Laikinuose namuose esančius žmones vienija vienas dalykas – jie neturi namų ir galimybės būstą išsinuomoti. Viena tendencija kurią galima įžvelgti – daugiausiai būna vidutinio amžiaus žmonių, tarp 40 ir 50 metų amžiaus. Labai jaunų, kuriems būtų apie 20 metų, yra keli, gerokai vyresnio, senjorų amžiaus irgi yra keli“, – sakė laikinųjų namų vadovė.
Laikinųjų namų vadovės teigimu, nors priklausomybės atvejai nėra reti, dažnai benamiai per daug tapatinami su priklausomybėmis.
„Priklausomybės ne visada atsiranda tuo pačiu metu, kaip benamystė. Priklausomybės klausimas yra aktualus, manyčiau, didesnė dalis turi priklausomybės problemą. Bet tikrai nebūtinai žmogus pirmiausia tapo priklausomas, o tada prarado namus, būna ir atvirkščiai“, – pabrėžė A. Karčiauskienė.
Taip pat ji įvardijo keletą dažnesnių aplinkybių, su kuriomis tenka susidurti. Vis dėlto, nei viena iš jų nėra dominuojanti.
„Su kuo dažnai susiduriame – skyrybos, nutrūkę santykiai su artimaisiais, artimieji išvarė iš namų ir dėl kokių nors priežasčių nebenori bendrauti, gali būti psichikos liga. Būna artimieji atsisako rūpintis ar globoti. Tiesą sakant, nei vienas iš tų atvejų nėra dažnesnis už kitus“, – teigė A. Karčiauskienė.
Reikia kitokios pagalbos
Pasak laikinųjų namų vadovės, būna žmonių, kuriems reikia kitokios pagalbos, nei sugeba suteikti centras. Jie nesugeba laikytis taisyklių, iškrenta iš pagalbos sistemos ir tuomet atsiduria gatvėje.
„Galbūt jiems patiems sunku laikytis taisyklių, galbūt jiems sunku sutarti su kitais žmonėmis, galbūt dažnai skundžiasi, kad kambariai nėra vienviečiai. Nakvynės namų tikrai nereikia daugiau. Tiems žmonėms, apie kuriuos aš kalbėjau, reikia kitokios pagalbos. Jiems reikia būsto programos, kuomet žmogui suteikiamas būstas be jokių išankstinių sąlygų, žmogus nebaudžiamas, jeigu jis nepriima pagalbos. Programų veiksmingumas įrodytas tyrimais, tai numatyta Vilniaus miesto politinėje programoje“, – sakė „Carito“ atstovė.
„Lietuvoje benamystės problema skaitine išraiška nėra didelė. Tik pati problema yra itin ekstremali, tad ir vienas žmogus yra daug. Bet kadangi skaičius yra nedidelis, jeigu imsimės veiksmų, tikrai galime rasti sprendimus“, – situaciją apibendrina „Carito“ atstovė.
Vilniaus arkivyskupijos "Carito" laikinieji namai ("Carito" nuotr.)
Namus prarado po skyrybų
Nakvynės namuose ilgą laiką gyvena Marius (vardas pakeistas). Savo gyvenamąją vietą jis prarado išsiskyręs su žmona.
„Prieš maždaug 10 metų išsiskyriau su žmona ir išėjau, palikau namus ir savo daiktus. Po to supratau, kad gal per greitai priėmiau sprendimą, bet jau buvo post-faktum. Likau be namų“, – apie savo gyvenimą pasakoja pašnekovas.
Netrukus po to, pašnekovui kurį laiką teko gyventi gatvėje. Tačiau pasak jo, tai ilgai nesitęsė – toks gyvenimo būdas jam nepatiko.
„Buvo visokių blogybių. Su bomžais susipažinau, dažnai tekdavo turėti reikalų su pareigūnais. Man tai netiko. Po to per pažįstamus sužinojau, kad yra tokios paslaugos, kaip Vilkpėdės nakvynės namai. Dar vėliau sužinojau, kad „Caritas“ teikia nakvynės paslaugas“, – pasakojo jis.
Mariaus teigimu, „Carite“ jis gyvena apie 8 metus laiko. Tiesa, būta nemažai tarpų, kuomet buvo išsikraustęs gyventi kitur.
„Būna, kad pusei metų randu kambarį, ar su draugais susimetu, bet po to vėl grįžtu atgal. „Carite“ man žymiai geriau, nes čia netoleruoja girtuokliavimo, netvarkos. Man patinka, kad čia griežtai draudžiamas vartojimas. Kai gyvenau bendrabutyje, visko ten būdavo. Joks normalus žmogus negalėtų ten pailsėti. Čia yra griežtos taisyklės – jei alkotesteris parodys, kad esi nors kiek girtas, būsi laisvas. Gal ne visiems tos taisyklės tinka, bet jaučiu, jog dauguma irgi yra už tai“, – įspūdžiais dalinosi Marius.
Neuždirba pakankamai būstui įsigyti
Mariaus teigimu, šiuo metu išsikraustyti iš laikinųjų namų jam trukdo mažos pajamos, o geriau apmokamą darbą susirasti trukdo nustatytas neįgalumas.
„Esu 50 proc. neįgalus. Bet man tai didelių problemų nekelia – aš galiu dirbti, gyventi, matyti. Aš apie tai net negalvoju, kas man yra negerai. Aš žinau, kad po darbų grįšiu, pavakarieniausiu, pažiūrėsiu žinių laidą ir man bus ramu iki ryt dienos“, – papildo Marius.
„Jau ilgai laukiu eilėje, norėdamas įsigyti socialinį būstą. Labai gaila, kad ta eilė taip lėtai juda.
Šiuo metu uždirbu nedaug, neįgalumo išmoka irgi nėra didelė – rodos 170 eurų. Man jau kurį laiką neišeina susitaupyti buto įsigijimui, kad ir kokiam pigesniam bendrabutiniam variantui. Bet tikiu, kad su laiku gausiu socialinį būstą. Kiekvienais metais nuvažiuoju patikrinti, kaip ten reikalai, kokia mano vieta eilėje, paduodu pajamų deklaraciją. Ir toliau laukiu, kaip ir daugelis mūsų“, – papildo Marius.
Vis dėlto, darbas – neatsiejama jo gyvenimo dalis.
„Aš visą laiką dirbu, žiūriu į gyvenimą senoviškai. Nors man 50 metų, aš negaliu dienų be darbo leisti. Yra rytas, reiškia reikia eiti į darbą, o vakare ilsėtis“, – pasakoja Marius.
Stereotipai – iš piršto laužti
Nors itin dažnai galvojama, jog nakvynės namuose gyvena daugiausiai anti-socialūs, priklausomi žmonės, Mariaus teigimu, nakvynės namuose gyvena gana įvairūs gyventojai. Pašnekovo teigimu, daugelis jo centre sutiktų žmonių yra dirbantys, kai kurie kuria šeimas.
„Labai sunku žmones įtikinti, kad nesame tik alkašai. Taip, būna tokių, kurie padaro čerką ir po to negali užeiti. Bet daugelis žmonių, su kuriais turėjau reikalų centre nėra tokie – nemaža dalis tikrai daug gyvenimo matę, protingi, apsiskaitę. Yra susidariusi tokia nuomonė, jog čia kažkoks bomžynas. Tikrai nėra taip“, – sakė Marius.
„Daugelis mūsų dirba, siekia išsinuomoti butą, dalis antras puses susiranda. Jie tampa pilnavertiškais visuomenės nariais. Daug turiu draugų iš „Carito“, kurie gyvena šeimyninį gyvenimą. Buvo ir priklausomų žmonių – jie ėjo į anoniminių alkoholikų susitikimus. Iš tų žmonių gana nedidelė dalis atsistojo ant kojų, bet tikrai buvo tokių, kurie vėliau gyveno pilnavertį gyvenimą“, – save papildo Marius.
Vis dėlto, labiausiai dėkingas „Carito“ nakvynės namams yra už tai, kad gali saugiai jaustis dėl rytojaus.
„Ten gyvendamas nebijau rytojaus. Nebijau atsidurti gatvėje. Kiekvieną dieną pro geležinkelio stotį eidamas iš darbo, matau benamius, gyvenančius gatvėje. Man tų žmonių be galo gaila, nors esu vienas iš jų. Man labai faina, kad galiu grįžti namo, nueiti į dušą, pasigaminti valgyti, miegoti švarioje lovoje. Aš nebijau, kad grįžus iš ligoninės dings mano daiktai, ar išvis neturėsiu kur eiti“, – dėkoja Marius.
Vilniaus arkivyskupijos "Carito" laikinieji namai ("Carito" nuotr.)
nomuoja.Manau nuskurdintu žmonių problemas turėtų spręsti kitaip,kas neturi darbo ir negali sumokėti mokesčių pirmiausia gal turėtų atjungti elektrą, dujas kad kuo mažiau įsiskolintu žmogus.Tada būtų lengviau susitarus darbą pradeti gyventi.Nebutu skolų didelių.Vienu žodžių šioje terpėje reikia rasti išeitį ,kad kuo mažiau žmonių Lietuvoje netaptu benamiais.
