Oda per visą žmonijos istoriją buvo nepamainomas dalykas. Ji plačiai naudojama gaminti batams, diržams, balnams, dėklams, baldams, rankinėms, etc. Labiausiai palitusi yra karvės oda. Mažiausiai paplitusi oda yra...žmogaus oda.
Visi yra girdėję apie knygas, kurių viršeliai pagaminti iš žmogaus odos. Tai labai populiarus siaubo ir fantastinių filmų, TV šou elementas, nuo kurio daugeliui nugara nueina pagaugais. Tačiau knygos nėra vienintelis produktas, kurio gamyboje naudojama žmogaus oda. Dėl vienos ar kitos priežasties kažkas kažkur vis panorėdavo kažko su didvyrio, aukos, žudiko ar keistuolio oda. Čia rasite 10 tokių makabriškų žmogaus odos produktų.
Yra įspėjama, kad kai kurie iš šių pasakojimų, ypatingai susiję su Prancūzijos revoliucija, kai kurių istorikų yra laikomi klaidinančia propaganda.
10. Būgnas
XV amžiaus nenugalimasis husitų karvedys Janas Ziskas jokiu būdu neleistų, kad toks menkniekis kaip mirtis nutrauktų jo protestantišką sukilimą prieš katalikų bažnyčią. Jis jau vedė savo pulkus į mūšius prieš Šventosios Romos imperijos karius, įsiveržė į Austriją ir Moraviją ir dalyvavo civiliniame kare net po to, kai prarado abi akis. Legenda byloja, kad sirgdamas maru ir jau gulėdamas mirties patale žygio į Bohemiją metu jis įsakė, kad po mirties jam būtų nudirta oda ir vėliau ištempta ant būgno. Būgnas turėjo būti mušamas prieš mūšius, kad savo skambėjimu toliau gąsdintų priešus.
9. Liemenė
XVIII a. Prancūzijoje vadinamuoju „Teroro valdymo“ laikotarpiu, kuomet šalis buvo drąskoma revoliucijos, Louisas Antoine'as de Saint Justas iškilo kaip politinis lyderis, karo vadas, Visuomenės saugumo komiteto narys ir Maximilieno François Marie Isidore de Robespierre‘o draugas. Dėl jo sprendimų nemažam skaičiui žmonių nulėkė galvos.
Yra pasakojama istorija, kad L. A. Saint Justo meilę atstūmė aukšta, jauna ir graži moteris. Beprotiško įsiūčio akimirką ji liepė ją suimti, nužudyti ir tada, nudyrus odą ir ją tinkamai išdirbus, pasiūti liemenę, kurią jis vėliau vilkėjo kiekvieną dieną. Pagal kitą šios istorijos versiją, moteris buvo vagiliaujanti tarnaitė ir tokiu būdu turėjo atsakyti už savo nusikaltimus.
8. Cigarų dėžutė
Henris Pranzini, XIX a. Prancūzų apgavikas ir žudikas, vadintas „puikiuoju numylėtiniu“ publikos dėmesio susilaukė net dėl kelių priežasčių. Jo teismas tapo pasaulinio garso sensacija ir jo dienos pasibaigė vizitu pas giljotiną. Groteskiškas ir nepativirtintas, bet tikrai tikėtinas gandas, kad jo kūno dalys buvo parduotos kolekcionieriams, norintiems įsigyto žudiko gabalėlį. Pavyzdžiui, teigiama, kad jam buvo išmuštas dantis, kad viena moteris galėtų juo papuošti savo žiedą. Yra pranešimas, kuriame pasakojama, kad slaptosios policijos pareigūnas gavo šiek tiek nusikaltėlio odos ir užsakė ja papuošti cigarų dėžutę.
7. Knyga
Šiandien Boston Athenaeum bibliotekoje laikomos knygos „Hic Liber Waltonis Cute Compactus Est“ viršelis yra pagamintas iš žmogaus odos. Jamesas Allenas, kurio tikrasis vardas buvo George‘as Waltonas, buvo pagarsėjęs plėšikas, kalėjime miręs nuo tuberkuliozės. Prieš mirtį jis paprašė, kad po mirties jam būtų nudirta oda ir panaudota jo autobiografijos tomo viršeliams. Knyga buvo skirta Johnui Fenno‘ui – apiplėšimo aukai, kuris jam priešinosi net ir pašautas. Fenno‘ų šeima ilgai saugojo knygą ir galiausiai ją padovanojo bibliotekai.
6. Kortelių dėklas
XIX a. vagys ir žudikai, Williamas Burke‘as ir jo partneris, Williamas Hare‘as, Edinburge, Škotijoje, nužudė 17 žmonių ir pardavė daktarui skrodimo tikslams. W. Burke‘as buvo nuteistas ir pakartas, tačiau savo kape ramiai ilsėtis negalėjo. Jo kūnas buvo išskrostas – jo skeletas ir mirties kaukė yra Edinburgh‘o universiteto Anatomijos muziejuje, o kitos lavono dalys buvo paverstos tokiais naudingais daiktais kaip kišeninės knygos aplankas ir labai elegantiškas kortelių dėklas, pagamintas is jo kairės rankos odos. Šis kūrinys dabar eksponuojamas Edinburgh‘o „Karališkosios mylios“ policijos informacijos centre.
5. Piniginė
4. Batas
Šiuo atveju odų donorai nėra žinomi. 1876 m. ponas Mahrenholzas iš H&A Mahrenholz New York‘e, žinomas kaip batsiuvys, mėgęs eksperimentuoti su įvairiomis odomis įskaitant šamą ir anakondą, įsigijo pilvo, nugaros ir sėdmenų odos. Oda buvo dviejų pagyvenusių vyrų, kurie anksčiau buvo išskrosti. Po rauginimo šunų išmatų ir vandens mišinyje, oda buvo išdirbta ir iš jos sukurtas dailus parodinis batas, kuri amatininkas išsiuntė į Smithsonian institutą Washingtone, kur jis tebėra saugomas.
3. Tapkės
Apie 1633 m. Prancūzijos karalius Louisas XIII Versalio rūmuose įkūrė „Karaliaus kabinetą“ – privatų muziejų arba keistenybių kambarį. XVIII a. pabaigoje Valmontas De Bomare‘as savo žodyne mini, kad Paryžiaus chirurgas, Pierre‘as Sue‘as, įdomybių kambariui padovanojo porą iš žmogaus odos pagamintų šlepečių. Tai papildė žmogaus odos dirbinių kambaryje kolekciją, kurioje jau buvo žmogaus odos diržas, ant kurio vis dar buvo galima įžiūrėti spenelį.
Eugène‘as Sue‘as, Pierre‘o palikuonis, tęsė šeimyninę tradiciją ir 1854 metais padovanojo „Le Mystères de Paris“ tomą, kurio viršeis buvo pagamintas iš jį mylėjusios moters odos.
2. Aukštakulniai batai
Žinomas danų gydytojas ir botanikas Hermannas Boerhaave‘as iš Leiden‘o XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, kaip teigiama, turėjo įdomybių kolekciją. Joje, pasak gandų, buvo pora moteriškų aukštakulnių , pagamintų iš nežinomo, mirties bausme nubausto nusikaltėlio vyro. Bato priekis buvo papuoštas speneliais. Kaip kolekcininkas gavo šį eksponatą, nežinoma, tačiau Henry‘s Stephensas savo užrašuose tvirtino matęs tuos batus 1818 metais. 1. Masinė prekių iš žmonių odos gamyba?
Prancūzijos revoliucijos metu, remiantis istorija, kažkas pastebėjo, kad potencialiai labai vertingi ištekliai – giljotinuotų žmonių lavonai – yra švaistomi. Atitinkamai Visuomenės saugumo komitetas davė leidimą už Paryžiaus ribų esančią Muedon pilį panaudoti kaip žmogaus odos raugyklą. To pasekmės buvo tokios, kad daugelis džentelmenų dėvėjo žmogaus odos kelnes ir batus, kurie buvo labai elastingi ir aukštos kokybės. Jei tikėsime autoriumi Montgaillardu, vyrų oda dėl panašių į zomšą savybių buvo naudojamas drabužiams, o moterų oda buvo pernelyg minkšta ir dėl to mažai kam tinkama.
